Rūmų durys Rūdninkų gatvėje – beveik kaip Oginskių laikais

KPD pasiekė sunerimusių gyventojų balsai: išvydę, kad Vilniaus senamiesčio Rūdninkų gatvėje, Nr. 8, vietoj langų pirmame aukšte kertamos keturios angos durims, žmonės klausia, ar tai tikrai teisėta, ar neniokojamas kultūros paveldo objektas. Susisiekėme su 2017 metais architektūrinius šio pastato tyrimus dariusiu aukščiausios kategorijos architektūrinių tyrimų, projektavimo ir ekspertizės specialistu, architektu Robertu Zilinsku.

Pažvelgęs į jau iškirstas angas specialistas patikino, kad projektuotojai vadovaujasi jo tyrimais, nenukrypo nuo jų – durys šiose vietose buvo ir XIX a. Pastato istorija įspūdinga, čia persipynę daug garsiosios didikų Oginskių giminės pavardžių. Įsigilinus į šio kultūros paveldo objekto istoriją, yra galimybė sustiprinti susidomėjimą juo, atkreipti visuomenės dėmesį, padėti suprasti jo vertę.

Pasak tyrėjo, nuotraukų, kuriose būtų aiškiai matomos durys, nėra, tačiau Vlado Drėmos knygoje "Dingęs Vilnius" yra 1834 metų Rūdninkų gatvės išklotinė, kurioje matoma, kad durų būta. Ir jos buvo tokio pat pločio, kaip ir langai. Tuo metu pastato pirmas aukštas buvo nuomojamas prekybininkams, todėl durų reikėjo daug. Architektas R. Zilinkas architektūrinių tyrimų ataskaitoje naudojosi 16 archyvinių šaltinių ir publikacijų, taip pat natūros duomenimis, gautais zonduojant pastatą. Jano Bulhako 1944 metais darytoje nuotraukoje taip pat matomos durų angos.

Persipynusi Oginskių istorija

Šis baroko ir klasicizmo bruožų turintis pastatas – Ignoto Oginskio rūmų pastatų komplekso antras pastatas - į Kultūros vertybių registrą įrašytas 2002 metais (unikalus kodas – 26200). Statytas XVI a., 1768-1771 m. iš dalies rekonstruotas (rekonstrukcijos projekto autorius – tuo metu Vilniuje gyvenęs architektas Tomas Ruselis (Tommaso Russeli)). Pastatas restauruotas 1977-1980 m. (restauracijos projekto autorius architektas Audronis Katilius).

Šis Oginskių rūmų ansamblis nusidriekia skersai per visą kvartalą tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių. Įdomu tai, kad pagrindinis įėjimas į rūmus buvo ten, kur dabar įsikūręs Jaunimo teatras. Tai gana dideli rūmai. Mūriniai namai abiejose gatvėse jau stovėjo XVI a. Juose įsikūrę didikai Oginskiai nuo 1641 iki 1775 m. kvartale aplinkui supirko apie 20 smulkesnių valdų su namais, kuriuos vėliau sujungė į didingą rūmų ansamblį. Rūmų korpusai prie Arklių gatvės buvo suformuoti XVIII a. I pusėje, o prie Rūdninkų gatvės – to paties amžiaus pabaigoje. Ši pusė, pasak R. Zilinsko, buvo labiau ūkinė, skirta nuomai, o iš Arklių gatvės pusės – reprezentacinė.

Bene didžiausi statybos darbai vyko Ignoto Oginskio (1698–1775) laikais. Ignotas – LDK karinis ir politinis veikėjas. Turėjęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III pasitikėjimą Ignotas, kaip Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys, net du kartus valdovo buvo siųstas į Peterburgą. 1736 m. Ignotas buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu. Tai seniausias ir garbingiausias Abiejų Tautų Respublikos apdovanojimas. Ignotas – vienas pirmųjų Lietuvos masonų.

Gana žinoma didikė buvo ir Ignoto žmona (jo giminaitė) Elena Oginskytė-Oginskienė (1700-1792). Elena gana aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Mintaujoje (dabartinė Jelgava, Latvija) susidraugavo su Kuršo kunigaikštiene Ana, 1730 m. tapusia Rusijos cariene ir nuo 1731 m. (carienės pakviesta) iki savo vedybų 1739 m. su Ignotu Oginskiu gyveno Maskvoje. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Maskvoje akredituoti Vakarų diplomatai apie Eleną atsiliepdavo kaip apie „gražią ir inteligentišką lenkę“.

Kadangi pirmieji pastato savininkai Ignotas ir Elena vaikų neturėjo, našle likusi Elena rūmus padovanojo savo vyro broliui, Trakų vaivadai, Lietuvos didžiajam kancleriui Tadui Pranciškui Oginskiui (1712-1783) ir jo sūnui Ksaverui Pranciškui (1740-1814).  Ksaveras ir pabaigė statyti rūmus. „Ksavero valdymo laikotarpyje XIX a. pradžioje ir buvo įrengtos dvejos kairiosios šiuo metu atidengtosios durys. Dvejos dešiniosios durys langų vietose įrengtos po pakartotinio rūmų sekvestravimo 1863-1914 m. laikotarpyje“, - sakė R. Zilinskas. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad šiuose rūmuose yra gyvenęs ir kompozitoriaus, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus. Jis buvo rūmus pabaigusio statyti Ksavero brolio anūkas. Tikėtina, kad tarp šių rūmų sienų skambėjo ir garsusis polonezas...

Iš istorijos žinoma, kad už Oginskių dalyvavimą 1831 m. sukilime imperatoriaus įsakymu šie jų rūmai 1834 m. buvo sekvestruoti (apribotas naudojimasis turtu). Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (tyrėjos Mortos Baužienės) duomenimis, kai 1831 m. Vilniuje buvo statoma karinė tvirtovė, visos karinės tarnybos jos teritorijoje nesutilpo, tada Vilniaus divizijos būstinė buvo perkelta į suvalstybintus, konfiskuotus Oginskių rūmus. 1837 m. erdviame kieme buvo sumūrytas trijų aukštų korpusas, perskiriantis kiemą į dvi dalis (dabar šiame pastate veikia po 1977 m. rekonstrukcijos įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras).

Po rekonstrukcijų 1840 m. buvusiuose Oginskio rūmuose įsikūrė daugiau įstaigų: Rekrūtų surinkimo komisija, Valstybės turtų rūmai, Vilniaus apskrities teismas, Bajorų bendruomenės būstinė ir kanceliarija. Rūdninkų g. korpusai buvo nuomojami butams. Tada buvo užmūryta ir daug angų.

Architektas R. Zilinskas istoriniuose šaltiniuose rado įrašą, kad Oginskiai 1847 m. buvo skolingi mokesčių už rūmus ir gatvių apšvietimą, todėl galima daryti išvadą, kad rūmai po sekvestravimo kunigaikščiams vėliau buvo grąžinti, tačiau tikėtina, jog juose jie negyveno, todėl ir mažiau rūpinosi. Po 1863 m. sukilimo rūmai vėl sekvestruoti (konfiskuoti).

Prieš I pasaulinį karą veikė daug krautuvėlių

Tyrėjas pasidalino įdomia pastato istorija: po 1863 m.  Arklių gatvės pusėje veikė klubas "Vilniaus bajorų susirinkimas", o Rūdninkų gatvės pusėje prieš Pirmąjį pasaulinį karą - Šavelio Leizerio aukso ir sidabro gaminių, Semiono Laizerio tabako, Chajos Broido avalynes, Samuilo Klečko ir Arono Leibovičiaus cukraus krautuvės. „Jau ir valdant Ksaverui Oginskiui 1806 m. pastate buvo 7 krautuvės, viena iš jų - didelė. Pastato pirmo aukšto prekybinę paskirtį buvo numatęs dar jo tėvas.kaip yra žinoma iš istorinių šaltinių, jau ir 1790 m. rūmų pastate buvo trys didelės krautuvės. Taigi, Oginskiai Rūdninkų gatvės pusę buvo paskyrę prekybai, todėl durų reikėjo daug. Tai ir matosi 1864 m. pastato išklotinėje.“ Po Pirmojo pasaulinio karo šiame pastate veikė žydų teatras, o vidinio kiemo korpuse – žydų gimnazija, kitur – gyvenamosios patalpos. 1941 m. į rūmus įkeltas „Vaidilos“ teatras, Antrojo pasaulinio karo metais Rūdninkų gatvės korpuse buvo vokiečių įsteigta žydų taryba „Judenrat“. Visas rūmų kompleksas pateko į Didžiojo žydų geto teritoriją.

Be nuostolių fasado kompozicijai

Šiuo metu pastato fasade yra atidengtos keturios istorinės angos durims. Dvejos iš jų buvo įrengtos dar valdant Oginskiams, o dvejos – po 1863 metų, kai pastatas po sekvestravimo perduotas kitiems valdytojams. R. Zilinsko teigimu, kadangi tiriamoje Rūdninkų gatvės fasado dalyje yra buvusios ir šios 4 durų angos, todėl jų atkūrimas, jų padėtis fasade leidžia angas atidengti be nuostolių fasado kompozicijai ir pastato autentiškumui. Trijų aukštų pastato fasadas iš Rūdninkų gatvės pusės yra išlikęs nuo Ignoto Oginskio vykdytos statybos laikų. Netaisyklingos U formos rūmų ansamblis supa didelį kiemą.

Architektūrinius tyrimus R. Zilinskui užsakė dabartiniai pastato savininkai. „Įsigiję patalpas, kuriose anksčiau veikė karinės literatūros knygynas, vėliau – vaikų kavinė, jie dabar jas ruošia nuomai“, - pasakojo R. Zilinskas. Kaip įdomiai apsisuko istorijos ratas: dabartiniai savininkai nusprendė nuomoti ne didesnius plotus, kaip buvo iki šiol, o kelias mažesnes patalpas, todėl ir džiaugiasi, kad pastato tyrimai atskleidė čia buvus daugiau durų. Tad dabar bus galima įrengti kelias mažesnes patalpas. Kaip ir buvo Oginskių laikais. Įsigilinus į šio kultūros paveldo objekto istoriją, yra galimybė sustiprinti susidomėjimą juo, atkreipti visuomenės dėmesį, padėti suprasti jo vertę.

Tyrėjas R. Zilinskas savininkams patarė angokraščių restauravimui nenaudoti silikatinių plytų. „Kadangi nėra išlikusių istorinių ar ikonografinių duomenų, kaip atrodė angose buvusios durys, šiose vietose reikia įstatyti metalo grotas, imituojančias Vilniaus senamiesčiui būdingų filinginių durų su viršlangiu piešinį, už jų įstatyti aliuminio rėmo įstinklintas duris. „Kai neturima duomenų apie buvusių durų piešinį, nebandoma klastoti istorijos ir „sukurti“ medinį durų piešinį, o šiuolaikinėmis priemonėmis sukuriamas modernus sprendimas, besiderinantis prie Vilniaus senamiesčio“, - savo ataskaitoje rašo architektas R. Zilinskas.