S. Skvernelis: kartais atrodo, jog R. Žemaitaitis ieško preteksto išeiti is koalicijos

Seimo pirmininkas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad valdančiajai koalicijai laikas baigti dramas ir pradėti dirbti.

„Dabar situacija tokia, kad arba dirbi ir rodai darbo rezultatus, arba vėl kuri dramą. Galbūt atsirado baimės dėl rezultatų parodymo? Kartais atrodo, kad ieškoma preteksto išeiti iš koalicijos“, – interviu sakė parlamento vadovas.

Jis neatmetė, kad „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio siekis tapti Seimo vicepirmininku gali sugriauti dabartinę valdančiąją koaliciją.

„Jeigu vieno asmens ambicija turėti postą bet kokia kaina yra pagrindinė, ne įsipareigojimai rinkėjams, ne komandos darbas, (...) gali būti visko“, – teigė S. Skvernelis. 

Jis pakartojo neplanuojantis teikti R. Žemaitaičio kandidatūros, kol nebus išspręstos jo teisinės problemos. „Nemuno aušros“ vadovas teisiamas dėl neapykantos prieš žydus kurstymo, Holokausto neigimo.

– Kokios Kalėdos Jūsų laukia?

– Noriu tikėti, kas ramios. Manau, bus tradicinės, su šeima, artimaisiais. Reikia džiaugtis šventėmis. Darbai antrame plane bus, o pirmame – šeima, artimieji ir šventė.

– Ramiai švęsite, žinodamas situaciją koalicijoje? Kokią matote išeitį?

– Pirmas dalykas – nesinervuoti. Kai kas kelia dramą ten, kur tos dramos nėra. Manau, kad pagrindinis dalykas, kuris dabar turėtų rūpėti valdančiajai koalicijai ir turbūt daugumai Lietuvos žmonių, kada bus pradėti įgyvendinti rinkimų metu duoti pažadai, dėl kurių žmonės už mus balsavo. O kažkam atrodo, kad pagrindinis dalykas yra personalinis postas. 

Prieš sutarties pasirašymą ir ją pasirašydami visi deklaravo, kad postai nieko verti. Taip ir yra. Tai yra įrankis siekti programinių dalykų. Asmeniniai lūkesčiai Kalėdų stebuklo kažkieno gal ir neaplankė, bet viskas gyvenime keičiasi. Aplinkybės taip pat keičiasi.

– Kodėl vicepirmininko klausimas kilo dabar?

– Aš turiu atsakymą labai aiškų ir pragmatinį, pagal datas dėliojant. Matyt, tai susiję su tam tikrais procesais, kurie artėja, kalbant apie teisinius procesus.

– Kaip vicepirmininko pareigos gali pakeisti teismo sprendimą?

– Gal tokios viltys yra?

– O „Nemuno aušros“ lyderio siekis gauti Seimo vicepirmininko pareigas nėra susijęs su tuo, kad partija, gerai pasirodžiusi per rinkimus ir dalyvaujanti valdžioje, iš tiesų liko be postų?

– Tikrai nežinau detalių, kokių būdu buvo parinkti ministrai, partneriai nesidalijo aplinkybėmis. Matėme visas versijas, kad tai buvo G. Palucko parinktos kandidatūros, dabar iškilo paskutinės minutės versija – kad visi trys ministrai yra R. Žemaitaičio pateikti, tarp jų – ir Laisvės partijos steigėjas į aplinkos ministrus. Laikykimės dabar tos pozicijos, kuri oficialiai sakoma, nors ji keičiasi nuolatos, ypač kalbant apie „Nemuno aušros“ lyderį, kad tai yra visi trys „Nemuno aušros“ ministrai. 

Buvo pasakyta, kad neleidžiama teikti partinių viceministrų, bet tai netiesa. Ministras pirmininkas patvirtino, kad politinė komanda gali būti formuojama partiniu pagrindu. 

Tai reiškia, kad partija turi tris atsakomybės sritis ir visas politines komandas įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas. 

Kalbant apie Seimą, komitetai, komisijos jiems skirtos, kaip priklauso. Iš dviejų Seimo vicepirmininkų, kaip numatyta koalicijos sutartyje, viena pareigybė paskirta, antra – rezervuota. Kadangi keitėsi aplinkybės gana esmingai prieš tai, kada buvo kalbama apie galimybę kartu darbuotis ir po sutarties pasirašymo, man atrodo, kad esminis dalykas, jog Seimo vadovybėje turi būti tie žmonės, kurie nekelia abejonių, neturi teisinių problemų. O šiandien mūsų kolega Remigijus tokių problemų turi. Man atrodo, bent jau dalis tų problemų turi išsispręsti, nes noriu priminti irgi esminį dalyką, kad po sutarties pasirašymo atsirado dar du ikiteisminiai tyrimai, kurių nebuvo iki sutarties pasirašymo.

Palaukime sprendimų.

– Iškart pasirašius koalicijos sutartį jūs sakėte, kad R. Žemaitaičio kandidatūra į Seimo vicepirmininkus bus teikiama, kai bus išspręsti teisiniai klausimai. Kas pasikeitė dabar?

– Reikšmingai niekas nepasikeitė. Dabar situacija tokia, kad arba dirbi ir rodai darbo rezultatus, arba vėl kuri dramą. Galbūt atsirado baimės dėl rezultatų parodymo? Kartais atrodo, kad ieškoma preteksto išeiti iš koalicijos. 

Šiaip per daug iškilo į viešumą šis klausimas. (...) Koalicija tai nėra toks stabilus veikimo būdas, kada vieną kartą pasirašei ir paskui vienas partneris kitiems diktuoja sąlygas. Tai yra gyvas judesys, organizmas, dėl to darbiniai klausimai kyla. Taip ir šitas klausimas bus sprendžiamas koalicijos taryboje, numatyta ginčų sprendimų tvarka.

Tiek įstatymai, tiek Seimo statutas numato išimtinę diskreciją Seimo pirmininkui teikti Seimo pirmininko pavaduotojus atsižvelgiant į frakcijų nuomonę. Jeigu bus suformuotas frakcijos, pabrėžiu – frakcijos, ne partijos  – teikimas, tarsiuosi su frakcijomis, kaip numatyta Seimo statute, ir priimsiu sprendimą.

Taip pat grįšime prie mūsų koalicijos sutarties formalizavimo, kad koalicijos taryba turėtų savo darbo reglamentą, kad galėtume priimti sprendimus. Jeigu reikės balsuoti, protokoluoti, kad visi vienodai kalbėtume.

– Ar Seimo vicepirmininko postas gali sugriauti valdančiąją koaliciją?

– Jeigu vieno asmens ambicija turėti postą bet kokia kaina yra pagrindinė, ne įsipareigojimai rinkėjams, ne komandos darbas, (...) gali būti visko.

– Pereikime labiau prie Seimo darbo. Seimas iki šiol neįvykdė Konstitucinio Teismo sprendimo ir nepriėmė Seimo narių darbo sąlygų įstatymo, nereglamentavo jų atostogų klausimo. Ar bandysite keisti šią situaciją? 

– Kiek Seimų sprendė tą klausimą nesėkmingai? Yra vienas esminis dalykas – konstitucinė Seimo nario teisinė forma. Seimo narys 24 valandas per parą yra Seimo nariu. Toks yra faktas. Noras reglamentuoti Seimo nario darbą pagal Darbo kodeksą būtų prieštaraujantis Konstitucijai, antra, tai kainuotų valstybei labai brangiai.

Seimo narys nedirba nuo 8 val. iki 17 valandos. Būna, kad jis dirba nuo 10 val., bet iki 22 val., kartais dirba šeštadieniais ir sekmadieniais. Norime, kad reikėtų mokėti viršvalandžius, daryti darbo apskaitos žiniaraštį? Suprantame, kad tai fikcija, kuria pasakoma, kad kažką reikia padaryti. 

Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta, kad tarp sesijų Seimo narys individualiai organizuoja savo darbą. Kaip jis dirba tuos ketverius metus, ar rezultatyviai, ar nieko nedirba, ar tik ilsisi, po ketverių metų savo sprendimą padaro rinkėjas, sakydamas: tu mums netinki. 

Tas bandymas reglamentuoti atostogas... Seimo nariai gali tarp sesijų rasti sprendimų ir turėti tas formalias atostogas. Šiandien nereikia būti Seimo patalpose, kad būtum darbe. Susitikimai su rinkėjais, verslo, nevyriausybinėmis organizacijomis, komandiruotės, galiausiai ir įstatymo projektų rašymas – darbo formos yra įvairios. Nuo Seimo nario priklauso, kaip jis viską suderina, svarbu, kad vykdytų Konstitucijoje numatytą prievolę – privalomas Seimo posėdžių lankymas. O Seimo sesijos metu išvažiavimai reglamentuoti. Viskas yra sutvarkyta.

O kaip sureglamentuoti tas atostogas? Vienu metu visą Seimą išleisti? Čia amžinas klausimas ir jis yra nereikšmingas. Daugiau nei 30 metų sistema veikia taip, kaip ir kitose valstybėse.

Ir dabar daugybė Seimo narių prašo leidimo kalėdiniu laikotarpiu išvykti į užsienį. Nevažiuoja jie turbūt susitikti su rinkėjais? Tai yra atostogos.

Man atrodo, kad kalbant apie Seimą reikia kalbėti apie darbo kokybę, kokios kokybės išeina įstatymų projektai, apie efektyvias politines diskusijas, apie darbą komitetuose, apie tai, kaip sprendimus priimti, ir apie kiekvieno Seimo nario atsakomybę už visos institucijos prestižą. Seimo nariai turi suvokti, kad jų elgesys daro tiesioginę įtaką tam, kaip mus šiandien visuomenė vertina. O vertina nelabai kaip.

– Tačiau po Konstitucinio Teismo sprendimo nepriėmus jokių pakeitimų, Seimo nariai gauna algą, nepaisant to, kad nelanko posėdžių. Ar teisinga, kad visas atlyginimas mokamas ir posėdžių nelankantiems Seimo nariams?

– Tikrai galime prie to klausimo grįžti. Jeigu nėra pateisinamos priežasties, dėl kurios nedalyvaujama komitetų, komisijų, plenariniuose posėdžiuose, būtų racionalu numatyti kokią nors nuobaudą.

Galima būtų pradėti labai paprastai – stipriai mažinti su parlamentine veikla susijusias išlaidas. Ta suma irgi nemaža (daugiau kaip 1,7 tūkst. eurų per mėnesį – BNS). Jeigu nevykdai parlamentinės veiklos, kokį 50 proc. ar dar daugiau būtų galima nurėžti. 

Manau, kad dėl to tikrai diskutuosime. Tai gali būti pirmieji žingsniai parodant, jog sankcijos tam tikros turi būti. Tai būtų racionalu ir finansiškai teisinga.

Kita vertus, Seimo nario darbas ir sesijos metu nėra tik posėdžių salėje. Aš pats dabar kvietimų turiu tiek, kad nežinau, kaip visus atliepti. Tai irgi darbas. Net nuvažiavus į priėmimą, ten taip pat yra darbas, bendrauji su ambasadoriais, įvairių organizacijų atstovais.

– Kalbant apie parlamentinei veiklai skirtas lėšas, savivaldoje dar vilnija „čekiukų“ skandalo atgarsiai, Seime irgi buvo triukšmo dėl jų naudojimo. Ar dabartinė tvarka yra gera? Neplanuojate nieko keisti?

– Matyt, diskusijos bus, kokio principo laikytis – ar taikome tai, kas dabar yra, arba fiksuota suma, kaip savivaldoje, ir leidi, kam nori. 

Manau, kad savivaldoje šis klausimas jau išspręstas. (...) Tačiau 500 ikiteisminių tyrimų dėl to pradėta. Įsivaizduojate, koks krūvis Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri turėtų nagrinėti ir tirti stambios korupcijos bylas?

Seime parlamentinių lėšų naudojimo kontrolė gana griežta, nedaug buvo atvejų, kurie kėlė abejonių. Seimo narys privalo atsidaryti specialią sąskaitą, gauna vieną kortelę ir ja visą laiką moka. Kortelės ataskaitoje viskas atsispindi. Papildomas biurokratizmas tik yra, jeigu pili kurą degalinėje, dar turi čekį atnešti.

Ar kontrolės pakanka? Galime kalbėti, kokios išlaidas turi būti pripažįstamos.

Žinoma, tai ir konstitucinė problema.

– Parlamentinei veiklai skirtos lėšos numatytos Konstitucijoje. Ar įmanoma ją pakeisti?

– Dabar yra unikali galimybė tą padaryti, nes kol kas yra ta dauguma. Man atrodo, kad dėl to būtų galima sutarti ir su opozicija, kad rastume būdą, kuris būtų skaidrus, paprastas ir nekeltų teisinių problemų.

Manau, kad nebus paprasta kalbėti, bet sprendimų tikrai ieškosime, matyt, ir specialią darbo grupę sudarysime, kad būtų visų partijų atstovai ir ieškosime geriausio sprendimo.

– Seimui yra nemažai pavaldžių valstybės institucijų, kurių vadovus, kartais ir narius turi teikti Seimo pirmininkas. Jūsų pirmtakė Viktorija Čmilytė-Nielsen buvo parengusi projektą smarkiai sumažinti tokių įstaigų. Jūs neplanuojate peržiūrėti tų įstaigų sąrašo?

– Nesvarsčiau to klausimo. Pamenu, tada šis klausimas buvo sukėlęs nemažą rezonansą, ypač kalbant apie institucijas, kurios susijusios su mūsų tapatybe, kalba, kultūra, istorija. Ar jas sujungus, bus kas nors sutaupyta? Kiekvienas optimizavimas dažniausiai duoda atvirkštinį rezultatą. Iš pradžių sakoma, kad sutaupysime, bet per darbo efektyvumo praradimą ir tarpinių grandžių atsiradimą būna dar brangiau. Aš tikrai nelinkęs tokių sprendimų daryti, ypač visuomenei jautriais klausimais.

– Pavasarį laukia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) performavimas, turėsite ieškoti naujo pirmininko. Gal jau pradėjote dairytis jo?

– VRK didžiausia pareiga ne tik tinkamai organizuoti rinkimus – matėme, buvo visko ir ankstesnė pirmininkė turėjo pasitraukti – tas techninis darbas svarbus, bet taip pat – ir patikimumas, kad visuomenei nekiltų abejonių, jog rinkimai gali būti nesąžiningi. Čia komisijos uždavinys yra labai svarbus.

Taip pat komisijai svarbu išlaikyti politinį neutralumą. Turiu galvoje tą komisijos dalį, kuri nėra deleguojama politinių partijų. Reikia ir gerai teisę išmanančių žmonių, ir turinčių labai daug diplomatijos.

Dėl Rinkimų komisijos klaidų atsiranda nesupratimas, kodėl tokie sprendimai priimami. Prisiminkime savivaldos rinkimus ir istoriją su merais, kada jau buvo prasidėjęs balsavimas su vienomis pavardėmis, o po to pasirodė, kad kitos pavardės turi būti. Tai diskreditavimas rinkimų (Anykščių rajone antrajame mero rinkimų ture prasidėjus išankstiniam balsavimui po teismo sprendimo į rinkimus buvo grąžintas Kęstutis Tubis, teko keisti balsavimo biuletenį – BNS). 

Renkantis VRK narius, kurie priklauso mano atsakomybei, bus pagrindinis dalykas rasti autoritetą, kuris nekeltų abejonių dėl savo politinio angažuotumo, dėl profesionalumo ir gebėjimo rasti kompromisų. 

Yra buvę keistų atvejų, kada rinkėjų papirkimu buvo pripažįstami keisti dalykai. Pavyzdžiui, kai vienas iš politologų palygino mane su Prancūzijos aktoriumi ir buvo vos ne pripažinta, kad tai buvo mano reklama. Tokių sprendimų neturėtų būti.

– Bet gal ydinga tvarka nustatyta įstatymuose? Ar ne per daug visko esame uždraudę per rinkimus?

– Per daug. Tiek visko uždraudėme, kad rinkimų kampanijos tampa pilkos ir nuobodžios. Bet čia jau reguliavimo klausimas.

Norisi, kad rinkimų kampanija būtų įvykis Lietuvoje. Dabar mes jau taip apsiribojome, kad jeigu kas nors rėmelį ar duonos kepaliuką kur nors nuvežė – iškart papirkinėjimas. O tų rimtų problemų, kalbant apie partijų ir politinių kampanijų finansavimą – tai jau, aišku, ne komisijos klausimas, o kitų tarnybų – mes kažkaip nematome.

Nors kyla daugybė klausimų, kaip partijos, kurios neturi išteklių, staiga tampa gausiai turtingos per nario mokesčius. Arba matome, kad vaizdinė reklama leidžiama tokiais kiekiais ir sumomis, kur nevisiškai atitinka to, kas deklaruojama. Čia yra esminis dalykas – „juodų“ pinigų naudojimas rinkimuose. Jeigu toks yra, jis iš esmės iškreipia rinkimų rezultatus, nes negali partijos vienodomis sąlygomis konkuruoti. Rinkėjų ir partijų papirkinėjimas tokia forma yra didžiausia grėsmė demokratiniams rinkimams.

Tam dėmesio skiriama per mažai.

– Seimo pirmininko pareiga yra parinkti ir žvalgybos kontrolierius. Jūsų pirmtakei nepavyko rasti antro tinkamo žmogaus į šias pareigas. Ką darysite Jūs?

– Prieš skirdami antrąjį kontrolierių mes diskutuosime, ar nepadaryti papildomų žingsnių kalbant apie šios institucijos kompetencijų išplėtimą. Kalbu apie kriminalinės žvalgybos kontrolės priskyrimą, kad šitoje institucijoje atsirastų ir kriminalinės žvalgybos kontrolierius. Kad to reikia, neabejoju.

Reikėtų taisyti įstatymą. Toje įstaigoje būtų du sparnai: vienas – žvalgybos kontrolei, kitas – kriminalinės žvalgybos. Tai įrašyta ir Vyriausybės programoje. Gal pavyks tuos pokyčius inicijuoti čia, Seime, nereikės laukti Vyriausybės sprendimo.

Žvalgybos kontrolieriaus atsiradimas parodė, kad jis buvo reikalingas, neišvengiamas. Ir tą patį galiu pasakyti apie kriminalinę žvalgybą. Tai, ką daro Generalinė prokuratūra šioje srityje, nėra pakankama. Daugybė žmonių negali apginti galimai pažeistų teisių, negali būti įvertinta, ar atlikti proporcingi veiksmai, ar atlikti nepažeidžiant įstatymų.

– Kokių planų turite pavasario sesijai?

– Laukiame, ką Vyriausybė pateiks. Programa yra, bus veiksmų planas ir pagal jį turime judėti į priekį. Jeigu kalbame apie didžiausią iššūkį, kuris laukia – kaip numatyti ir surinkti tvarias pajamas į 2026 metų biudžetą. Reikia jau negalvoti, o pradėti daryti. Tam yra tik pirmas pusmetis.

Aišku, bus nemažai ir Seimo narių iniciatyvų. Dabar iš tikro svarbu tinkamai pasirengti pavasario sesijai. Asmeninių, koalicinių dramų laikai, man atrodo, jau turi būti praeityje.

Aišku, politiniame gyvenime tos dramos neišvengiamos.

– 2027 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Kokie bus pirmininkavimo prioritetai ir kaip jie koreliuos su parlamentine diplomatija?

– Dėl prioritetų kalbėti dar per anksti. Jie priklausys ir nuo geopolitinės situacijos. Saugumo dedamoji, matyt, bus viena iš svarbiausių.

Mes tradiciškai esame suinteresuoti Rytų partnerystės klausimais. Be abejo, diskusijos su gynybos pramonės idėjų realizavimu, nemažai klausimų gali atsirasti susijusių su ES ekonomika, nes matome, kad, deja, tendencijos nėra labai geros.

O parlamentinė diplomatija yra labai svarbu. Privalome užpildyti tuos dvišalius, daugiašalius formatus, parlamentinių asamblėjų delegacijas.

Šio darbo tikrai yra didžiulė prasmė. Parlamentai gali pasiųsti labai aiškias politines žinias. Nors dažnai sakoma, ką tos rezoliucijas čia reiškia, kam jų reikia? Labai daug reiškia. Ypač tiems, kam skirtos. 

Kada priėmėme rezoliuciją dėl Sakartvelo, ji buvo labai svarbi. Ji pasiuntė žinią, kurioje pusėje stovi Lietuva, ar esame prokremliškoje, Rusijos pusėje, ar vis dėlto remiame žmonių norą būti laisvoje, demokratinėje Europoje. Mes nesikišame į vidaus rinkiminius reikalus, bet palaikome tautos norą integruotis į Europos Sąjungą, į Europos šeimą, į laisvės šeimą, o ne atsidurti Rusijos glėbyje.

Po spalio 7 dienos įvykių mūsų rezoliucija, išreiškianti solidarumą su Izraeliu, buvo viena pirmųjų ir šiandien ji prisimenama. Ir tame kontekste, kuriame dabar esame su kai kuriais politikais, tas atsveria, tai prisimena ir už tai dėkoja.

Mūsų regione dvišaliai ir daugiašaliai formatai turi stiprėti, kalbant apie Baltijos, Šiaurės šalių formatus, Lietuvos ir Lenkijos, Ukrainos ir kiti.

Jau šiandien mūsų kolegos važiuoja į JAV. Reikia pradėti megzti ryšius su būsima administracija. Tai labai svarbu. Taip pat svarbu ir ryšiai su Azijos regionu. Lietuva turi būti visur.

– O kaip dėl ryšių su Kinija? Planuojate atgaivinti parlamentinius ryšius su šia valstybe?

– Čia yra du aspektai. Vienas, diplomatinio santykio ar lygio pakėlimas arba atstatymas su visomis rizikomis. Atstovybių atsiradimas pilna apimtimi kelia ir kitą riziką, tai yra žvalgybos veikimas po diplomatine priedanga yra vienas iš įrankių. To kito santykio turėjimas apsunkina nedraugiškoms šalims galimybę čia veikti.

Ar to reikia? Turėtume turėti bendrą poziciją su ES, bet šiandien turime ir kitokį kontekstą. Matome, koks pokytis įvyko JAV, žinome labai aiškų naujos administracijos požiūrį į Kiniją ir nematyti to mes tikrai negalime. Jungtinės Valstijos yra strateginis partneris, nuo kurio betarpiškai priklauso mūsų saugumas. Vienareikšmiai. Taip pat ir ekonominiai ryšiai, kurie labai svarbūs.

Žiūrint visą kontekstą, tą reikia matyti. Todėl, matyt, pokyčių šioje srityje nebus.

– Kitų metų gegužės pradžioje baigs galioti nacionalinės sankcijos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Svarstote apie pratęsimą?

– Neabejoju, kad turėsime didžiulį iššūkį po to proceso, kas bus Baltarusijoje įvardyta kaip rinkimai. Sankcijų klausimas ir jų apimtis, ypač kalbant apie Baltarusiją, greičiausiai keisis, bet ne į tą pusę, kad mažėtų. Tai susiję su grėsme mūsų nacionaliniam saugumui.

Tai rodo ir mūsų žvalgybos institucijų operacija, GRU agento (Eduardo Manovo – BNS) nustatymas Lietuvoje. Tai irgi atvažiavęs žmogus kažkada iš ten. Dėl to visi sprendimai turi atliepti vieną dalyką – mūsų saugumą. O saugumo situacija kol kas yra įtempta, ir ji, nepanašu, kad galėtų keistis. 

Jeigu kas nors dar turėjo iliuzijų, kad toje pačioje Rusijoje žvalgybos veiksmai, kuriuos ji atlieka Vakarų valstybių atžvilgiu, brangūs veiksmai, daug laiko ir pastangų reikalaujantys veiksmai, čia, Lietuvoje, nebus taikomi, tai matome, kad taip nėra. Mes esame lygiai toje pačioje lentynėlėje kaip Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija.

Visi tie ribojimai turi būti protingi, nepažeisti tų žmonių, kuriuos patys ir pasikvietėme atvykti į Lietuvą, suteikėme galimybes čia laikinai gyventi, interesų, bet į viską žiūrėti reikia per saugumo prizmę.

– Dėkoju už pokalbį.