Rugpjūčio kalneliai

Rugpjūčio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas Augustus ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Rugpjūtis turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintą liepą. Rugsėjis ne mažiau keistas mėnuo – vadinasi septintu (September), nors yra devintas.

Šių metų rugpjūtis mėtė kaip amerikietiški kalneliai: tai karščiai, tai atšalimai, lietaus pliūpsniai ir netgi audros, ledai iš dangaus, tai vėl ramu. Paskutinis vasaros mėnuo, bet nesakysi, kad miestas buvo apmiręs. Pastebėjau, jog net vakarais bulvare daugiau šiauliečių: pilnos lauko kavinės, kai kurie prisėdę ant suolelių. Anksčiau šito nebuvo.

Pradėjo rugpjūtį „Laiptų galerijos“ organizuojamas tarptautinis festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika“ su gausiu būriu dailininkų, puikiais muzikiniais kolektyvais (violončelininku D. Geringu, Lietuvos kameriniu orkestru – superiniu kolektyvu – ir t. t.). Visų akys krypo į tapytojus iš Ukrainos. Matvejus Vaisbergas atkūrė Kristaus nukryžiavimo scenas, Olegas Mazuras-Prontenko nutapė langą, skersai išilgai apklijuotą lipnia juosta. Jų tema – kančia ir karas. Duždamas užklijuotas langas gal netaps stiklo skeveldromis ir nesužeis ar bent mažiau sužeis namuose esančius. Plenero dalyvis kompozitorius ir dailininkas Antanas Jasenka nutapė paveikslą pavadinimu „Blogas žmogus“. „Nutapyk ir gerą žmogų“, – pasiūlė jam. „Geri žmonės nematomi“, – kažkas tarstelėjo.

Po Monmartro pasiekė skaudi žinia – mirė fotožurnalistas Artūras Staponkus. Vieną Monmartro festivalio dieną jis fotografavo, po to atsisveikindamas pasakė, jog gula ligoninėn, bet linksmai tarstelėjo: „Ilgai neužsibūsiu.“ Jis buvo tarsi atvykęs iš kito – geresnio –
pasaulio. Jis niekada nebūtų įžeidęs kito, niekada apie kitus blogai negalvodavo, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melų bei klastos. Jis nežinojo, kas tai yra.

Rugpjūčio viduryje kai kas ėjo į Chaimo Frenkelio vilą pasiklausyti fortepijono virtuozo Andrejaus Palejaus koncerto, kai kas vyko pasižiūrėti neapsakomo ilgio bačkos, vežamos ir įstrigusios Plungės–Skuodo kelyje.

Kaip ir visi padorūs lietuviai, skaitau Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ ir „Vilniaus džiazą“. Oi, kaip seniai buvau skaitęs, daug kas pamiršta, daug kas naujai atsiskleidžia. Taip pat istorikės Ingridos Jakubavičienės „Dviese: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“. Palyginimui surandu jau anksčiau šios autorės pasirodžiusią knygą apie šias moteris. Tarpukario Lietuva kartais buvo vadinama „svainių respublika“, kadangi šalį valdė svainiai – prezidentas Antanas Smetona ir ištikimas jo bičiulis premjeras Juozas Tūbelis bei jų žmonos – seserys Sofija ir Jadvyga. Lietuvos politinio elito šių moterų įtaka nestebino, o užsienio diplomatams toks unikalus politinis kvartetas atrodė labai egzotiškai. Niekas neslėpė, jog pirmiesiems Lietuvos asmenims didelę įtaką turinčios jų žmonos. Kai kas S. Smetonienę net lygino su Rusijos imperatoriene Jekaterina II.

Tuoj prisimeni ir sovietmečiu savo vyrus – kompartijos pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių ir jo bendražygį Ringaudą Songailą – valdžiusias žmonas (sutapimas, kad Smetonos ir Griškevičiaus žmonos bendravardės – Sofijos). Tik jei S. Smetonienė ir J. Tūbelienė rūpinosi Lietuvos klestėjimu, moderninimu, stengėsi kaip inteligentės asistuoti savo vyrams, S. Griškevičienės ir Songailienės (šios net vardo nepamenu) interesai sukosi drabužių, batelių ir konservuotų žirnelių lygyje. Tiesa, jos galėjo iš pareigų išmesti bet kurį ministrą, atvesti į vadovaujamuosius postus joms pataikaujančių draugių vyrus.

Ir dar viena rugpjūčio–rugsėjo sandūros tema – atostogos. Neatostogavę ir besiruošiantys atostogauti rudenį savo planais tegul nesuabejoja, nes praeityje sovietmečio metai, kai partija ir Vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtusieji arba tiesiog kvailiai.

Mūsų seimūnai ir Vyriausybės nariai atostogavo rugpjūtį. Iškart daugiau nei pusė ministrų. Likę vos penki ministrai, be savo pareigų, keitė kitus, todėl kartais nebeatsiminė, ką pavaduoja.

Viena TV laidų rugpjūtį prakalbo apie amžizmą – pagyvenusių žmonių diskriminaciją. Populiariu tapo žodžių junginys „jaunatviškas kolektyvas“ ir ieškojimas jaunų specialistų. „Gamybos vadovas turi pasižymėti jaunatviškomis nuotaikomis“, – praneša darbo skelbimas. Kokios jaunatviškos nuotaikos gamyboje? Dar blogiau – autoamžizmas. Vyresnio amžiaus žmonės sau ima taikyti apribojimus dėl amžiaus.

Aiškinama, kad dabartiniai pensininkai jaučiasi geriau (bent jau turėtų šitaip būti) už savo pirmtakus, gyvenusius bent prieš 50 metų. O ir atrodo jie jaunesni. Tų, kam per 60 metų, fizinė būklė apskritai yra puiki, kai anksčiau tokio amžiaus buvo jau visiškai sukriošę. Tiesa, kaip puiku būti 60-ies, supranti, būdamas 70-ies, o dar labiau – 80-ies.

Gal šiek tiek vyresnis už mane bičiulis neseniai pasibėdojo: „Senatvė jau.“ Paguodžiau jį, sakydamas, jog senatvė – tai ne nuodėmė. Nors ir aš nebegaliu sau pritaikyti žodžio „jaunas“, gal tik tokiu išimtiniu atveju, jei dabar mirčiau, tuomet visi sakytų: „Mirė jaunas.“

Rugpjūtis – nusiskundimų mėnuo. Bet tai ne išimtis. Visi mėnesiai dabar tokie. Dažniausiai skundžiamės, kad viskas brangu, brangsta ir dar brangs. Bet jei bus brangiau, tai dabar dar nėra taip brangu.

Rugpjūtį baigė „Šiaulių naktys“. Kur spėjau, pabuvau. Kiekvienas galėjo kažką rasti. Pavyzdžiui, nebuvau matęs filmo „Poetas“. Gailiuosi nepatekęs į muzikos ir kino projektą „Vilniaus pokeris“. Neįveikiau bilieto kainos – 50 Eur (kai atsitokėjau, kad reikia tai pamatyti, pigesnių bilietų jau nebuvo). Bet suprantu, kad paruošti gerą renginį su daug atlikėjų nėra pigu.

Prasidėjo pasaulio krepšinio čempionatas. Prieš bet kurį krepšinio čempionatą tapo tradicija su draugais aplankyti unikalų Joniškio krepšinio muziejų. Pagarba muziejaus steigėjui ir vadovui Leonui Karaliūnui, įkūrusiam Žiemgalos miestelyje, pavadinčiau, nediduką stebuklą. Kodėl Joniškyje? Ogi, pasirodo, kai po 1937 m. Rygoje laimėto Europos krepšinio čempionato Lietuvos komanda grįžo namo, pirmas sustojimas gimtojoje žemėje buvo Joniškyje, kur juos sveikino miestelio gyventojai. 2024-aisiais 15 metų sukaktį pažymėsiantis muziejus stebina eksponatų gausa, netikėtumais, kai durys virsta krepšinio kamuoliu, ant lubų išvysti krepšinio aikštelę, gali rankose palaikyti 53 numerio Arvydo Sabonio batelius, pamatyti Maiklo Džordano ir begalę kitų žymių krepšininkų autografus, o retas gal ir žino, kad 1987 m. buvo išleistas proginis medalis, skirtas Kauno „Žalgirio“ pergalei prieš Maskvos CSKA atminti, ant kurio nepamirštamas Arvydo Sabonio judesys, mėgdžiojantis žąsiukus...

O baigti noriu apie „Laiptų galeriją“, kurios organizuotu festivaliu ir pradėjau šį tekstą. Turbūt nėra Lietuvoje menininko ir net už Lietuvos ribų, kuris nežinotų Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“. Daugelis įstaigą vadina vienu žodžiu – „važiuojam į „Laiptus“. Dailės galerijų, kultūros centrų Lietuvoje daug, bet „Laiptai“, kur susitinka žodis, muzika, dailė, yra vieni. Kaip ne vienas menininkas sako, jog tokie vieninteliai Lietuvoje, neturintys analogo. Drįsčiau tai pavadinti „Laiptų galerijos“ fenomenu. Dėl pavadinime esančių žodžių „kultūros centras“ teko ir pavargti, įtikinėjant skulptorių Mindaugą Šnipą, dailininkes Eglę Velaniškytę, Dalia Kaščiūnaitę, Rūtą Katiliūtę ir daugelį kitų, kad čia nekoncertuoja nei Radži, nei Kazlauskienė, nes jie nenori, kad jų paveikslai ar skulptūros būtų eksponuojami bet kur.

Nerimaujant dėl „Laiptų galerijos“ ateities ir išlikimo, baigsiu menotyrininkės dr. Dalios Karatajienės mintimi, kad muziejų, mokyklą, galeriją kultūringa visuomenė gali tik atidaryti, o ne uždaryti. Juo labiau negalima šių institucijų draskyti. Argumentas, kad kuri nors iš minėtųjų institucijų ateityje galbūt tikėtinai nebus tokia veiksni ir sklandžiai funkcionuojanti, kaip yra dabar, yra niekuo nepagrįstas. Kad keliama hipotezė būtų patikrinta, reikia paprasčiausiai leisti muziejui, mokyklai ar galerijai veikti.