S. Petrauskas: „Politinė situacija rajone – įspėjimas demokratijai“

Socialdemokratų partijos lyderis Saulius Petrauskas šiuo metu sukasi įvairių darbų ir politinių veiklų verpetuose. Jis dirba UAB ,,Lazdijų šiluma“ šilumos tinklų ir mechanizmų meistru. Taip pat yra Seimo nario Juliaus Sabatausko padėjėjas, todėl šioms pareigoms skiria savaitgalio dienas. Nemažai laiko atima ir ūkininkavimas. Politikas augina avis.
S. Petrauskas sutiko atsakyti į ,,Lazdijų žvaigždės“ klausimus ir pasidalinti mintimis apie socialdemokratų ,,kariauną“, pretendentus į mero postą, Lazdijų rajono viziją, emigraciją, savo šeimą.

– Kaip vertinate dabartinę politinę situaciją, susiklosčiusią Lazdijų rajone?

– Vertinu dvejopai. Turime tiesiogiai išrinktą merą, rajono savivaldybės tarybą ir administraciją. Viskas atrodo lyg ir šaunu. Vis dėlto dabar taryboje daugumą formuoja nepartinis judėjimas ,,Pirmyn! Kartu mes galime“. Jo nariai, kaip šio judėjimo atstovai, nedalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Tai – įspėjimas demokratijai. Juk žmonės per rinkimus balsuoja už partijas, o tik paskui jos viduje paskirsto mandatus. Tikiuosi, kad 2019 metų rinkimų metu rinkėjai į tai atkreips dėmesį ir demokratija nugalės.

– Ar tvirta ir vieninga jūsų, socialdemokratų, ,,kariauna“? Ar ji bus pajėgi kautis ir laimėti solidų skaičių mandatų kitais metais vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose?

– Žmonės politikams kelia didelius reikalavimus, bet ir patiems reikėtų kelti politinę kultūrą, daugiau domėtis politika. Verta suprasti, kad rinkimai – tai proga dalyvauti rajono ar šalies valdyme. Kaip mes juose kitais metais pasirodysime, ko būsime verti, parodys laikas. Nuo 2011 metų esame opozicijoje. Tai buvo nemažas laiko tarpas patikrinti savo ,,kariauną“. Efektyviai išnaudojome šį laiką, subrendome, turime rajono ateities viziją, numatę kelius rajone egzistuojančioms problemoms išspręsti. Na, o rinkėjai patys nuspręs, kam atiduoti savo balsus per rinkimus.

– Ar partija pasipildė naujais nariais?

– Norinčiųjų stoti į partiją mažai. Džiaugiuosi, kad mūsų gretos neretėja. Ne paslaptis, daugelis rajono žmonių savo buvimą partijoje sieja su galimybe įsidarbinti. Suprantama, kad, būdami opozicijoje, mes niekam nieko negalime pasiūlyti.
– O pats ar žadate pretenduoti į rajono mero postą?

– Kitais metais vyks net treji rinkimai: Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų ir rinkimai į Europos Parlamentą. Partijos bičiuliai kolektyviai nuspręs, kur dalyvausiu. Aišku, svarbi ir visuomenės bei šeimos tarybos nuomonė. Kol kas atsakymų į visus klausimus dar nėra. Džiugu, kad partija užaugino būrį politikų, kurie taip pat gali siekti mero posto. Tai Justas Pankauskas, Joalita Lynikienė, Arūnas Vaišnoras, į aktyvią politiką grįžtantis Algirdas Kreiza.

– Įdomu, ar jau reabilituotas buvęs ypač aktyvus ir pilietiškas socialdemokratas, geografijos mokytojas ekspertas Jonas Malinauskas, kurio narystė partijoje dėl iškilusio skandalo ir pradėto ikiteisminio tyrimo buvo sustabdyta?

– Kai įstoji į partiją, privalai laikytis partijos statuto. Tai galioja ir tada, kai narystė partijoje sustabdyta. Mes Joną gerbiame ir gerbsime jo priimtą sprendimą. Kol kas jis jo nepriėmė, todėl nieko daugiau negaliu komentuoti.

– Kokią matote Lazdijų rajono viziją – jis ateityje taps senjorų prieglobsčiu ar klestinčiu kraštu?

– Politikas vienas pirmųjų turi numatyti, ką galima pakeisti, kad gyvenimas rajone pagerėtų, ir savo įžvalgomis dalintis su visuomene. Be noro judėti pirmyn, tobulėti neįmanoma nieko pasiekti.
Neįsivaizduoju gyvenimo be senjorų patirties, be jų dalyvavimo visuomeninėje ir partinėje veikloje. Jie stengėsi dėl mūsų, todėl dabar mes turime pasistengti dėl senjorų ir mūsų vaikų. Senjorus turime integruoti į visuomenės veiklą ir ekonominę sritį. Problemų visada buvo, bet mes tam ir esame, kad jas išspręstume.

– Ką reikėtų daryti, kad Lazdijų rajonas pakiltų iš dugno, kad čia virtų verslas, savo ateitį kurtų jaunimas?

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nemanau, jog Lazdijai yra dugne. Nežiūrėkime taip siaurai į savo padėtį. Pasaulyje yra daug blogiau gyvenančių ir jie nėra nelaimingi žmonės. Mes savo padėtį linkę hiperbolizuoti. Juk gyvename šiltuose butuose, turime stogą virš galvos, kelius, mus aplenkia gamtos stichijos, siaučiančios kituose kraštuose. Taigi reikėtų įvardinti opiausias problemas ir joms skirti daug dėmesio. Reikia dirbti, pasinaudoti daugiau pasiekusių šalių pavyzdžiu. Turtingesnes šalis jau pasivijome kainomis, taigi tikiu, kad pavyks pasivyti ir atlyginimais. Kito kelio mes neturime.

– Iš rajono, kaip ir visos Lietuvos, masiškai emigruoja darbingo amžiaus žmonės. Kaip vertinate šį faktą? Ar turite receptą, kaip būtų galima juos sugrąžinti atgal?

– Iš Lazdijų rajono žmonės emigruoja dėl ekonominių priežasčių. Pas mus per mažas darbo užmokestis ir didelės produktų bei paslaugų kainos. Todėl jie emigruoja ten, kur geriau. Emigracija į kitas šalis Lietuvoje vyko ir prieškario bei pokario laikotarpiu. Lazdijiečiai traukia geresnio gyvenimo ieškoti ne tik į užsienį, bet ir į didesnius miestus – ypač į Vilnių, kur mato didesnes perspektyvas. Rajone netrūksta nei darželių, nei mokyklų, išvystyta infrastruktūra, bet žmonėms ne vien tai yra svarbu. Jie turi gauti pakankamai pajamų, kad galėtų pragyventi, išmaitintų šeimą. Lazdijų rajone, kaip ir kituose pasienio rajonuose, problemos panašios. Padėtį sunkina ir tai, kad Lietuvoje nėra regionų politikos.
Neseniai Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su rajono savivaldybių vadovais. Buvo kalbėta apie emigraciją, aptartas savivaldybių indėlis sprendžiant šią visiems opią probemą. Aš pats neturiu tokio sėkmingo auksinio recepto, kaip emigrantus reikėtų sugrąžinti atgal. Privalome visi dirbti sutelkę jėgas, kad padėtis Lietuvoje pasikeistų. Be darbo kitos išeities nematau. Taip pat patys turime pakeisti savo mąstymą ir nesakyti, jog pasiekėme dugną, kad esame nelaimingi. Būtina daugiau viskuo džiaugtis. Galime atvykėliams parodyti, ką gero esame sukūrę, nes tikrai turime kuo pasidžiaugti. Būkime laimingi, nes tik laimingi asmenys traukia kitus žmones. Supraskime, kad niekas nenorės sugrįžti pas niurgzlius, besiskundžiančius gyvenimu tautiečius.

– Emigrantų dalią pasirinko ir jūsų šeima – žmona bei dukros. O pats ar nežadate laimės ieškoti užsienyje?

– Mano dukros Akvilė ir Karolina buvo parvykusios į namus per šv. Kalėdas. Kai šia tema kalbėjomės, jos sakė, kad dar nesančios emigrantės. Besimokydamos Lazdijų M. Gustaičio gimnazijoje jos subrendo kaip tvirtos asmenybės ir nusprendė studijuoti užsienyje. Tam tikslui reikėjo palikti savo sukurtą komforto zoną. Tai išties buvo nemažas iššūkis bei jėgų išbandymas. Dukros labai šiltai prisimena Lazdijus ir gimnaziją, vis prašo perduoti linkėjimus mokytojams. Taigi aš turiu išsaugojęs viltį, kad kada nors jos sugrįš atgal į Lietuvą.

– Papasakokite plačiau apie savo šeimą. Kokius mokslus baigė dukros, kur gyvena ir dirba? Ką veikia žmona? Ar ji palaiko jūsų politinius siekius?

– Akvilė baigė ekonomikos ir finansų studijas Anglijoje, Braitono universitete. Ten šiuo metu gyvena, dirba finansų srityje ir toliau mokosi – gilina specialybės žinias. Karolina įsikūrusi Olandijoje. Hagos universitete ji baigė tarptautinės komunikacijos vadybos studijas. Po to nusprendė praplėsti pasaulio suvokimą ir apsilankyti įvairiose šalyse. Po mokslų baigimo keliavo po Centrinę Ameriką. Dabar gyvena ir dirba Hagoje. Užsidirbusi pinigų studijoms, toliau mokysis.
Žmona Lina uždarbiauja Vokietijoje, tačiau nuolat grįžta į Lazdijus. Mes gyvename kartu, todėl jos vadinti emigrante tikrai negalima. Darbas užsienyje turi nemažai pliusų, nes daug pamatai, susipažįsti su skirtingų kultūrų žmonėmis, geriau pažįsti bei įvertini ir pats save.
Lina ir visa šeima palaiko mano politinius siekius. Mes esame komanda. Kitaip, manau, ir būti negali. Žmona sako, kad vyrui politikui reikia didelio ryžto užsiimti tokia veikla, daug drąsos bei užsispyrimo, o jai – daug kantrybės.

– Ar šiemet daug kartų teko dalyvauti medžioklėse? Ar jos buvo sėkmingos? Gal turite trofėjų, kuriuo didžiuojatės?

– Medžioklės su politiko dalia kertasi. Iš medžiotojų sulaukiu priekaištų, kad retai susitinkame. Pernai medžioti teko vos kelis kartus, nes šiam pomėgiui nelieka laiko. Trofėjais nesididžiuoju, labai vertinu tik savo draugus medžiotojus.

– Kuo dar užsiimate laisvalaikiu?

– Jo beveik neturiu, nes be tiesioginio darbo ir politikos daug laiko atima ūkinė veikla. Auginu 25 ėriavedes, kurios šiuo metu ėriuojasi, todėl kartais reikia keltis ir naktį. Užtat užsiimant ūkininkavimu, netenka vakarų leisti prie televizoriaus. Aš pratęs daug veikti ir judėti, todėl man tai nesunku. Esu gimęs po Jaučio ženklu, taigi žemė man tiesiog būtina, kad tvirtai stovėčiau ant kojų.

Nuotr. iš asmeninio archyvo.