Rytis Šakys: pasirinkimus lemia patirtys

Laiko tėkmė skubina švęsti, džiaugtis, kurti. Ir šiandienis Rėdos Ratas išryškina asmenis, kartais ištisas kartas, kurių egzistencija teikia aplinkai grožio, gėrio, prasmingo gyvenimo sampratas. Rėdos Ratas, meniškai Ryčio Šakio išdrožtas iš medžio, ne vienus metus sutikdavo mano mokinius ar svečius viename iš kabinetų Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje.

Vieniems parūpdavo sužinoti apie negirdėtus senovinių švenčių papročius, kai gyvendami gamtos ritmu mūsų protėviai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą, kiti klausdavo, kas šio dailaus dirbinio autorius. Derėdavo pasakoti ne vien apie autorių, jo giminę, bet ir sąsajas su meno pasauliu. Elektrėnų savivaldybėje trys Šakių šeimos kartos įvairių menų ieškojimų kelyje. Apie tai savo mintimis sutiko pasidalinti Vievio gimnazijos mokytojas Rytis Šakys – be galo šiltas, nuolatos besišypsantis, visą savo dėmesį pašnekovui skiriantis, subtiliu meniniu stiliumi apdovanotas asmuo.

Teigiama, kad gyvenimo esmė – tapti tokiu žmogumi, kokiu Jums skirta tapti, keistis ir augti. Visatos ir žemiškosios jėgos padeda įžvelgti visas galimybes planuo­ti, drąsiai svajoti, sunkiai dirbti ir toms svajonėms savarankiškai išsi­skleisti. Remdamasis savo gyvenimiškąja patirtimi paporinkite, juk pagauti svajonių paukštę – kalbinti medį – pavyksta?
Pokalbis vyksta, kai abu to norime. Turbūt svarbiausia būti tuo, kuo esi, nes visi esame kažkuo ypatingi, saviti. Kai gyvename ne pagal standartus ir ne pagal aplinkos įgeidžius matyti mus vienokius ar kitokius bei suprasdami, ko iš tikro mums reikia, tiesiog tampame savimi. Taip, lei­džiu sau ir pasvajoti – drąsiai, gal net maksimaliai, – ir jeigu kartais nėra didesnių tikslų, tuomet galima tiesiog gyventi. Ir tik tada užgimsta noras kūrybai, tautodailei. Jau sunku save prisiminti tapant ar kaltuojant kokį medžio dirbinį, vis atsiranda pirmaeilių rūpesčių. Juk visad keliam sau tikslus ir skendim įgyvendinimo procese – tai nėra pastovu, tai monotoniška ir liūdna, tik kurdamas iš­gyvenu neapsakomą gerumą.

Kas ramina, padeda subalansuoti jausmus ir mintis, sudėlioti detales? Ar yra noras dar kažką neįprasta atrasti ar kitu žvilgsniu pažiūrėti į pasaulį?
Prireiks dar daug patirčių, kol ateis poreikis ramybei. Visada norisi pažvelgti kitaip, smalsumas – žudikas, gundantis viską išbandyti, pajausti, suprasti. Kartais klausiama, ar žmogus gali pasikeisti? Ar aš galiu? Esu tikras – tai priklauso nuo individo, kaita galima. Bet tik tuomet, kai jis pats apsispręs. Niekas kitas impulso nesuformuos.

Pasirinkimo kelią dažniau­siai lemia vaikystės aplinka. Mano manymu, ji galėjo būti gana patraukli: senelių Kliukų sodyba, apgaubta prosenelės sodintų liepų, senojo Gomantų piliakalnio šimtamečiai ąžuolai tik judviem su broliu paslaptis ošę. Ir visai kitas pasaulis šviesios atminties tėčio gimtinėje Plungės apylinkėse Žemaitijos krašte. O gal jauną žmogų labiau traukė gyvenimas ant jauno Elektrėnų miesto betono?
Miesto betonas. Mano miesto vaikystės betonas, buvęs tiltas, kažkur ten, po vandeniu, ir tai nepakartojama jokiais pontoniniais bandymais. Apskritai mus visus supantis beribis gelžbetonis kelia mintį, kiek svarbūs buvę ir esami nauji statiniai, namai. Greičiausiai jiems esu praradęs prisirišimą ir baimę, nes labiau rūpi vėl atrasti. O diedukų, bočių namuose visad būdavo linksma: žaismingai nusiteikę pusbroliai, šienas kluone – šuoliams kūlversčiais, maudynės, žemaitiškas siautimas per naktis… Na, man tikrai pasisekė, vaikystė, paauglystė – nepakartojamas metas. Ji buvo tikra, saugi ir neapsimestinė.

Šilčiausia apsuptis – artimieji. Ypatingai šiandien, kai bendravimo su žmonėmis ratas susiaurėjo iki minimumo. Pandemija iš vienos pusės privertė artimą geriau pažinti, įsiklausyti į jo godas. Pasidalinkite savo įžvalgomis.
Šiandiena, o ypač ateitis, kokią nušviečia žiniasklaida ir gyvenimo realybė, kol neturėsime vakcinos nuo COVID-19, nenuspėjama ir bauginanti. Apmaudu stebėti jaunesniuosius: jie nekantrūs, išpaikę, kol nesusiduria su liga tiesiogiai. Mažiausiai išgyvenam dėl savęs, daugumai neramu dėl tėvų. Jei bent kartą per savaitę susiskambini su artimaisiais, aišku, toks bendravimas ne­prilygsta buvimui kartu. Kartais, kai darbų apkrova didžiulė, jei artimieji neskambina, vadinasi, nieko blogo nevyksta, o tai šiuo laiku yra geriausia žinutė.

Kokį vaidmenį renkantis gyvenimo kelią lėmė mokykla, kurioje mokėtės. Būtų įdomu sužinoti, ar sutikote mokytojų, kurie tapo jums autoritetais, o gal jie Jums tokie iki dabar?
Būtent to meto mokykla nepaliko sentimentų, domėjimasis ir atradimai įvyko vėliau. Tačiau išliko atminty mokytojas Virginijus Sutkus, dėstęs darbus ir dailę, puikiausiai jį prisimenu. Tada apgailestaudamas galvojau, jog jo profesija, ko gero, pati baisiausia pasaulyje, ir nieku gyvu tokios nesirinkčiau. Bet kaip tik tokią pasirinkau. Kasdien bendraudamas su mokiniais kartkartėm imu abejoti, ar šio laikmečio mokyk­la paliks geriausius prisiminimus ir suteiks jų lūkesčiams geriausius pagrindus? Dabartiniame mokymosi procese susitinka trečios kartos jauni žmonės, vyresnieji, neretai patys to suvokti negebantys ir ministerijos apsimestinė pozicija to nematyti, „draugiškai“ augina naują kartą. Ar tikrai suprantame dabartinę jaunąją kartą, ar bandom ją keisti, palenkti į savo pusę, o gal kartais tiesiog smerkiam? Kiek vyresnio amžiaus pedagogų noriai dalyvauja visuomenės gyvenime, siekia naujovių, naudojasi kompiuteriais?
Kaip bebūtų keista, nauji, kupini jaunatviškos energijos mokytojai nerodo iniciatyvos vyresniosios kartos keisti. Jie tiesiog nesirenka darbo mokyklose.

Kokių įdomių žmonių be­sutiktumėte, didžiausios pa­garbos vertu mokytoju laiky­čiau artimiausią Jums žmogų – mamą. Poetė, dai­lininkė, etnologė ir pedagogė Ona Rasutė Šakienė yra ir šiandien Mokytoja mums visiems. Šie­met, lapkričio mėnesį, res­publikinėje paro­doje „Aukso vainikas 2020“ Druskininkuose tapusi nugalėtoja „Už vaizduojamuosius dailės kūrinius“ nusprendė, kad geriausias jos paveikslas, vaizduojantis autentišką Perkūnakiemio sodybą, turi puikuotis ne bet kur kitur, o šio buvusio kaimo vaikaičių namuose. Tai jos nuopelnas, kad šiandien Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Eugenija Bakšienė savo namuose, žvelgdama į brangų paveikslą, anūkėliams Samantai ir Deimantui gali pasakoti savo giminės istoriją. Įdomu sužinoti, ar pasisakė sūnui mama Ona Rasutė Šakienė apie eilinį savo sprendimą. Tokių pavyzdžių ne vienas, papasakokite. Bus skaitytojui įdomu. Kaip kūryba dalijatės Jūs? Jūsų medžio dirbiniais išpuoštos mamos buto bei sodo erdvės. Jos dailės darbų svarbiausias kritikas ir konsultantas Rytis Šakys?
Oi, tos mamos… Ko tik nepripiešia… Savajai linkiu kuo geriau­sios sveikatos! Va, toks didelis noras nedingęs… Ir šiemet, karščiausiomis vasaros dienomis, teko pavėžėti į tapybos plenerą. Kūrybingam žmogui sekasi, buvo apdovanota, darbai verti jos indėlio. Po savaitės išgirdau, kad paveikslai jau išdalinti… Džiaugiuosi, tai irgi įvertinimas. Tačiau labiausiai vertinu tai, ką ji užrašo. Poezijos knygos – ištisos paslaptingų minčių versmės, išgyventos ir kaip jūros akmenėliai nugludintos. Eilėraščių rinkinių pavadinimai „Šešėliuose“, „Po medžiais“, „Širdies bildukai“ tarsi tęsia nesibaigiančią istoriją. O didieji etnografiniai leidiniai seniai rado vietą žmonių širdyse – neliko šių knygų, pyksta mama, kai pateikėjai norėtų jų įsigyti, nes pati pasilikusi vos po vieną egzempliorių.
Nesu linkęs kritikuoti jos sukurtų tapybos darbų – kiekvieną kūrinį galima atlikti šimteriopai geriau ar blogiau. Galų gale gali jį ir sugadinti, primesdamas šiek tiek kitokią, savitą grožio sampratą. Manau, kūrinio grožis gimsta paties tapytojo akyse ir tik vėliau komponuojamas ant drobės. Mamos dailės darbai niekuo nepanašūs į mano studijų metų ir vėliau tapytus paveikslus, tai originali kūryba, jokiu būdu nereikėtų jos keisti. Esu tikras, man įsikišus, darbai įvertinti nebūtų.

Kokią įtaką Jūsų gyvenime turėjo šeimos galva – inžinierius, etnografinio ansamblio muzikantas Algimantas Aloyzas Šakys?
Mūsų namuose buvo įprasta, kad mama visuomet sukinėjosi kūrybinėse erdvėse, na, atrodė, mamoms taip dera, o tėtis – kitoks – mokėjo ne tik važiuoti automobiliu, bet ir remontuoti jį. Jei ryte garaže agregatas styrojo daugybės beviltiškų detalių pavidalo, vakare tapdavo mašina ir lėkdavo su vėjeliu. Tik vyresnio amžiaus sulaukęs pagaliau savo brangenybes patikėjo serviso darbuo­tojams ir rado laiko įvairiausiomis veiklomis stebinti net savo šeimą: akį žavėjo iš vytelių pinti krepšiai, jautriai pedantiškose rankose užgimę žalvario dirbiniai puošė „Rungos“ ansamblio dalyvių kostiumus. Atmintyje liko armonikos bei žemaitiškos bandonijos skambesys ir juokas, tvirtas rankos paspaudimas, vienas vienintelis, kaip ir dera žemaičiui, sėkmės palinkėjimo žodis.

Kiekvienam jaunam žmogui studijos – geriausias gyvenimo tarpsnis. Kiek pakeitė jos požiūrį į pasaulį, kokiomis asmenybėmis teko žavėtis, o galbūt nusivilti? Ar dukterėčios Austėjos kelio į menininkes pradžia Jūsų įtakos vaisius?
Geriausi prisiminimai visų studijų metais. Pasirinktoji Pedagoginio universiteto technologijų ir dailės studijų programa buvo Fizikos fakultete, ir tai buvo dar vienas iššūkis po vidurinės mokyklos. Dveji metai aukštosios fizikos studijų privertė keisti nuomonę apie save, o ir ta fizika pasirodė galinti būti įdomi ir suprantama. Nežinau, kodėl taip gerai sekėsi, gal dėl to, kad stipendijos dydis priklausė nuo semestrų vidurkio? Naujai sutikti bendraminčiai pasirodė aktyvūs, geranoriški žmonės, tikintys savo veikla, neretai lydima beprotiškų minčių. Galėdavai kalbėtis apie viską, dalintis įspūdžiais, patirtimis, pasisemti įkvėpimo. Taigi tokia aplinka skatino veikti ir tobulėti. Neišdildomą įspūdį paliko ten dirbę dėstytojai. Vienas iš jų – Vievio miesteliui žinomas Aleksandras Vozbinas, po kurio paskaitų išeidavai susimąstęs, kažkiek kitoks, nes savo dėstymo minčių raizgalynėje jis mokėjo perteikti tapybos subtilybes ne tiesiai, o pasitelkdamas studento vaizduo­tę. Anot jo, plastinėje temoje koloritas turi skambėti. Dažai ir spalva yra du skirtingi dalykai. Kad dažai taptų spalva, reikalingi tam tikri tonų ir pustonių santykiai, deriniai, pusiausvyros, nes priešingu atveju bus tik tiesmukiškas siužetas, pasakojimas, perteikiantis tam tikrą informaciją. Tapyboje reikia susitelkti maksimaliai, kad nebūtų nereikalingų trukdžių, kad išryškė­tų pagrindinė tema.
Nežinau, ar galėjau būti pavyz­džiu brolio Gyčio dukrai. Studijų metais Vilniuje gyvenančią brolio šeimą nuolat lankydavau, o ar mūsų panašus pasirinkimas darė įtaką, tik ji žino. Manau, ji turi netgi gabesnius menams tėvus, tik jie savęs ten dar neieško.

Esate gimęs Elektrėnuose, o dirbate ir gyvenate Vievyje. Kas lėmė tokį apsisprendimą?
Gal tai dar vienas mano vaikystės prisišnekėjimas. Vievis neatrodė kažkuo patrauklesnis už gimtąjį miestelį, pravažiuodamas burbteldavau – kaimas. Tačiau viskas keitėsi susipažinus su Vievyje gyvenančiais žmonėmis, tradicijomis, jaučiant gilesnes kultūros šaknis. Viskas prasidėjo tuoj po studijų, pirmą pe­dagoginį krūvį susirankiojau ketu­riose mokyklose, va, tada galėjau pažinti, palyginti ir ilgainiui pasirinkti, kur ir su kuo. Vievio gimnazijos kolektyvas man artimas. Jaukus, šiltas kasdienis bendravimas tapo neabejotina pasirinkimo priežastimi.

Mokytojo profesija ir kūrybinis polėkis – du tarpusavyje derantys dalykai, kurie padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Kokia Jūsų darbo kryptis labiausiai patinka ir kodėl?
Taip, mokytojas yra kasdienis kūrėjas. O moko dažniausiai to, ką pats geriausiai išmano. Šalia pedagoginių studijų turiu įgijęs statybos inžinerinį išsilavinimą, todėl mielai dalinuosi žiniomis. Jau kelerius metus su besidominčiais vyresniųjų klasių mokiniais mokomės statybos inžinerijos subtilybių. Konstruodami makaronų tiltus žaismingai susipažįstame su inžinerijos niuansais. Darbe laikausi tam tikrų principų, kad pasiekčiau norimų tikslų, vaikai turi tapti draugais, komanda. Leidžiu jiems kurti, o pats, savo autoritetu neužgoždamas, prisidedu vienu kitu patarimu. Be jokio griežtumo ar pranašumo ilgainiui tampame partneriais, bičiuliais. Įsivyrauja pagarbūs, draugiški tarpusavio santykiai. Manau, moky­tojas neturi bijoti suklysti, prisipažinti nežinantis vieno ar kito fakto ar netikėtai iš savęs pasijuokti. Kai yra santarvė, mokinių rezultatai stulbina: tapę VGTU organizuo­to Lietuvos moksleivių konkurso „Makaronų tiltų“ čempionais, jau po dvejų metų pasiekėme absoliutų Lietuvos tiltų iš makaronų rekordą, kurį ir toliau didiname, už nugaros palikdami studentų, alumnų komandas, iškovoję teisę dalyvauti pasaulio čempionatuose. 2019 metais Vievio gimnazijos mokiniai, jau dabartiniai studentai, pasaulio čempio­nate dalyvaujant 22 komandoms iš 11 valstybių liko antri, vos kilogramą sveriantis makaronų tiltas atlai­kė 413,8 kg apkrovą.

Kiek žinau, vienas iš aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų yra sportas, konkrečiau – smiginis. Čia Ryčio Šakio pavardė užfiksuota ir pasau­linėse varžybose. Po pirmų rimtų varžybų 2011 metais pasaulio smiginio reitingo varžybose „Lithuania open 2011“ dalyvaujate nuolat. Kaip sekasi?
Dalyvavau ir sekėsi labai gerai. Negaliu šio žaidimo žaisti­ mė­gėjiškai, siekiu maksimalių re­zulta­tų, laimėjimų, kitaip nematau prasmės, esu pernelyg azartiškas. Taigi reikėjo rinktis vieną iš dviejų variantų: ar valandų valandas praleisti prie taikinio namuose, klube, savaitgalius išvykose, ar padaryti pertrauką. Dabar esu pasirinkęs antrąjį variantą, kas žino, kaip bus rytoj.

Mokate ne tik medį prakalbinti, tačiau ir tapybos meną gerai išmanote. Sodraus kolorito paveikslai iškart atkreipia svečio, užėjusio į naujuosius Jūsų namus, dėmesį. Dalyvavote Vilniaus regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas 2019“. Įdomu, kaip vienos šeimos du dailininkai pasirenka tematiką, spalvas, idėjas?
Dabar labai retai ir visgi kartais prisimenu tapybą. Šiuo metu ir vėl esu tai atidėjęs ateičiai. Mano geras draugas, kolega, mokytojas Stasys Voveris sakė – kursiu išėjęs į pensiją. Beje, prieš savaitę jam taip ir nutiko, bus įdomu stebėti ir džiaugtis, kaip kūrybinis įkvėpimas išsiskleis.

Kaip minėjau, Jūsų dukterėčia Austėja, trečiosios kartos menų at­stovė, pasirinko dailės studijas ir sėkmingai baigė. O ar meno keliu bando žengti Jūsų dukra Liepa? Gerai pamenu, dar pradinukė kūrė pasakas ir laimėdavo konkursuose. O šiandien?
Taigi ir aš panorau iš jos pačios išgirsti keletą minčių apie jos meno pasaulį. Liepa papasakojo, kad iki gimnazijos meninis ugdymas užėmė žymią vietą jos gyvenime, kad jau seniai praėjo tie eilėraštukų ir pasakėlių kūrimo laikai, kad kartais akimirksniui atklystančią slaptą mintį apie romano kūrimą šiandieninė skuba atitolina, ir ji, kaip ir dauguma žmonių, pristinga laiko sustoti, įsiklausyti į save ir aplinką, patirti tikrąjį laimės ir laisvės pojūtį. Mokymasis Elektrėnų meno mokyklos smuiko klasėje ir Elektrėnų „Versmės‘‘ gimnazijoje reikalauja daug pastangų, palieka mažiau laiko draugauti su kitais menais.
Pasak Umberto Eco, grožį kuria trys dalykai: pirma, visuma arba tobulybė; antra – tinkamos proporcijos arba dermė; ir aiškumas bei šviesa. Jūsų kuriamas grožis teikia ramybę, džiaugsmą, šviesą. Lai trijų kartų meno kalvė džiugins Jus ir mus.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Janina Girsė