Rūta Kazlauskaitė: žmonės yra puikūs aktoriai, jie lengvai geba vienur vartoti tarmę, kitur bendrinę kalbą

„Labai gerai, kad jis toks atsirado, nors mūsų literatūra, kuri remiasi tarmėmis, nėra skurdi“, – sako Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Rūta Kazlauskaitė apie Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“. Anot kalbininkės, Šiaulių miestas grynesnę tarmę turėjo, kai Šiauliai buvo nedidelis miestukas.

Kuo skiriasi šnekta nuo tarmės? Ar tai yra du sinonimai?

Jeigu žiūrėsime grynai moksliškai, tarmė, patarmė ir šnekta – skirtingos sąvokos, bet visuomenė jas neretai painioja. Tarmės Lietuvoje yra dvi, tą visi puikiai žino – žemaičių ir aukštaičių. Jos skirstomos smulkiau į pratarmes. Jeigu kalbėtume apie Šiaulių kraštą, čia yra vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė. Šnektų, aišku, yra daug daugiau negu patarmių ir negu tarmių. Šnektų plotas paprastai sutampa su XIX a. pab. – XX a. pr. parapijų ribomis.

O Šiauliai ar turi, kaip sakėte, aukštaičių tarmę? Ar jie vis dar yra ją išlaikę?

Didieji miestai neturi grynos tarmės, nors jie būna kurios nors tarmės plote. Šiauliai yra vakarų aukštaičių šiauliškių plote arba, plačiau žvelgiant, aukštaičių patarmėje. Bet didieji miestai jokios tarmės neturi ir negali turėti dėl to, kad į juos kuriuo nors laikotarpiu suvažiavo ir dabar dar vis važiuoja žmonės iš įvairių Lietuvos vietų ir natūralu, kad jie atsiveža savo turėtą tarmę, kurią moka, kurią gavo iš tėvų.

Kitas dalykas – miestuose nemažai gyvena ir kitakalbių žmonių. Jie kasdienybėje vartoja savo gimtąją kalbą, o viešoje erdvėje pereina prie lietuvių kalbos, ne visada labai grynos. Be to, miestuose vartojamas žargonas, profesiniai, socialiniai dialektai. Visi žmonės, kurie dirba bendrą darbą, kuriuos jungia bendri interesai, turi savo sutartinę kalbą. Visi žinome, kas yra mokinių žargonas, ir visi žinome, kas yra, sakykime, koks nors transportininkų žargonas, kai sakoma pasibučiavo du autobusai arba keleivis, važiuojantis be bilieto, pavadinamas zuikiu. Miestuose susiplaka įvairios kalbos apraiškos – tarmės, žargonas, profesiniai dialektai, socialiniai dialektai, kitataučių kalba – ir jų kalba būna lietuvių, bet ji savita, atmiešta kitos kalbos ar tarmės elementais. Kitaip sakant, miestuose funkcionuoja specifinis kalbinis darinys ir mokslininkai vartoja įvairius terminus jam apibūdinti: galime vadinti tarpdialektine kalba, pusiau tarmine kalba, miestų kalba.

Jeigu apskritai kalbame apie tarmines ypatybes, tai jos yra trijų rūšių. Tos ypatybės, kurias visi gerai jaučia ir kurių viešumoje atsisako, vadinamos pirminėmis: kalbėdami oficialiai, svetimoje aplinkoje šiauliečiai vargu ar sakys vaiks arba dirb. Antrines ypatybes praleisiu. O trečiosios, arba blankiosios, ypatybės – tos, kurių žmonės nejaučia, negirdi, nepripažįsta, nesuvokia, – šitos ypatybės kalbininkui, dialektologui, yra dovana, tyrimų objektas. Pavyzdžiui, nekirčiuotų skiemenų ilgumas. Šiauliuose niekas kaip pietų Lietuvoje neišdainuos ilgųjų balsių žodžiuose gyvenimą, gyvatę, sūnelį. Ir patys kalbėtojai negirdi, kaip taria, nesuvokia, kad trumpina ilgumus. Apklausti jie mano, kad kalba kaip visi, tai yra bendrine kalba. Iš šitų blankiųjų ypatybių nesunku nustatyti, ar kraštui sava kalba yra gyva. Ji niveliuojasi, ji keičiasi, bet ji visada yra.

Kada tuomet Šiauliai turėjo savo tarmę?

Tada, kai buvo nedidelis miestukas, kuriame gyveno vietiniai lietuviai. Tikrai ne XX amžiuje tai buvo ir tikrai ne XIX amžiuje, dar anksčiau. Tada galėjo funkcionuoti raiškos požiūriu gana gryna, vienalytė tarmė. Bet vėlgi, jeigu mes einame tolyn į praeitį, tai puikiai žinome, kad Šiauliai – pasižiūrėkime XI–XII a. žemėlapius – yra sankirtoje trijų didelių baltų plotų: aukštaičių, žemaičių ir žemgalių. Taigi tarmė, kurią žmonės vartojo tuo metu, turėjo būti labai įdomi.

Tai teigtumėte, kad šiauliečių tarmė buvo vienas mišinys tų trijų baltų genčių kalbos?

Galima ir taip pasakyti, nes Šiauliai yra paribio zonoje ir kalba maišyta ne tik buvo – tokia yra ir dabar. Jeigu mes žiūrėtume ne į Šiaulių miesto, bet į Šiaulių apylinkių kalbą: Kairius, Gruzdžius, tai čia gyvena aukštaičiai. Jie priskiriami vakarų aukštaičių šiauliškių patarmei. Bet šita patarmė turi ir daug žemaitiškų ypatybių. Iš jų ryškiausia būtų žemaitiškoji galūnių redukcija: vaiks (vaikas), nams (namas), kiems (kiemas), dirb (dirba) ir t. t. Bet, aišku, yra ir raiškos savitumo. Žemaičiai sako dėrb (dirba), tyl (jis tyli), gėrd (jis girdi) – galiniai priebalsiai kietieji. O Šiauliuose, taip, galūnės nebuvimu forma dirb sutaptų su žemaičių, bet būtų tariama ne tyl, gėrd, o jau tyl‘ ir girdž‘: gale tariami minkštieji priebalsiai. Sakyti, kad tai yra tikra žemaitybė, jau nelabai galime, nes mes žemaitiškąjį tarimą pakeitėme: suminkštinome taip, kaip minkština rytiečiai. Vadinasi, šita ypatybė, nors formaliai žemaitiška, jau yra pagavusi ir rytietiškumo. Tariant girdž net pridedamas ž – taip dar aiškiau parodome, kad tikrai galinis priebalsis yra minkštasis.

Iš tikrųjų, kalbiniu požiūriu, mes esame tokioje labai įdomioje situacijoje. Mūsų, šiauliškių patarmės, plotas yra labai didelis: į jį patenka Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių rajono daug vietovių, net Jonavos rajono kampas. Dėl to, kad jis toks išsitęsęs, atskirų vietų kalba įvairuoja. Bet ploto pagrindas yra vakarietiškas. Tai reiškia, kad yra išlaikyti sveiki nosiniai garsai ą, ę ir am, an, em, en, pavyzdžiui: kąsnis, tęst‘ (tęsti), kand (kanda), ranka, temp‘ (tempia). Kitose aukštaičių patarmėse balsiai virsta u, i ar, pavyzdžiui, Pakruojo, Šeduvos apylinkėse – o, ė. Vadinasi, mūsų vartojamos kalbos pagrindas yra vakarietiškas, bet ant jo yra užsiklojusių rytietybių ir žemaitybių. O išnykusių žiemgalių palikimas būtų pavadinimas Salduvė: jo priesaga žiemgališka.

O kaip šiauliečiai kalbėjo tarpukariu ir atgavus nepriklausomybę? Ar sovietinis laikotarpis mūsų kalbą pakeitė, ar sovietai stengėsi mūsų tarmę, kalbą iškraipyti?

Mes galime spręsti tik iš rašytinių šaltinių, kaip buvo kalbama tarpukariu, nes negyvenome tuo laikotarpiu. 1925 m. yra išėjusi knyga „Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys“. Joje matome formų, kurios liudija ir kai kuriuos dabarties tarimo dalykus. Pavyzdžiui, kaimas Lieporiai užrašytas kaip Leporiai (nekirčiuotas ie ir dabar tariamas e), o kaimo pavadinimas Žuvininkai turi tarminę priesagą -yk-, kuri nekirčiuota tariama -ik-: užrašyta Žuvinikai.

Tarmės keičiasi, kinta, niveliuojasi, nes XX a. atstumai sumažėjo. Tarpukariu, kada žmonės važiavo vežimais ir net mašinų mažai buvo, o apie lėktuvus išvis sudėtinga kalbėti, kalba nekito taip greitai, kaip dabar, bet ypatybės, kuriomis apibūdinama vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė, jau tarpukariu aiškiai matyti. Ir ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose ypatybės fiksuojamos tos pačios kaip dabar.

Dėl sovietmečio. Kalba yra sunkiai reguliuojamas dalykas. Aišku, yra kalbos ideologija, visokie viešosios vartosenos reikalavimai, bet jeigu žmogus užsispyręs kalbėti tarmiškai, tai jis taip daro visur, kur nori – pavyzdžiui, taip skaito paskaitas ar kalba su prezidentu. Ir nemato čia jokios bėdos. Nors šiaip jau sakome, kad tarmė yra asmeninis, privatus dalykas, o jeigu einame į viešumą, kalbame žmonėms, kurie nėra mūsų tarmės atstovai, tada renkamės bendrinę kalbą.

Buvo reguliavimas anksčiau, o ir dabar yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri priima tam tikrus nutarimus, rekomendacijas. Bet reguliuojama – viešoji, dalykinė kalba, o ne asmeninė, privačioji. Manyčiau, sovietmečiu ne tiek valdžios instancijos kišosi į asmeninę kalbą, kiek reiškėsi socialiniai veiksniai. Jeigu kalbame apie miestus, pagrindinis veiksnys būtų iš svetur atvykę žmonės. Jie atvažiuoja su savo tarmėmis, kalbomis ir natūraliai vietos kalbą išklibina. Žinoma, kai kuriose viešosiose srityse vartota rusų kalba lietuvių kalbą pastatė į podukros vietą. Dokumentuose, o po to ir šnekamojoje kalboje paplito įvairios verstinės konstrukcijos, svetimi žodžiai, kito jų reikšmės. Sovietmetis yra laikotarpis, kurio poveikis iki šiol juntamas visur kultūros erdvėje, ne tik kalboje.

Ar bendrinė kalba neišstums buitinės šnekos ar tarmės? Iš mūsų tikimasi, kad kalbėsime ne tarme, o bendrine kalba. Pavyzdžiui, mokykloje moksleiviai yra mokomi bendrine kalba.

Visi mes esame aktoriai ir puikiai mokame persijungti iš vieno kalbinio kodo į kitą. Jeigu auditorijoje, kuriai kalbame, yra žmonių, nemokančių mūsų kalbos, nebus pagarbu kalbėti tarmiškai. Aišku, šiauliškių patarmė mažai kuo skiriasi nuo bendrinės kalbos – tarminę ar pusiautarminę šiauliečių kalbėseną nėra sunku suprasti. Bet žvelkime plačiau: yra labai sudėtingų tarmių, pavyzdžiui, aukštaičių kupiškėnų, šiaurės žemaičių telšiškių.

Bendrinė kalba reikalinga tam, kad vienas kitą suprastume ir susikalbėtume, nes, man atrodo, žmonėms susikalbėti visais laikais yra pats svarbiausias dalykas. Tada ir karų nebūtų, ir apskritai gyvenimas taptų daug šviesesnis, paprastesnis. Ar bendrinė kalba stumia tarmes? Ne. Tiesiog yra kalbos dvi apraiškos, kurios dera tarpusavyje, viena kitą pakeičia tam tikromis aplinkybėmis, ir jeigu žmogus yra, kaip dabar madinga sakyti, plačių pažiūrų ir lankstus, jis gebės vienur tarmę vartoti, jeigu ją turi, kitur bendrinę kalbą, jeigu ją moka.

Norėčiau Jus pakalbinti apie Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ kalbą. Ar iš tiesų taip šiauliečiai kalbėjo XX a. pabaigoje?

Labai smagu, kad šis romanas atsirado. Grožinei tekstai yra laisvas žanras ir jie gali būti kuriami ne tik bendrine kalba. Tarmiškai rašė jau Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas – jų laikais (XVIII–XIX a.) bendrinės kalbos nebuvo. Ne vienas rašytojas tarmiškai rašė tarpukariu: tuomet ieškota naujų raiškos formų. Nepriklausomybę atkūrus, po 1990 metų, vėl imta rašyti grožinius kūrinius, ypač poeziją, tarmiškai. O šiauliškių kalbėsena, kadangi ypatinga, kūrėjų dėmesio nebuvo sulaukusi. R. Kmita – pirmasis lietuvių kūrėjas, kuris atsirėmė į Šiaulių mieste vartotą kalbą. Tiesa, maždaug prieš dešimtmetį pasirodė kroatų rašytojo Matės Matišičiaus (Mate Matišić) dramos „Pirma laidojama sūnūs“ vertimas. Jos veikėjai valdininkai, rašytojo sumanymu, kalba serbiškai, o kaimiečiai – kroatiškai. Buvo būtina parodyti abiejų nesutariančių grupių pasaulėvokos skirtumus, todėl vertime kaimo žmonėms teko prabilti artima bendrinei kalbai šiaurinių šiauliškių patarme.

O grįžtant prie romano „Pietinia kronikas“. Kokia jo kalba? Gryna tarmė nevartojama: yra žemaitiškų ir aukštaitiškų ypatybių, taip pat galime rasti darbininkų ir moksleivių žargono pavyzdžių. Juk vaizduojamas jaunas žmogus. Spėju, kad kasdienėje aplinkoje autorius daugiau girdėjo žemaitiškos tarmės.

Jeigu galėtume laiku perkelti tekstą į XX amžiaus pabaigą, kai romano veiksmas ir vyksta, ar tuo metu gyvenęs šiaulietis puikiai suprastų tekstą? Ar atpažintų save?

Taip, atpažintų. Gal ne save, bet savo draugą. Aš pati į Šiaulius atvažiavau iš vakarų aukštaičių ploto, Radviliškio rajono. Tai buvo 1989 metai, maždaug tas laikotarpis ir vaizduojamas. Romano veikėjų kalba nėra mano kalba, bet aš turiu panašiai kalbančių draugų – tų, kurie yra gimę Šiauliuose, o jų tėvai atvažiavo į Šiaulius nuo Kelmės ar Kuršėnų.