S. Rudėnaitė apie teisėjų skyrimo tvarką: prezidentas negali įkišti ranką į maišą ir ištraukti 90-tą kandidatą

Teisėjų tarybos pirmininkė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Sigita Rudėnaitė teigia, kad pastaruoju metu tarybai sunku rasti konstruktyvų dialogą su Prezidentūra. Anot jos, šalies vadovas ir jo komanda siūlo teisėjais skirti ne pačius geriausius įvertinimus atrankose sulaukusius asmenis ir nenurodo tokių sprendimų motyvų. S. Rudėnaitė baiminasi, kad, jei tokia praktika tęsis ir toliau, Lietuva gali atsidurti valstybių, turinčių problemų „su teisės viršenybės principu“, sąraše.

„Procesai būtų pakankamai nesunkiai valdomi, jei rastume konstruktyvų dialogą, bet kol kas mums ne visą laiką sekasi tokį dialogą (su Prezidentūra – ELTA) rasti. Bet kokiu atveju, Teisėjų taryba negali tapti stebėtoja, neturėti jokio vaidmens, nes tada jau reikėtų iš viso atsistatydinti iš tarybos“, – interviu Eltai sakė Teisėjų tarybos pirmininkė S. Rudėnaitė.

Ji tvirtino, kad apie prievolę Prezidentūrai motyvuoti, kodėl į teisėjų pareigas siūlomi tam tikri asmenys, kalbama tiek įstatymuose, tiek ir tarptautinių ekspertų ataskaitose. Deja, S. Rudėnaitės teigimu, prezidento Gitano Nausėdos komanda savo iniciatyvų dėl teisėjų skyrimo nepaaiškina.

– Teisėjų taryba pastaruoju metu ne kartą susidūrė su situacijomis, kai prezidentas į teisėjus siūlo skirti ne geriausių įvertinimų atrankos komisijoje sulaukusius teisininkus. Maža to, būta atvejų, kai į teisėjus siūlomi asmenys, kurie atrankoje įvertinami kone prasčiausiai. Kaip jūs vertinate tokias situacijas? Ir ar dažnai su tokiomis situacijomis susiduriate?

– Tokios situacijos yra visiškai nenaujos teisėjų bendruomenėje. Bet dabar, kai pradėjome Teisėjų tarybos posėdžius transliuoti viešai, žmonės apie tai išgirsta. Aišku, teisėjų atrankos ir skyrimo į pareigas klausimas Lietuvos nacionaliniame lygmenyje mažiau aptariamas negu tarptautiniu mastu.

Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės „GRECO“ ataskaitoje teigiama, kad teisėjų atrankos sistema Lietuvoje yra taisytina, nurodant, kad Teisėjų tarybos vaidmuo, skiriant teisėjus, turėtų būti didesnis, ir pastebint, kad prezidento pasirinkimai dėl kandidatų į teisėjus turėtų būti motyvuojami, paaiškinami – ypač tais atvejais, kai prezidentas ignoruoja atrankos komisijos rekomendacijas.

Situacijų, kai siūlomas į teisėjus ne geriausiai atrankos komisijoje įvertintas kandidatas, pasitaiko gana dažnai, bet dažnai tarp kandidatams skirtų balų skirtumas nėra didelis. Tokie atvejai paprastai aštrių diskusijų nesukelia, bet paskutinis atvejis (kai prezidentas į Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjus siūlė vieną iš prasčiausiai įvertintų kandidatų – ELTA) buvo pakankamai drastiškas. Visa esmė tos diskusijos atsirėmė į klausimą – kodėl, kokie tokio sprendimo argumentai? Pagal Teismų įstatymą, teisėjų atrankos komisijos išvada prezidento nesaisto, neįpareigoja. Sutinku, prezidentas gali siūlyti ne pirmą geriausiai įvertintą kandidatą į teisėjus. Bet, mano įsitikinimu ir remiantis skaidrumo bei objektyvumo reikalavimais, kuriuos nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, „GRECO“ (...), reikia tokio sprendimo atveju išgirsti argumentus. Koks yra pagrindas į teisėjo pareigas skirti žmogų, kuris pagal objektyvius atrankos duomenis yra beveik pats prasčiausias?

Mane šiek tiek šokiravo, kad tokie klausimai buvo suprasti kaip siurprizas ar kaip kažkoks nenormalus atvejis. Priešingai, Teisėjų taryba pagal įstatymą privalo užtikrinti ir ginti teismų nepriklausomumą. Mūsų pareiga tą klausimą kiekvieną kartą kelti kuo aštriau, kad būtų išvengta tokios situacijos, kokia yra Lenkijoje, kur valstybė turi problemų su teisės viršenybės principu. Galime paminėti tą pačią Vengriją, Rumuniją. Tam, kad Lietuva neatsidurtų tokių valstybių sąraše, turime užtikrinti teismų nepriklausomumą. 

– Ar iš prezidento komandos išgirstate paaiškinimus, kodėl į teisėjus siūlomi ne geriausiai įvertinti teisininkai?

– Aiškiausias pasakymas buvo, kad prezidentas susitiko su dviem kandidatais į teisėjus ir prezidentui pasirodė, jog būtent tas kandidatas, o ne kitas yra galbūt labiau motyvuotas. Gali taip būti. Bet aš tokio prezidento patarėjo (Andriaus Kabišaičio – ELTA) atsakymo nesupratau. Ir aš nesupratau, kodėl Teisėjų tarybos klausimas apie kandidatus buvo priimtas kaip kažkoks puolimas. Aišku, juk patogiau, jaukiau, saugiau sėdėti, nekeliant klausimų, nekeliant problemų. Bet jei mus išrinko į Teisėjų tarybą, jei tarybos nariai mane išrinko pirmininke, manau, kelti klausimus yra mano pareiga. (...)

Teisėjų atrankos komisija vykdo kandidatų į teisėjus atranką, investuojame pinigus į tai, kad profesionalai, psichologai įvertintų žmonių, kurie nori tapti teisėjais, įvairias kompetencijas. Žmonės yra tikrinami, jie gauna balus, pretendentų sąrašas yra pildomas. Viso to negalime ignoruoti. (...) Prezidentas negali įkišti ranką į maišą, ištraukti 90-tą kandidatą ir nepaaiškinti pasirinkimo motyvų. Manau, kad tai nėra gerai.

– Jei prezidentas, naudodamasis savo diskrecija, siūlo asmenis, kurie nėra atrankoje įvertinami kaip geriausi, kokį tada iš viso vaidmenį teisėjų skyrimo procedūroje atlieka atrankos komisija ir ta pati Teisėjų taryba? Ar Teisėjų taryba tokiais atvejais nėra pastatoma į kampą?

– Prezidentas neprivalo atsižvelgti į atrankos komisijos išvadas, siūlydamas kandidatus į teisėjus. Tokią diskreciją prezidentas turi, tik tie siūlymai turi būti skaidrūs, objektyviai motyvuoti.

O Teisėjų tarybos situacija nėra gera. Visų pirma, pagal Konstituciją, pagal įstatymą Teisėjų taryba, skiriant asmenis į teisėjus, turi praktiškai veto teisę. Prezidentas negali apeiti tarybos, jei mes nepritariame jo siūlomam kandidatui į teisėjus. Jau vien tai, kad toks svoris tarybai suteikiamas, matyt, yra signalas, kad negali iš tarybos tikėtis, kad ji pritars bet kokiam prezidento dekretui visai nesigilindama. (...)

Supraskite, kad teismuose yra daug neužimtų teisėjų vietų, teisėjai pajunta padidėjusį darbo krūvį, tada ilgėja bylų nagrinėjimo terminai, dėl to nukenčia ir į teismus besikreipiantys žmonės. Taigi, jei nėra rimtų abejonių dėl kandidato į teisėjus, Teisėjų taryba pritaria kandidatui, nes mums reikia, kad žmonės ateitų ir dirbtų teisme. (...) Mes turime interesą, kad judėtų tas teisėjų paskyrimo procesas ir, kai keliame klausimus dėl kandidatų tinkamumo, norime pasakyti, kad tai nėra asmeninės ambicijos ar bandymas perimti valdžią. Procesai būtų pakankamai nesunkiai valdomi, jei rastume konstruktyvų dialogą, bet kol kas mums ne visą laiką sekasi tokį dialogą (su Prezidentūra – ELTA) rasti. Bet kokiu atveju, Teisėjų taryba negali tapti stebėtoja, neturėti jokio vaidmens, nes tada jau reikėtų iš viso atsistatydinti iš tarybos.

– Seimo užkulisiuose dalis politikų prezidento sprendimuose dėl teisėjų skyrimo įžvelgia favoritizmo apraiškų. Ar jūs pritariate tokiems samprotavimams?

– Jeigu aš negaliu viešai pasakyti savo sprendimo ar veiksmo priežasčių ir motyvų, tai lieka erdvė abejonėms, kad galbūt tie motyvai ir argumentai ne visai atitinka standartus, kurie taikomi. Taigi, visaip gali būti. Aišku, politikai turi savo žaidimo taisykles. Mes nesame politikai ir politinių žaidimų žaisti nemokame. Esu visiškai prieš tai, kad teisėjų korpuso reikalai būtų sprendžiami gerų asmeninių santykių su kokiu nors politiku forma.

– Ar su tokiais atvejais, kai į teisėjus siūlomi ne pačius aukščiausius balus atrankos komisijoje surinkę asmenys, buvo susiduriama ir Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu?

– Pirmosios „GRECO“ išvados su pastabomis Lietuvai ir buvo pateiktos, kai prezidento pareigas ėjo D. Grybauskaitė. Tuometinė prezidentės patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, pristatydama Teisėjų tarybai prezidentės siūlomus kandidatus į teisėjus, pateikdavo daugiau argumentų. Kiek vėliau „GRECO“ ataskaitoje atsirado teiginiai apie tai, kad rekomendacija, jog prezidentas motyvuotų savo pasirinkimus, siūlant kandidatus į teisėjus, yra įgyvendinta. Bet tokių situacijų, kai buvo teikiami kandidatai į teisėjus, plačiau nepaaiškinant, kodėl siūloma būtent tie asmenys, būta ir D. Grybauskaitės prezidentavimo metu.

– Jūs jau minėtoje apie neužpildytas teisėjų pozicijas teismuose. Kokia yra situacija teismuose šiuo klausimu? Galbūt po to, kai teisėjams buvo padidintos algos, daugiau žmonių panoro pretenduoti į teisėjus?

– Atlyginimų padidinimo efektas kol kas pasireiškia tuo, kad atsirado daugiau žmonių, kurie nori ateiti į teisėjus iš mokslo srities.

Kalbant apie vakansijas, tai šiai dienai turime apie 50 neužpildytų teisėjų pozicijų apylinkių teismuose. Daugiausiai nusiskundimų dėl to sulaukiame iš Utenos, Šiaulių, Kauno apylinkės teismų. Reikėtų, kad prezidentas greičiau pradėtų teisėjų skyrimo procedūras. Aišku, yra ir objektyvių trukdžių – visgi, prezidentas turi nuspręsti, ką siūlyti į teisėjus, kalbėtis su pretendentais, priimti priesaikas. 

Grįžtant prie teisėjo profesijos patrauklumo klausimo, tai pasakyčiau, kad atlyginimas dar mums nesukūrė tokios situacijos, jog teismus užplūstų minia žmonių, norinčių dirbti teisėjais. Aišku, profesijos patrauklumą lemia ne tik atlyginimas. Anksčiau atliktas psichologinės gerovės teismų sistemoje tyrimas parodė, kad vienas iš faktorių, kuris neramina teisėjus, yra neigiamas visuomenės požiūris į teisėjus. Be to, reikia prisiminti, kad atrankos į teisėjus procedūros pas mus užima daug laiko, kas taip pat gali būti nepatrauklu. (...) O dabar dar, mūsų pokalbio kontekste, galima suprasti, kad teisėjų atrankos procese nėra teisinio tikrumo – „net, jei ir praeisiu procedūrą, galiu prasėdėti kelis metus pretendentų eilėje ir mane nebūtinai pasiūlys į pareigas“.

– Teisėjų taryba pernai kreipėsi į šalies vadovus, prašydama imtis priemonių, kad būtų užtikrintas Sausio 13-osios bylą nagrinėjusių teisėjų saugumas. Tokio žingsnio imtasi po to, kai Maskvos teismas už akių nurodė suimti tris Lietuvos teisėjus, priėmusius sprendimą Sausio 13-osios byloje. Kokios šalies vadovų reakcijos sulaukėte?

– Buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdis, kuriame dalyvavau aš, generalinė prokurorė, Valstybės saugumo departamento, Užsienio reikalų ministerijos, kitų institucijų atstovai. Kalbant apie priemones, tai galiu pasakyti, kad su tais teisėjais institucijos komunikuoja, teikia rekomendacijas, gali išduoti diplomatinį pasą, jei tu nori. Taip pat institucijos kreipėsi į Europolą ir buvo atsakyta, kad institucija Rusijos užklausų dėl suėmimo nevykdys, jei matys, kad tokie prašymai bus grindžiami politiniu persekiojimu. O Interpole Rusija iki šiol turi savo atstovus. Taigi, teisėjams, kuriuos Rusija siekia suimti, natūraliai kyla klausimas dėl savo saugumo garantijų.

Kaip bebūtų, minimi teisėjai supranta, kad jiems gresia pavojus, jie turi galvoti, į kurias užsienio šalis jie gali važiuoti, į kurias negali. Iš vienos pusės, atrodo, jog to (kilti pavojaus būti suimtam Rusijos pareigūnų – ELTA) negali būti, bet kai pamatai, kas buvo su tuo lėktuvu, kuris buvo nutupdytas Minske, kai pamatai, ką rusai kitur daro, tai supranti, kad viskas įmanoma.

Mes galvojame, jog valstybė dėl Rusijoje nuteistų teisėjų turėtų sureaguoti taip, kaip reaguotų, jei Rusija būtų nuteisusi Lietuvos prezidentą, ministrą ar Seimo narį. Manau, kad taip turi būti. Bet nota Rusijai buvo pateikta, pavyzdžiui, tik tada, kai buvo paskelbta, kad į Rusijos ieškomų asmenų sąrašą įtrauktas kultūros ministras Simonas Kairys, kiti politikai.  

– O teisėjai, kuriuos nori suimti Rusija, pasinaudojo galimybe gauti diplomatinį pasą?

– Žinau, kad tokia galimybe pasinaudojo ne visi. Kurie tai padarė, nežinau. Čia jau yra jų reikalas.  

– Praėjusių metų statistika rodo, kad trečdalyje Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) bylų kaltinimų sulaukęs asmenys buvo išteisinti. Ieškant priežasčių, kodėl susiduriama su tokia situacija, tiek iš prokuratūros, tiek ir iš STT nuskambėjo mintis apie tai, kad teismai korupcinėse bylose taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo kartelę. Kaip jūs reaguojate į tokias pastabas?

– Be konkrečios bylos ir konkrečių argumentų iš viso neturėtų egzistuoti tokie argumentai, ypač teisininkų kalboje. Manau, tai yra STT ir prokuratūros pasiteisinimai, nes kiekvienas išteisinimas byloje reiškia arba jų darbo broką, arba teismo darbo broką. Galbūt yra pagrįstų pastebėjimų iš tarptautinių ekspertų apie įrodinėjimo standartus. Bet kai kalbama apie aukštesnį negu reikia įrodinėjimo standartą, tai paklausčiau, o koks tada turėtų būti įrodinėjimo standartas? Reikia imti konkrečią teisinę situaciją ir ją analizuoti. Tai kodėl išteisintas Šarūnas Narbutas? Kas čia atsitiko?

Aš tai turiu kitokių pretenzijų. Neturėtų būti taip, kad, kai STT pradeda tyrimą, taip ateina pareigūnai ir žmogui vos ne baigiasi gyvenimas, nes STT ateina su tokiu nusiteikimu, kad žmogus jau yra nuteistas, pripažintas kaltu ir jie vykdo teisingumą.

– Jūs kalbate apie Š. Narbuto istoriją?

– Taip, mes galime kalbėti tokiais pavyzdžiais. Čia pas žmogų STT atėjo kaip kokie teisingumo angelai... Nieko panašaus neturėtų būti. Visi užmiršo nekaltumo prezumpciją. Kiekvienam tai aktualu, bet, kai pradedamas tyrimas, iš karto žmogui dedami antrankiai. Net, jei teismas tave išteisins, didžioji dalis visuomenės vis tiek tavęs neišteisins. To negali būti, institucijos turi tinkamai atlikti ikiteisminius tyrimus ir tinkamai paruošti bylas. Jei teismas pripažįsta žmogų kaltu, tik tada jis parodomas kaip nusikaltėlis ir su tuo turi susitaikyti. Bet kai tyrimai vykdomi su fanfaromis, neva taip auginant STT reitingus, tai kelčiau klausimą, kas iš to?

– Ar Jūsų manymu, tai, kad trečdalis STT bylų pernai baigėsi išteisinimais, iš viso galima vadinti problema?

– Aišku, kad problema. Bet problema yra ne tai, kad žmogus yra išteisinamas. Mus anksčiau mokė, kad geriau išteisinti kaltą negu nuteisti nekaltą, nes, jeigu nuteisi nekaltą žmogų, tai sužlugdysi jį. (...) Problemą matyčiau tame, jei nepagrįstai, nekokybiškai arba be pagrindo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Aišku, turėjome visokių situacijų. Anksčiau STT bandydavo teismams paaiškinti, kaip turėtų būti taikomas vienas ar kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis.

Jeigu sugrįžtume prie jūsų minėto įrodinėjimo standarto klausimo, tai manau, kad reikia konkrečių bylų, praktikos analizių. Be tokių plačių diskusijų ir tyrimų pokalbis apie įrodinėjimo standartus korupcinėse bylose būtų nerimtas.