S. Skvernelis apie R. Žemaitaičio ambicijas tapti Seimo vicepirmininku: šiandien negaliu tokio teikimo padaryti ir nedarysiu (interviu)

Seimo vadovas Saulius Skvernelis išlieka kategoriškas ir toliau tikina į parlamento vicepirmininkus neteiksiantis „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio kandidatūros tol, kol šis nėra išsprendęs savo teisinių problemų. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko teigimu, „aušriečių“ pareiškimai dėl neva pažeistos koalicinės sutarties taip pat nėra teisingi, mat, pažymi jis, dokumente įsipareigojimo į Seimo vadovybę teikti konkrečiai R. Žemaitaičio kandidatūrą – nėra.

„Aš tiesiog šiandien negaliu tokio teikimo padaryti ir nedarysiu“, – interviu tinklalaidėje politika.lt teigė S. Skvernelis.

„Jeigu jie nori, gali teikti bet kurį kitą iš 18 frakcijos kandidatų. Pavasarį ar greičiau, išsisprendus tas teisines problemas, galima daryti kitokį teikimą“, – dėstė jis.

Politiko teigimu, R. Žemaitaičio ambicijos tapti Seimo vicepirmininku yra susijusios ir su Seimo kaip institucijos bei visos valstybės reputacijos klausimu.

„Jūs tą suprantate, mes tą suprantame, bet dalis mūsų koalicijos partnerių to nenori suprasti arba apsimeta, kad nesupranta. Šiuo atveju kalbame apie valstybės prestižą ir savo įsipareigojimus rinkėjams, jų įgyvendinimą“, – kalbėjo parlamento vadovas.

„Seimo vicepirmininko pozicija tikrai nėra ta, kuri trukdytų įgyvendinti rinkėjams duotus įsipareigojimus. Visi įrankiai yra, dabar reikia tiesiog dirbti“, – pridūrė jis.

Visgi, klausiamas, kuo gali baigtis R. Žemaitaičio ultimatumais prasidėjusi istorija, S. Skvernelis nurodė – įmanomi įvairiausi scenarijai.

„Galbūt mus pašalins iš koalicijos kaip politinę partiją“, – užsiminė demokratų lyderis.

– Pone Skverneli, Nepriklausomybės aušroje buvo populiarūs tokie lipdukai „tik nereikia mūsų gąsdinti“. Turbūt norėtumėte tokio ant kabineto durų, kuriame vyksta koalicijos tarybos posėdžiai?

– Tikrai retro prisiminimas, likęs iš tų gerų laikų. Kartais reikėtų tokio lipduko. Jau daugiau nei mėnuo, kai suformuota koalicija, visos valdžios institucijos suformuotos. Reikėtų pradėti dirbti konkretų darbą, yra Vyriausybė, yra programa, yra visi įrankiai. Paskirti ministrai, viceministrų komandos, Seimo komitetų vadovai. Dabar reikia nebe liežuviu kariauti, o darbais parodyti, kad ta koalicija yra darbinga, gebanti įgyvendinti programines nuostatas, reikia judėti į priekį.

– Vieniems – priiminėti sprendimus, kitiems – rengti teisės aktus. Visi turėtų eiti daryti savo darbą.

– Dabar vėl viskas užsisuka iš naujo. Klausimas buvo svarstomas dar iki sutarties pasirašymo ir tos pozicijos buvo labai aiškiai išsakytos. Teisinės problemos turi būti išspręstos. Puikiai visi suprantame, kad į bet kokias pareigas, jau nekalbant apie Seimo vadovybę, turi ateiti žmonės, neturintys neatsakytų teisinių klausimų. Negana to, kad yra teisme nagrinėjama byla, per tą laiką atsirado dar du papildomi ikiteisminiai tyrimai. Aistros, susijusios su šios koalicijos formavimu, nurimo, tikrai nebuvo lengva tą padaryti. Tačiau dabar vėl bandoma nukreipti ugnį į Seimą ir vėl kelti klausimą, ar tai buvo tinkamas sprendimas. Seimo reitingai nėra aukšti, švelniai tariant. Manau, toks sprendimas vėl sukeltų didelį visuomenės nepasitenkinimą. Juolab, kad šita pozicija yra užrašyta sutartyje. Numatyta, kad yra dvi „Nemuno aušros“ pozicijos. Pavardė nėra įvardinta, o vieta laisva. Jeigu jie nori, gali teikti bet kurį kitą iš 18 frakcijos kandidatų. Pavasarį ar greičiau, išsisprendus tas teisines problemas, galima daryti kitokį teikimą. Seimo vicepirmininko pozicija tikrai nėra ta, kuri trukdytų įgyvendinti rinkėjams duotus įsipareigojimus. Visi įrankiai yra, dabar reikia tiesiog dirbti.

– Vicepirmininkų kandidatūras teikia Seimo pirmininkas. Tai yra jūsų sprendimas.

– Konsultuojantis su frakcijomis, bet taip, tai yra Seimo pirmininko sprendimas.

– Jokia koalicijos sutartis jūsų negali priversti daryti sprendimą, kuris jums atrodo teisiškai nepagrįstas, jau nekalbant apie tautinės nesantaikos kurstymu kaltinamą asmenį.

– Taip, tai yra sprendimas, kurį Seimo pirmininkas turi padaryti Seimo vardu ir ta reputacija yra susijusi su visu Seimu. Koalicijos sutartyje pozicijos ir atsakomybių sritys yra paskirstytos, ten yra parašytos tik dvi pavardės. Taigi, sutarties yra laikomasi. Supraskime, dar kai buvo kalbamasi net ir prezidentas nebuvo išsakęs labai aiškios, kategoriškos nuomonės dėl ministrų. Nebuvo tokios reakcijos.

– Ministrė Dovilė Šakalienė jau buvo priversta meluoti Vokietijoje, sakė, kad nėra antisemitų valdžioje. Tačiau vienas yra ir tai yra įrodyta Konstituciniame Teisme.

– Turėjau poros valandų kolektyvinį susitikimą su beveik visų Europos Sąjungos valstybių, NATO valstybių ambasadoriais. Jame tikrai nebuvo reiškiamų kažkokių tiesioginių priekaištų. Buvo labai aiškiai išdėliota dabar esanti struktūra: taip, yra žmogus, kuris turi teisinių problemų, bet jis nėra valdžios struktūrose. Lygiai taip pat kalbama dvišaliuose diplomatų susitikimuose. Buvau susitikęs su Žydų pasaulio komiteto pirmininko atstovu, kuris nuolat lankosi Lietuvoje jau daugiau nei 30 metų. Lietuvos santykis su šia JAV žydų bendruomene yra labai glaudus.

– Tai yra organizacija, labai daug prisidėjusi prie Lietuvos narystės NATO.

– Be abejo, visi tą puikiai žinome. Jie neišsako jokių priekaištų. Man atrodo, kad ta riba, kurią su koalicija sudėliojome, yra labai aiškiai suprantama ir daugumai priimtina. Nežinau, dėl kokių priežasčių vėl reikėtų viską keisti, grįžti atgal vietoj to, kad dirbtume tuos darbus, kurių laukia žmonės. Yra daugybė darbų, o mes vėl grįžtame į tokias istorijas, kur pasakoma, kad jeigu ką, mes dabar trauksimės iš koalicijos.

– Pone Skverneli, jūs turite nemažai tarptautinės patirties, bet norėčiau pacituoti, ką viename renginyje sakė Dalia Grybauskaitė. Ji sakė esanti nustebusi, jog mes apskritai sulaukiame viešų diplomatų priekaištų, nes tai, kaip reaguos Vakarai, mes turėtume pajusti per darbus – tapsime mažiau įdomūs, mažiau laukiami, mažiau reikšmingi ir mažiau svarbūs. Tuomet spėliosime, kodėl taip atsitiko. Taip prezidentė prognozavo dėl Žemaitaičio, bet jūs jau girdite akivaizdžių dalykų.

– Ne, akivaizdžių dalykų nėra. Natūralu, tas klausimas iškyla, nes antisemitizmo apraiškos prasiveržia labai stipriai. Kalbėjome su Amerikos žydų komiteto direktoriumi tarptautiniams žydų reikalams Andrew Bakeriu, buvo paminėta Prancūzija, matėme, kas buvo Amsterdame. Tai tiesiog yra toks bendras naratyvas, kad nėra pamiršta šita tema. Jeigu mums atrodo, kad tai kažkur istorijos paraštėse, deja, ne. Vis atsiranda norinčių apkaltinti kažką kitą dėl savo nesėkmių, dėl kažkokių įvykių. Šitai temai dėmesys visuomet turi būti ir jokių priekaištų nėra. Ką ponia Grybauskaitė pasakė, gal tai yra jos įsivaizdavimas, bet tikrai taip nėra. Mes netapome mažiau įdomūs. Tuose dvišaliuose santykiuose, kurie jau buvo, aišku, tai tik pradžia, bet niekur nėra užvertos durys ir apie tai net nekalbama. Nereikia to mums kartoti. Yra vertinama visuma, o ne vienas atskiras politikas. Vertinama, koks yra valstybės, Vyriausybės požiūris į šitą klausimą, ar yra ankstesnių daugumų ir Vyriausybių tęstinumas. Pagrindo tuo abejoti nėra. Dabar tiesiog reikia patiems nepasidaryti papildomai to, ko tikrai daryti nereikia.

– Iš to, ką girdžiu, tai jūsų vieno konstitucinėse rankose yra tas auksinis raktelis, nes „Nemuno aušra“ įsivarė į kampą.

– Niekada nereikia kalbėti tokiais kategoriškais pareiškimais. Dar kartą pabrėžiu, kad, man atrodo, mes nuosekliai ir aiškiai per tą daugiau negu mėnesį kalbėjome, kad visos politinės jėgos negali būti sutapatintos su vienu asmeniu, kuris kažką padarytų. Be ironijos sakau, kad mes, tarkime, nevadiname Tėvynės sąjungos su pedofilija susijusia partija. Tai buvo vieno žmogaus istorija. Deja, nuo to niekas nėra apsaugotas. Ar apie Liberalų sąjūdį mes irgi nesakome, nors turime pagrindą kalbėti, pati partija yra nuteista, nors tai daugiau susiję su vienu asmeniu.

– Visi supranta, nes pasikeitė ir vadovybė, ir visa sistema.

– Todėl aš grįžtu į lygiai tą patį prie „Nemuno aušros“ frakcijos. Dauguma žmonių yra labai kompetentingi.

– Ar tikrai jūs taip manote?

– Tikrai dauguma iš dvidešimties. Yra įvairiausių žmonių, kaip ir kiekvienoje frakcijoje, jie yra naujokai, jiems yra sunku.

– Matėte kai kurių jų įrašus socialiniuose tinkluose?

– Deja, ne visi absoliučiai visi, bet dauguma. Tai dabar jie turi galimybę darbu parodyti, kad visos tos etiketės, kurios klijuojamos iš anksto, yra nieko vertos. Tačiau vėl bandoma padaryti, kad čia yra vieno žmogaus problema ir tas žmogus visą frakciją stumia į tokią situaciją, kur reikės savo rinkėjams paaiškinti – turėjote visus įrankius, programines nuostatas..

– Nebuvo jokių programinių nuostatų, ten lozungai.

– Gerai, lozungai. Bet įrankiai yra, atsakomybė už tris labai svarbias sritis yra, komandos suformuotos. Nėra taip, kaip buvo bandoma įteigti, kad tai nėra „Nemuno aušros“ kandidatai, antradienį buvo dar kartą patvirtinta, kad visos trys kandidatūros Gintautui Paluckui buvo pateiktos Remigijaus Žemaitaičio.

– Išskyrus aplinkos ministrą.

– Ne, visos trys. Pabrėžiu labai atsakingai. Tą patį premjeras patvirtino viešai Seime kalbėdamas su frakcija.

– Kitaip tariant, pirmiausia Žemaitaitis paskambino Paluckui, o tuomet jau Paluckas pats skambino kandidatui į aplinkos ministrus.

– Taip, bet tą kandidatūrą Ministrui pirmininkui pateikė Remigijus Žemaitaitis. Nėra jokių politinės komandos apribojimų. Taip pat buvo bandoma tarp eilučių pasakyti, kad uždrausta politinės partijos atstovus priimti viceministrais ar patarėjais, ar kancleriais. Nėra to. Ta politinė jėga turi pilną teisę turėti savo politines komandas. Komitetai taip pat yra paskirstyti, atsakomybės labai svarbios. Tai pradėk dirbti šiandien pat.

– Viskas eina link to, kad jeigu jūs nepateiksite Žemaitaičio vicepirmininku, bus išėjimas iš koalicijos.

– Na, čia yra įvairūs variantai.

– Kokie? Pasiims vėliavėlę, būgną ir iš koalicijos išeis vienas?

– Galbūt mus pašalins iš koalicijos kaip politinę partiją. Aš tiesiog šiandien negaliu tokio teikimo padaryti ir nedarysiu.

– Advokatas Rimantas Mockus tapo teisingumo ministru. Nuskambėjo jo istorija apie vakarėlį su prostitutėmis. Ar turite kokį komentarą?

– Kalbant apie Vyriausybės formavimą, tos pateikiamos kandidatūros buvo tokios, kur negi atrodo, jog ar visuomenė ar žiniasklaida nesidomės? Dabar viską galima surasti. Vienas pasirodė kaip pakankamai rimtas smurtautojas, galimai susijęs su labai skaudžiu įvykiu, o dabar šita istorija. Tikrai kandidatuojantis asmuo turėtų pasakyti, kad gali būti visko. Juo labiau, kad, prisiminkime, tai buvo 2006 metai, kuomet bet kokia publikacija žiniasklaidoje, „Lietuvos ryte“ ar „Respublikoje“ buvo priimama kaip skandalų skandalas, paviešintos nuotraukos. Pavyzdžiui aš, pirmą kartą nesusiejau su šiuo žmogumi, net tų pavardžių nebuvau prisiminęs. Ta istorija buvo nuskambėjusi labai stipriai. Reikia pasakyti, kad tai tikrai nebuvo prostitucija. Jei tai būtų susiję su prostitucija, nei vieno tuo metu ten buvusio pareigūno nebūtų buvę tarnyboje, visi būtų atleisti. Tada, kiek man priminė kolegos, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas.

– Kuo jūs tuo metu buvote?

– Buvau Kelių policijos tarnybos vadovu. Buvo neeilinė situacija. Buvo pripažinta, kad pažeidė etiką. Man atrodo, tokios nuotraukos negali išeiti, kad ir iš privataus renginio, ir nuobaudos niekam nebuvo paskirtos, o vienas iš tų asmenų – dabartinis ministras – vėliau staiga pasitraukė iš tarnybos. Tai tikrai nebuvo prostitucijos atvejis. Buvo užsakytas striptizo šokis. Ir tada, ir dabar tai nėra nelegalu. Tiesiog ministrui reikėjo pasisakyti, kad aš buvau tokiame renginyje, buvo toks faktas, buvo atlikti tyrimai.

– Tačiau pranešama, kad jis pats užsakė tą striptizo šokėją tam, kad nufotografuotų, kad sukompromituotų savo viršininką ir galimai užimtų jo vietą. Po to jis tarsi susirgo, keletą mėnesių nėjo į tarnybą ir buvo pripažintas netinkamu tarnybai dėl to, kad per ilgai sirgo.

– Tokie faktai žiniasklaidoje yra paskelbti, bet kol nebuvo ministro pasisakymų ir atsakymų, keliamos įvairios versijos.

– Ką tai sako apie asmenį? Sakykime, galimai siekdamas sukompromituoti savo tiesioginį vadovą, iškvietė jam striptizo šokėją į vakarėlį, jį fotografavo, prisidėjo prie to, kad nuotraukos patektų į žiniasklaidą. Tada ilgai laukė, kada turės progą sugrįžti į tarnybą ir galbūt padaryti karjerą, bet, deja, ne. Tai mažų mažiausiai Gintautas Paluckas turėtų būti labai atsargus, eidamas su savo teisingumo ministru į kokį nors vakarėlį.

– Mes nežinome, ar tikrai taip buvo. Iš pradžių tiesiog buvo vengiama tų atsakymų, sakant, kad tai buvo kažkoks privatus renginys. Taip, privatus, bet jame dalyvavo policijos pareigūnai ir tai buvo rezonansas. Pirmos antraštės nuskambėjo gerokai grėsmingiau, kad tai buvo su prostitucija susiję. Tai būtų keitę reikalą iš esmės.

– Jūs sakote, kad jeigu tai būtų buvusi prostitucija, 2006 metais visi būtų atleisti?

– Taip, be jokios abejonės. Net ir tas nuotraukoje esantis pareigūnas sėkmingai tęsė tarnybą, buvo ir yra solidus, atsakingas pareigūnas, kuriam tą istoriją irgi norisi pamiršti kuo greičiau.

– Baigiant temą apie darbo pradžios triukšmus, susijusius su Žemaitaičiu, ar jums nesinori kažkokiame uždarame rate trenkti kumščiu į stalą, nusikeikti ir pasakyti: „gal baikime tuos dalykus, nes tai tiesiog kompromituoja visą valdžią?“

– Taip, norisi pasakyti. Mes turime tuos koalicinės tarybos formatus, kur diskusijos vyksta, bet tikrai be keiksmažodžių. Su kolegomis mes bandome pasakyti esminį dalyką: politinė partija, kuri gavo nemažą pasitikėjimą rinkimuose, gavo dėl to, kad ji rinkėjams žadėjo patrauklius sprendimus, jeigu bus valdžioje. Valdžioje yra. Sprendimai yra įtraukti. Dabar juos reikia padaryti. Tai kokio velnio mes dar bandome kelti istorijas, kurios dabar yra nereikalingos? Jei turi norą, gebėjimą ir atsakomybę prieš rinkėjus – dirbkime. Ne kažkokie postai tai lemia, tai neturi jokios esminės įtakos pažadų įgyvendinimui. Jei būtų likę be ministrų, sakyčiau, taip, nėra prasmės būti koalicijoje, kadangi negali realizuoti programos. Dabar visi įrankiai yra, ir tikrai norisi supratimo, atsakomybės ir suvokimo, kad tai nėra asmeniniai dalykai, kažkoks ten „Skvernelis neteikė Žemaitaičio ar Jonaičio“. Kalbame apie Seimą kaip instituciją, kaip ji bus vertinama, jeigu Seimo pirmininkas, nesvarbu, koks Vardenis Pavardenis, pateiks kandidatą, kuris turi teisinių problemų, į Seimo vadovybę.

– Tuomet jau atrodys kitaip prieš užsienio valstybes ir diplomatus. Ir jūs, ir Gintautas Paluckas susitapatinsite su tomis idėjomis, už kurias jis yra teisiamas.

– Jūs tą suprantate, mes tą suprantame, bet dalis mūsų koalicijos partnerių to nenori suprasti arba apsimeta, kad nesupranta. Šiuo atveju kalbame apie valstybės prestižą ir savo įsipareigojimus rinkėjams, jų įgyvendinimą. Norisi, kad tai pasibaigtų ir mes galėtume judėti į priekį su darbais, kurių reikia. Minimaliai kosmetiškai pakoreguoto biudžeto priėmimas, ką buvo įmanoma per tą savaitę padaryti. Klausimas yra labai aiškus ir svarbus. Be gynybos finansavimo, kur padidintas skolinimosi limitas, yra labai svarbu: mes 2026 metais įžengsime su 6 milijardų skyle, tai per tuos metus reikia išspręsti, kaip užtikrinti tvarų valstybės biudžeto finansavimą. O mes čia dabar žaidžiame tokius žaidimus, kurie žmonėms turbūt nėra itin reikšmingi – kas bus, kokioje pozicijoje. Jeigu mes kalbame apie Seimo vicepirmininką, tai kodėl negali būti pirmininku? Tai teikime į Seimo pirmininkus tokią kandidatūrą. Jokio didelio skirtumo nėra tarp tos pirmos ir antros pareigybės. Tada prieš užsienio partnerius, dvišaliuose santykiuose galės pats aiškintis.

– Jūs užsiminėte apie gynybos finansavimą ir, žinoma, girdėjote NATO generalinio sekretoriaus kalbą, kuri turbūt pirmą kartą tokia atvira ir tiesi: dabar atgrasymas veikia, bet po ketverių-penkerių metų Vakarai, NATO ir, pirmiausia, Europa gali atsidurti silpnojo pozicijoje lyginant su tuo, kiek investuoja Rusija, kaip yra užkūrusi savo gynybos pramonę ir t. t. Kokios pirmos išvados jums kilo girdint tai, kas buvo pasakyta, kad po ketverių-penkerių metų Rusija karui su NATO bus pasiruošusi geriau nei NATO?

– Turime suprasti, kad valstybė daugiau nei 40 procentų savo biudžeto skiria ginklavimuisi, ginkluotei, karui. Skirtumas yra akivaizdus. Mes tuos 4-5 metus turime ne miegoti, o diskutuoti ir daryti žingsnius. Aš džiaugiuosi, kad ir Gintauto Palucko vyriausybė žengė žingsnį dar 800 milijonų (kitų metų biudžete pasiūlė 800 mln. eurų padidinti skolinimosi gynybai limitą – ELTA), tai yra reikšminga suma. Pasirašomi kontraktai dėl ginkluotės, galbūt pavyks paspartinti. Mes turime suvokti, kad turime labai nedidelį laiko rezervą, kurį mums užtikrina fronte žūstantys ukrainiečiai. Jie taip pat senka, senka ir jų galimybės. Tai yra didžiuliai žmogiškieji praradimai, tas santykis, koks yra ukrainiečio kario ir Rusijos pusėje kariaujančio, yra labai nepalankus ukrainiečiams. Jeigu mes neišnaudosime tų 4-5 metų savo šalies gynybos sustiprinimui, tai būsime tikrai daug praradę ir tai gali vesti į dar skaudesnius praradimus. Todėl reikia susitelkti ir dirbti, ne tik didinti finansavimą, bet ir uždirbti tvarius pinigus ir gynybai, ir socialinėms reikmėms. Tai irgi labai svarbu. Reikia išmanių ir greitų sprendimų. Dauguma, kuri dabar yra – 86 balsai, leistų juos daryti nedrebant dėl kiekvieno balso. Toks buvo premjero lūkestis, kad taip būtų. Taip pat labai aiškias žinias išgirsime po sausio 20 dienos. Kalbant apie procentų skyrimą, tie trys procentai yra kaip grindys, nelabai užtikrinančios teisingas investicijas į gynybą.

– Manau, Donaldas Trumpas pakels kartelę.

– Manau, kad taip. Šiandien dar turime 8 NATO valstybes, kurios yra nepasiekusios to procento, yra ir didžiųjų valstybių, kurios skiria tik 1,4 procento. Taigi, mes turime užkurti gynybos pramonę, kuri neužsikurs taip lengvai kaip toje pačioje Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje, kur trys pamainos dirba už dubenėlį ryžių. Pas mus vis tiek yra Vakarų demokratija, yra darbo įstatymai ir tokiais režimais negalėsime darbuotis. Vadinasi, pramonė turi užsikurti, reikia ieškoti papildomų alternatyvų, taip pat ir Europos Sąjungos rėmuose. Europos valstybių ir Amerikos indėlis į NATO turbūt turės pasiekti bent jau 50:50, yra išsakyta aiški Trumpo pozicija. Tai yra milžiniški iššūkiai. Turime ieškoti ir artimesnių sąjungininkų, nes svarstymai dėl 5 straipsnio visą laiką buvo, pakildavo, nurimdavo, matome, kad gali būti visaip. Baltijos valstybės, Skandinavija, Lenkija – mes turime sudaryti tokį forpostą, jį gerai apginkluoti, kad tikrai galėtume turėti tokį atgrasymą, kad priešininkas tiesiog suprastų, kad neverta veltis.

– Stebint iš šalies politikų apsisprendimus, atrodo, kad supratimas ateina. Dovilė Šakalienė sakė aiškiai suvokianti, kad per jos kadenciją gali kilti karas prieš Lietuvos Respubliką. Tai nėra kažkokia minimali tikimybė, ta tikimybė egzistuoja. Kaip atrodytų sprendimai, jeigu mes iš tikrųjų žinotume, kad turime tik ketverius metus?

– Ar mes galėtume kažką dar daugiau padaryti? Turbūt taip, bet tada visuomenė turėtų suprasti, kad mes turėtume įšaldyti savo socialinius, ekonominius poreikius, atlyginimus, kasdienines išmokas, pensijas ir kita, ir visa tai skirti tik šalies gynybai. Ar visuomenė tam yra pasiruošusi?

– Politiniai lyderiai eiti ir aiškinti visuomenei irgi nebūtinai yra pasiruošę.

– Nebūtinai, bet be šitos išsakytos kritinės alternatyvos yra ir kita: vis tiek mes šiandien turime pakankamai gerą investicinę aplinką net ir karo grėsmės atveju. Mes matome, kad yra norinčių čia investuoti, bet dėl savo negebėjimo arba kvailumo darome viską, kad tas investuotojas to nepadarytų.

– „Teltonika“ yra akivaizdžiausias to pavyzdys.

– Chrestomatinis pavyzdys, bet jų yra daugiau. Jei tik atsiranda gamybinės investicijos į Lietuvą, mes turime padaryti viską, kad neužstrigtų dėl formalių dalykų. Yra priimti atskiri įstatymai dėl gynybos pramonės objektų atidarymo, kad prasideda darbai – popierizmas po to. Jei šitą idėją perkelsime į visą mūsų šalies ūkį, ekonomiką ir visi turėsime pagrindinį tikslą, kad kuo daugiau čia atsirastų investicijų, tuo daugiau mes čia gamintume ir galėtume uždirbti pinigų į biudžetą, tuomet nereikės naudoti tos pirmos alternatyvos, kur viskas tik viskas gynybai ir niekam daugiau. Žmonės pavargs, prasidės nepasitenkinimas: „o jei nieko nebus, tai kur tie pinigai dabar kišami?“

– Jūs kalbate apie tai, apie ką po šių rinkimų kalbama nedaug. Gali susidaryti įspūdis, kad šitai valdžiai „dalinimas“, o ne „uždirbimas“ yra pagrindinis prioritetas.

– Visoms naujoms valdžioms tai būna natūralu, nes per rinkimus dalinama tikrai daug pažadų. Arba tavimi rinkėjas patiki ir tau suteikia galimybę parodyti darbais, arba ne. Šiuo atveju rinkėjas patikėjo, tų pažadų yra pakankamai daug. Tačiau rinkimai baigėsi, dabar reikia galvoti kaip uždirbti. Tas uždarbis neturi susikoncentruoti į tai, kad: „žiūrėkite, mes čia labai nepersistengsime, bet pakelkime mokesčius, tarifus ir iš to daugiau pinigų surinksime.“ Toks kelias yra trumpalaikis. Puikiai žinote, mes visi žinome, kad verslas šiandien yra paslankus ir reaguoja greitai, gali persikelti. Aš manau, kad mes šiandien turime kalbėti apie svarbiausią dalyką – kaip uždirbti. Kai atsiras tvarūs pajamų šaltiniai, kai būsime iš tikrųjų konkurencingiausi šitame regione ir įmonės sakys: „nepaisant to, kad už 40 kilometrų Baltarusijos pasienyje stovi kariuomenė, kuri iš esmės yra Rusijos kariuomenė, bet šalis yra stipri, ji daug investavo į gynybą, yra NATO narė, tikrai niekas čia nesikėsins į mus, į mūsų investicijas.“ Galiausiai, ką reiškia amerikiečių ar vokiečių investicijų atsiradimas? Kiekviena valstybė savo milijonines investicijas taip pat gina ir nepasakys, kad: „mes paliekame savo kokias 20 gamyklų, kurios galėtų atitekti tai pačiai Rusijai.“ Taigi, tiek mūsų, tiek ypač užsienio investuotojų atėjimas yra dar papildomas saugumo garantas. Pradės veikti gamyklos, gynybos pramonė, tuos pačius dronus galime kurti. Matysime, kad pinigėliai krinta ir darbo užmokestis, ir mokesčiai, ir eksportas. Jeigu gynybos pramonė sėkmingai užsikurs, tai poreikis, įsivaizduojate, koks bus užpildyti dabar iššluotus sandėlius? Ne tik Europoje, visur. Mes turime ilgalaikį projektą, kuris gali duoti daug lėšų viduje. Tada skiriama ir šalies švietimui, ir sveikatos priežiūrai, ir kitoms sritims. Tačiau tą reikia suprasti ir tą turi suvokti ir Gintauto Palucko Vyriausybė – uždirbti reikia. Džiaugiuosi, kad mūsų atsakomybės sritis yra Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Pažiūrėsime, koks bus požiūris į tą ministeriją, nes reikia daug sprendimų padaryti ne tik teisinių-biurokratinių, bet reikia ir infrastruktūrinių dalykų. Plyno lauko investicija yra gerai, bet jeigu tai darai, tu renkiesi tarp kitų valstybių, jei Lenkijoje tame sklype yra nutiestas dujotiekis, reikalinga elektros galia, kas, pasirodo, pas mus misija neįmanoma, yra privažiavimo kelias ir geležinkelis, tai aš ten eisiu. Tas pats buvo ekonominėje zonoje Akmenėje. Ilgai merdėjo, kol atėjo investuotojas ir sako: „mes čia pastatysime daug gamyklų.“

– Ir pastatė, jei kalbate apie „Vakarų medienos grupę“.

– Tačiau Vyriausybė sprendė klausimą, susijusį su keliais, buvo nutiesta geležinkelio linija ir tai mes darėme savo sąskaita. Užtat dabar kokia grąža tam regionui, kokia grąža valstybei. Štai tokių sprendimų reikia. Vadinasi, tai ministerijai irgi reikia papildomų lėšų, kad jomis galėtų disponuoti ir pritraukti investuotojų. Galiausiai yra mūsų investuotojai: naujos technologijos, biotechnologijos, kur pridėtinė vertė yra milžiniška. Susikoncentruokime į tas pagrindines sritis ir dirbkime, o ne kariaukime tuos pačius karus dėl postų. Nieko neduoda tie postai.

– Pone Skverneli, to klausiau Gintauto Palucko, bet paklausiu ir jūsų. Kokie jums, valdžiai, yra trys svarbiausi darbai per šituos ketverius metus?

– Jeigu po 4 metų mes galėsime pasakyti, kad mūsų valstybė yra kaip niekada saugi, pirmiausiai dėl išorinio poveikio, kad turime stiprią, modernią kariuomenę, turime modernią ginkluotę, kad čia yra mūsų sąjungininkų brigada, kad baigėme komplektuoti nacionalinę diviziją. O jeigu dar pavyktų tą sunkiąją ginkluotę anksčiau laiko atgabenti, tai apskritai būtų svarbus dalykas. Norėtųsi, kad mūsų žmonėms galėtume pasakyti: „žiūrėkit, jūs dirbkite, miegokite, ilsėkitės, leiskite pinigus ramiai, čia yra saugu, rusas neateis.“ Dar tikrai norėtųsi, kad mes pamirštume kaip kažkokį sapną ir sakytume: „žiūrėkite, 4 metus švietimo sistemoje nebuvo jokių reformų, buvo sutvarkyti tie darbai, kurie buvo pradėti, atsirado vadovėliai, sumažėjo mokinių komplektai, mokyklos neužsidarinėjo...“

– Kartais nieko nedarymas yra darymas, jūs tai sakote?

– Ne, tai yra darymas, nes reikia tiesiog sutvarkyti tai, kas yra pradėta. Ir dar, kad būtų daugiau žmonių, kurie sakytų: „aš susirgau, staigiai patekau pas reikalingą specialistą, ne tai, kad pas šeimos gydytoją, o atsidūriau Vilniaus arba Kauno klinikose ir mane išgydė, aš dabar galiu būti darbo rinkoje.“

– Tai skamba kaip sunkiausiai padaromas dalykas.

– Bet tai padaroma. Tam reikia mažiausiai finansinių paskatų, suvokime tą. Čia reikia tą pinigų krepšį, kurį turi sveikatos apsaugos sistema, racionaliai paskirstyti. Na ir aišku, manau, kad jeigu mes pasakytume po 4 metų, nepaisant šitų iššūkių, kad ir vidutinis darbo užmokestis šiek tiek paaugo, ir tos pačios pensijos padidėjo, ir socialinės išmokos nuosekliai augo, tai tikrai 4 metai būtų ne veltui prarasti. Aišku, norėtųsi, kad ir tų skandalų nebūtų ketverius metus, nes skandalai atitraukia dėmesį nuo kasdieninių darbų.

– Jeigu koalicija liks tokia, kokia yra, garantuoju, kad jų bus. Ačiū, už pokalbį.