Rūsy­je gy­do­ma stir­na – meilės ir baimės svars­tyklė­se

Į re­dak­ciją pa­skam­binęs Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­jas pa­pa­sa­ko­jo ne­įtikė­tiną is­to­riją: jo na­mo rūsy­je be­veik mėnesį gy­ve­na su­žeis­ta stir­naitė. Koks bus to­les­nis jos li­ki­mas, neaiš­ku. Stir­nos globė­jas ne­ži­no, kaip to­liau elg­tis su lau­ki­niu gyvū­nu, o už jį at­sa­kin­ga vals­ty­binė ins­ti­tu­ci­ja pri­pažįs­ta – Lie­tu­va vis dar ne­tu­ri sąlygų, ku­rios už­tik­rintų lau­ki­nio gyvū­no gy­dymą ir adap­ta­ciją.

Paskui kraują sniege

Neįprastas augintinis vyro namuose atsirado, atėjus didiesiems šalčiams. Su žurnalistais susisiekęs Šiaulių rajono gyventojas pasakojo vieną vakarą nebeapsikentęs šuns skalijimo. Kadangi gyvena netoli miško, manė, jog šunį erzina po sklypą bėgiojančios lapės arba kiti smulkūs laukiniai žvėreliai. Vis tik išėjęs pasižiūrėti, kas supykdė šunį, gerokai nustebo: netoli voljero stoviniavo stirnos jauniklis.

„Stirnų pas mus yra – dažnai tenka pamatyti bėgiojančias būreliais. Bet visada – iš toli. Žmogaus jos nė per kur neprisileidžia. O šita stirna, atrodo, nebijojo nei šuns, nei manęs. Kai priėjau, pradėjo laižyti rankas, drabužius“, – sako vyras. Jis netruko pastebėti kraujo lašų ant balto sniego, suprato – stirna sužeista.

Vyras į pagalbą pasikvietė žmoną, tačiau stirnos prie voljero neberado. Kraujo dėmės ir pėdsakai sniege porą nuvedė iki netoliese sukrautos žabų krūvos – po ja pasislėpė sužeistas gyvūnas. Prožektoriumi jie apšvietė gilią plėštinę žaizdą ant galinės stirnos kojos – matėsi net kaulas, be to, tą naktį žadėjo kaip reikiant šalti, tad vyras su žmona nusprendė jauniklio likimo valiai nepalikti. Šis menkai ir tesipriešino.

Pora surišo stirnai kojas – kad nesispardytų – ir, pakišę po gyvūnu antklodę, jį parnešė į namuose esantį rūsį. Kitos vietos, sako, nesugalvoję – malkinėje atrodė per šalta, o daržinėje – pernelyg daug daiktų.

Išrankus meniu

Stirnos žaizdą jiedu išplovė vandenilio peroksidu ir sutvarstė – kitą rytą abu džiaugėsi, pastebėję, kad kraujavimas liovėsi. Tiesa, jauniklis beveik visą laiką gulėjo, o atsistojęs kone iškart pargriūdavo. Vyras sako, kad vaizdas pirmąją savaitę buvo išties liūdnas: atrodė, kad situacija tik blogėja, gyvūnas nebe ėjo, o šliaužiojo.

Vis tik pora nepasidavė: veterinarijos vaistinėje įsigijo specialaus dezinfekcinio purškalo – juo kasdien plovė žaizdą, erdvų rūsį išklojo šiaudais – kad stirnai būtų patogiau ir šilčiau.

Teko pasukti galvą, kuo maitinti nelaimėlę. Besikalančių ragelių nesijautė, tad vyras nusprendė, jog tai – patelė. Šieno ji neėdė, eglišakiams, obuolių ir vyšnių šakelėms irgi buvo abejinga, o nuo obuolių ir morkų viduriavo.

„Per laiką atradome, kad ji mėgsta avižas, grūdus, špinatus ir ypač sultenes. Čia jos delikatesas. Nupirkome ir druskos su mineralais, kad palaižytų. Aišku, nesame tikri, kad gerai ar užtektinai ją maitiname. Bet pasižiūrėdavome į užpustytus laukus – ar ji rastų ką nors geriau?“ – retoriškai klausia vyras.

Artėjant pavasariui, artėja sprendimas

Pastangos atsipirko. Nors žaizda gyja ir traukiasi pamažu, stirnaitė sustiprėjo ir šiuo metu jau grakščiai vaikšto. Tampa vis smalsesnė ir drąsesnė bei prikrečia eibių rūsyje – tai kokį nors daiktą numeta, tai bando peršokti poros pagamintas užtvaras ir ištrūkti iš rūsio.

Vyras sako, kad, nutirpus sniegui ir atėjus pavasariui, norėtų stirną paleisti į laisvę, kur jai ir vieta, tačiau nėra tikras, ar tai geras sprendimas.

„Turiu įtarimų, kad ji ir anksčiau galėjo būti globojama žmogaus, nes nuo pat pradžių visiškai mūsų nebijojo. Laižė rankas, sekiojo iš paskos kaip šuniukas. Stengiamės per daug dažnai pas ją neiti, bet ji, man atrodo, vis tiek įprato prie žmonių, kurie ją šeria ir girdo. Tai ar gyvūnui, kuris nebijo žmogaus, laisvėje bus saugu? Aišku, kad ne. Tai ir nebežinome, ką daryti“, – sako vyras.

Kreiptis į tarnybas ir prašyti pagalbos jis bijo – žino, kad privalėjo apie sužeistą stirną pranešti vos tik ją radęs. „Tą pirmą vakarą paskambinome pažįstamam veterinarui. Atvažiuoti apžiūrėti stirnos jis nesutiko – liepė kreiptis į medžiotojus. Kodėl nesikreipėme? Nesu apie juos geros nuomonės. Būtų buvęs iš tos stirnos kepsnys, ir tiek žinių. O dabar, jei paskambinsiu, baudomis užvers“, – sako vyras.

Aiškumo dėl tolesnių veiksmų jis tikisi sulauksiantis per žiniasklaidą.

Laukinių gyvūnų reabilitacija tik žengia pirmuosius žingsnius

Kaip „Etaplius“ savaitraščiui teigė „Atgal į gamtą“ įkūrėja biologė Viktorija Neliubina, Šiaulių rajono gyventojo globojama stirna greičiausiai buvo apsinuodijusi rapsais. Tipiški apsinuodijimo simptomai: stirnos atrodo jaukios, eina prie žmonių, gali būti nekoordinuotos, aklos, vėliau dažnai prasideda traukuliai, ištinka mirtis.

„Žmogaus noras padėti yra gražus, tačiau be kvalifikuotos veterinarinės pagalbos skeptiškai žiūriu į gydymą savarankiškai. Jeigu žaizda iš tiesų siekė kaulą, tikimybė, kad ji tinkamai sugis be chirurginio įsikišimo, maža. Tačiau yra kita pusė: labai sudėtinga rasti veterinarijos gydytojų, norinčių gydyti laukinius gyvūnus. Tad vertinti gyventojo poelgį kaip gerą ar blogą aš negaliu“, – sako V. Neliubina.

Ne ką lengviau rasti laikinus namus sužeistam laukiniam gyvūnui. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos specialistai pripažįsta, kad Lietuva neturi sąlygų, kurios užtikrintų laukinio gyvūno gydymą ir adaptaciją.

„Lietuvoje laukinių gyvūnų reabilitacija tik žengia pirmuosius žingsnius. Šiuo metu yra statomas ir įrengiamas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras Kuršių nerijos Kopgalyje, taip pat dar tik planuojamos (pasirašyta sutartis) Laukinių gyvūnų globos centro statybos Kaune“, – teigia jie.

Sužeista stirna – laimės kūdikis

Pasiteiravus, kaipgi žmogus turėtų pasielgti su rūsyje apgyvendinta stirna, Aplinkos apsaugos departamento atstovai konkretaus atsakymo nepateikė. Teigė, kad stirna yra laukinis gyvūnas ir jam geriausia gyventi laisvėje.

Taip pat pažymėjo, kad stirnų (ypač jeigu jauniklis yra patinukas) konfrontacija dėl savo saugomos teritorijos arba gyvenamosios erdvės nuo kitų rūšies atstovų gynimas yra labai stiprūs ir kelia grėsmę žmonių sveikatai ar net gyvybei. Stirnos patinukas, išdygus ragams, gali stipriai sužeisti jį suradusį asmenį.

Anot specialistų, nereikėtų pamiršti ir to, kad laukiniams gyvūnams galioja gamtoje esantys ekologiniai dėsniai: t. y. plėšrūno ir aukos santykiai, kuomet silpnesni, sužeisti gyvūnai tampa plėšrūno mitybos dalimi.

Sprendimo dėl stirnos pasiūlyti negalėjo ir V. Neliubina – jos įkurta organizacija gydo tik laukinius paukščius ir šikšnosparnius. Tiesa, biologė patarė kreiptis į „Gyvūnų globėjų asociaciją“ – šioji savo komentaro kol kas nepateikė – arba į Tautmilę Stanevičiūtę, VšĮ „Tautmilės globa“ įkūrėją.

T. Stanevičiūtė stirną pavadino laimės kūdikiu. Moteris neabejojo, kad gyvūnas buvo ne tik sužeistas, bet dar ir apsinuodijęs rapsais. „Šita stirna – tikras laimės kūdikis, o tie žmonės tikri šaunuoliai. Labai dažnai rapsais apsinuodijusios stirnos teišgyvena savaitę“, – sakė T. Stanevičiūtė.

Stirną globojančiai porai ji patarė gyvūną kuo greičiau perkelti į lauką (voljerą, aptvertą kiemą) ir leisti jam pamažu ir natūraliai sugrįžti į laukinę gamtą. Jeigu tokių galimybių nėra, porą ji kvietė susisiekti.

Už neteisėtą laukinių gyvūnų gaudymą, žalojimą, naikinimą, šių gyvūnų ar jų dalių paėmimą iš natūralios aplinkos arba kitokį neteisėtą šių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimą, laikymą, perdirbimą, gabenimą ar kitokį naudojimą gresia įspėjimas arba bauda nuo 30 iki 150 Eur. Apie sužalotus, į gyvenvietes ar miestus užklydusius laukinius gyvūnus privalu pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai. Apie rajonuose rastus sužalotus laukinius gyvūnus tiesiogiai Aplinkos apsaugos departamentui telefonu (8 5) 273 2995, skubiosios pagalbos tarnybų telefonu 112 arba medžioklės plotų naudotojams.