Rugys ir pjūtis

Rugpjūčio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas „Augustus“ ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintą liepą.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas, kaip birželis ar liepa? Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro?.. Lauki, lauki ir viskas staiga praeina: praeity lieka šventės, atostogos, vasara... Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara? Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos – rugpjūtį ar rugsėjį.

Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Žmonės tą dieną kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose...

Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net suabejojo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies Jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet Šventasis Raštas apie tai nutyli, o, be to, tai jau kita istorija.

Ne mažiau prasminga ir kita diena po Žolinės, rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas šv. Rokas. Tai XIII–XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Be to, šv. Roko diena – pjūties pabaigos šventė.

Girdėjau rugpjūtį vadinant pensininkų mėnesiu. Gal todėl, kad vasara link pabaigos, o viskas, kas link pabaigos, siejama su pensija. Esu ir aš pensininkas. Ką darysi. Bet man, o, manau, ir kitiems senjorams nėra mielas žodis „pensininkas“. Kai kas siūlo pensininkus vadinti lotynišku žodžiu „emeritais“. Lenkijoje pensininkai taip ir vadinami. Taip vadinami ir garbingo amžiaus dvasininkai. Tiesa, tai platesnis žodis, apibūdinantis žmogaus garbingumą senti. Pavyzdžiui, Vakarų pasaulyje emerito vardas suteikiamas vyresniems nei 65 metų profesoriams už ypatingus nuopelnus universitetui.

Taigi, draugijoje vienas pasakoja parke matęs besibučiuojančią pensininkų porelę:

– Einu, žiūriu – pensininkai bučiuojasi.

– Nesakyk „pensininkai“, vadink juos pagarbiau – emeritais, – pastebi kitas.

Pasakotojas pradeda viską iš pradžių:

– Einu parke, žiūriu – emeritų porelė apsikabinę bučiuojasi. Prieinu arčiau, žiūru – pensininkai.

Tekstus apie senjorus ir jų likimą dažniausiai pradedu Mozės žodžiais, kviečiančiais žydų tautą kelionėn per dykumą: „Eime, aš žinau trumpesnį kelią.“ Klajojo Mozė keturiasdešimt metų ir, deja, atvedė žydus į gana prastokas žemes.

Gal šiek tiek vyresnis už mane bičiulis neseniai pasibėdojo: „Senatvė jau.“ Paguodžiau jį, sakydamas, jog senatvė – tai ne nuodėmė. Ar teko matyti pas mus šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės. Tų restoranų savininkai tikisi, kad ilgakojės padavėjos atpirks maisto kokybę.

Vakaruose tipinė pensija – nesibaigiančios atostogos. Mokslininkai siūlo: prieš priskiriant žmogų prie senyvų, reikia remtis ne jo absoliučiu amžiumi, o apytikriai apskaičiuoti, kiek jis dar galėtų gyventi. Tyrimo autoriai mano, kad senatvė prasideda 15 metų prieš mirtį. Daugelis dabar sulaukia 90 metų, taigi, jų senatvė prasideda nuo 75 metų. O iki tol jie buvo tiesiog brandaus amžiaus.

Viename tekste užtikau žodžius „Laimingas senatvės laukimas“. Visad gyvenime, o ypač senatvėje, reikia kolekcionuoti gerus žmones, žodžius, vaizdus, darbus. Ir apie mirtį galvoti nėra ko. Tiesa, šansų nemirti nėra daug. Visa, kas suteikta žmogui – jaunystė, meilė, sveikata, grožis, paženklinta laikinumo. Kažkurių metų lapkričio 1-ąją ir 2-ąją, kaip ir dera toms dienoms, mūsų televizijų programos buvo skirtos Vėlinėms, išėjimui, mirusiųjų pagerbimui. Ta proga TV rodė filmus apie garbaus amžiaus žmones. Suprask, tinkamus išėjimo temai.

Jeigu manęs kas nors paprašytų išvardyti įsimintiniausius filmus apie senatvę, paminėčiau Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelę“, Frederico Fellinio „8 su puse“, Francis’o Ford Coppolo „Krikštatėvį“ ir Bruce’o Beresfordo „Ponios Deizės vairuotoją“.

Vis prisimenu veik prieš 15 metų mus palikusį lietuvių dailės klasiką, Nacionalinės premijos laureatą, tapytoją Algirdą Petrulį. Tie, kurie metrą A. Petrulį pažinojo, prisimena subtilų jo humoro jausmą. Dailininkas išėjo, sulaukęs 95-erių, tad dažnai lietuvišku papratimu buvo klausiama apie menininko sveikatą. „Kodėl aš turiu mirti?“ – į klausimus apie sveikatą atsakinėjo svečias.

Dailininkas papasakojo, jog kartą netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. „Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų“, – toliau šmaikštavo metras. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas? „Ar gali būti puiki sveikata žmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?“ – mėgdavo juokauti menininkas.

Kartą einant gatve, jam atsirišo bato raištelis. Susilenkti nepajėgė, o eiti sunku, kliūva. Paprašė praeinančios moters pagalbos. Toji užrišo ir dėkojančiam dailininkui prisistatė: „Aš juk jūsų mokinė.“ Tų mokinių daug, nes A. Petrulis ilgai dėstė Dailės institute, tad kai gatvėje jį kas nors sustabdydavo ir, prisistatęs buvęs jo mokiniu, klausdavo, ar dėstytojas tokį studentą prisimenąs, metras nedvejodamas atsakydavo: „O kaipgi!“ „Taip jau gyvenime yra, kad prisimeni tik savo dėstytojus ir vos vieną kitą, kuriam pats dėstei“, – sakė menininkas.

Sakė prisimenąs dar ir tuos, su kuriais kartu mokėsi. Juokaudavo, jog ar galima pamiršti jo kartos dailininkių Šleivytės, Kreivytės, Kuprytės ir Klišiūtės bendrą parodą. „Aš tas pavardes prisimenu ne dėl kažko, o būtent todėl, kad tai buvo puikios dailininkės“, – pasakojo A. Petrulis. Linksmų dailininko pasakojimų buvo galima klausytis ir klausytis. „Lietuva – nevykusių paminklų šalis“, – sakydavo jis, prakalbus apie mūsų meno problemas.

Kuo tampi vyresnis, tuo labiau supranti, kad gimimo diena kartą metuose – ne taip jau ir retai. O šiaip senjorams linkėčiau susimąstyti dėl savo elgesio: ar ne pernelyg mažai jūs sau leidžiate?