Rudens spalvos anapus lango

Ruduo šiais metais prasidėjo anksčiau, bet, mūsų džiaugsmui, įsigali neskubėdamas. Vėlinės – diena, kai įsižiebia visa Lietuva, tarsi dar kartą stodama į Europos Sąjungą. Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų. Įsižiebia didžiuliai mirusiųjų miestai.

Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis. Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, mirčiai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei.“

Per kiekvienas Vėlines prisimenu Eglės žalčių karalienės istoriją. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Artėjant šių metų Vėlinėms, bičiuliams pasiūliau nuvykti į senąsias Kretingos kapines, kur ilsisi grafų Tiškevičių guvernantė Marija Fayard, Helenos Mnišek romano „Raupsuotoji“ herojė Stefanija Rudecka. Lenkų rašytojos romano siužetą įkvėpė tikra istorija, kai ji, atostogaudama Lietuvos pajūryje, išgirdo pasakojimą apie įvykius grafų Tiškevičių Kretingos ir Palangos dvaruose – jauną guvernantę įsimylėjo didikas ir ketino ją vesti, visiškai nepaisydamas tuomečių luominių barjerų. Jaunutės mokytojos ir kilmingo aukštuomenės atstovo nelaiminga meilė suvirpino prieškario moterų širdis. Per keletą metų Lenkijoje romano leidimas buvo pakartotas šešiolika kartų. Knyga išversta į daugybę kalbų, dargi kinų. Lietuvoje pasirodė penki leidimai.

Idealo ilgesys, tobulo grožio paieškos daugelį menininkų įkvėpė geriausiems jų darbams. Iš to atsirado ir vienas subtiliausių bei giliausių Lučino Viscončio filmų „Mirtis Venecijoje“, ekranizuotas pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę.

Skaičiau, kad italų kino klasikas ne kartą yra minėjęs, kad „Mirties Venecijoje“ sumanymą brandino ilgus metus, tačiau vis atidėdavo į šalį. Norėjo sulaukti brandos, įgauti daugiau patirties ir gyvenimiškos išminties, kad būtų galima imtis galutinių išvadų, kurias užčiuopė glūdint ir T. Manno kūrinyje. Pagrindinis filmo herojus, sunkią krizę išgyvenęs senstantis kompozitorius, atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą, pastebi čia apsistojusią lenkų šeimą ir jos sūnų, išsiskiriantį tobulu grožiu. Jį stebėdamas, kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.

Aišku, aplankiau ir tėvelių kapus. Mamai visad jaučiau didžiulę pagarbą, visad į ją kreipdavausi „Jūs“. Tėtis gi daugiau buvo draugas ir jam sakydavau „Tu“. Kartu eidavome į kiną, futbolo rungtynes, pasikeisdavome skaitomomis knygomis. Futbole sirgome už Šiaulių „Elnią“. Kai šios komandos neliko, už „Statybininką“. Tėtis mokėjo vokiškai ir skaitydavo dienraštį „Neues Deutschland“, vokiečių komunistų leidinį. Tik toks sovietmečiu Lietuvą iš VDR tepasiekdavo.

Pačiame miesto centre, Tilžės (tuomet Lenino) ir Vilniaus gatvių sankryžoje, priešais dabartinį Fotografijos muziejų buvo mažytė skaityklėlė. Dabar ten akinių parduotuvė. Visi ten skaitydavo „Liaudies sargyboje“, todėl didžiavausi, kai matydavau nustebusius žvilgsnius, apžiūrinčius tėtį, skaitantį vokiškai.

Mokykloje buvau vidutiniokas, kažkokių didesnių neigiamų savybių dar neturėjau, buvau kažkiek vienišius, tad gyvenimas slinko lėta vaga. Tikslieji mokslai nepatiko, nors, jeigu atvirai, jokie mokslai man nepatiko, tik mūsų Juliaus Janonio vidurinėje (dabar gimnazija) gana didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai. Jau dėstė legendinis mokytojas Jonas Krivickas, tiesa, mūsų klasėje pamokų neturėjo.

Prisimenu tėčio klausimą: „Ar mokykloje jums ką pasakoja apie Gedimino laiškus?“ Nelabai ką tuomet galėjau atsakyti, tik dabar prisiminiau sovietmečio istorijos vadovėlius, kur senajai Lietuvos istorijai buvo skirta vos keletas puslapių, o Gedimino vardas gal kokį kartą ir buvo paminėtas.

Kai išlaikiau abitūros egzaminus, tėtis pasveikinti pakvietė mane į „Baltijos“ restoraną. Šalia rūbinės įmetę keletą kapeikų į automatą, pasipurškėme odekolonu ir pakilome plačiais laiptais. Dainininkas traukė dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, nustebino didžiulė salė. Tokia pat buvo ir kitoje estrados pusėje, tik ten tą vakarą žmonių nesimatė. Prisimenu šnicelį, prie kurio buvo pridėtos dvi juodos alyvuogės. Pastebėjau, jog žmonės jų neliečia, turbūt mąstydami, jog tai tik patiekalo papuošimas.

Šiais metais dar neaplankiau pirmo ir vienintelio savo klebono prelato Kazimiero Pukėno, palaidoto šalia Vilniaus, Nemenčinės bažnyčios šventoriuje, kapo, kuris man visad išliks šventumo pavyzdžiu. „Kokias tu pareigas eini, mažasis vabalėli?“ – šias poeto Stasio Santvaro eilutes ypač mėgo prelatas. Paprašytas rašau prisiminimus, sako, jie įdomūs, nors man tai nė kiek, nebent kitų žmonių prisiminimas – tad kaip tik dabar gula puslapiai, skirti jam.

Kai su paskyrimu pirmą kartą atvykau į Nemenčinę, klebono neradau, buvo išvykęs į kuriją. Šeimininkė pani Juzefa, žinojusi apie mano atvykimą, parodė kambarėlį, kuriame gyvensiu. Susidėjau atsivežtą mantą ir ant suolelio šalia klebonijos laukiau grįžtančio klebono. Kai jis grįžo, tik tada jį pirmą kartą ir pamačiau. Štai koks jis, legendinis kunigas K. Pukėnas. Aukštas ir tiesus, metų ir tremties kančių naštos, atrodo, nepaveiktas. Prisistačiau. Klebonas neatsakė nei į katalikišką pasisveikinimą, nei „Labas“ nepratarė, tik iškart paklausė: „Rožinį turi?“ Atsakiau, jog turiu. „Parodyk“, – paliepė.

Prelatas ypač gerbė visų išėjusiųjų atminimą, ypač gyvenimo šviesulių, palikusių čia, žemėje, savo kūrybos ir kitų nuopelnų. Nemenčinės kapinėse buvo palaidotas buvęs Nemenčinės klebonas, M. Valančiaus talkininkas spaudos reikaluose, A. Strazdo giesmės „Pulkim ant kelių“ į lenkų kalbą vertėjas, himnų antologijos autorius Antanas Kikutis-Kitkevičius. Ar metų ir drėgmės paveiktas, ar vandalų pastumtas pakrypo jam statytas paminklinis akmuo. Dar truputį – būtų gal ir visiškai nuvirtęs. Tai pamatėme, su į svečius pas mane atvykusiais draugais inžinieriais vaikščiodami po kapines. Atsinešėme laužtuvų, kibome ir paminklą ištiesinome. Sugrįžus į kleboniją, atsidėkodamas už pagalbą, prelatas būtinai panoro pats mano svečius pavaišinti. Šeimininkė padengė stalą, o prelatas, pakėlęs rankas ir žvilgsnį į dangų, kreipėsi: „Brangus kunige Antanai Kikuti-Kitkevičiau, buvai tu šviesus ir išsilavinęs žmogus. Kas šiandien tavo paminklą atstatė? Irgi mokslo žmonės –
inžinieriai. Ilsėkis tad toliau ramybėje!“

Su prelatu dažnai lankėmės teatre. Pamenu, kaip jis šaukė „Bravo!“ po Vlado Bagdono suvaidinto Daukanto Justino Marcinkevičiaus pjesėje „Daukantas“ Jaunimo teatre. Prieškariu prelatas artimai bendravo su Antanu Smetona, Augustinu Voldemaru, Juozu Eretu... Skardžiu balsu uždainuodavo Smetonienės mėgstamą dainą „Dainuok ir šok, ir valso sparnais suplasnok...“, kurią kažkadais su prezidentiene drauge traukdavo.

„Žinai, koks iškiliausias ano meto ne tik Lietuvos, bet ir Europos politikas? – klausdavo manęs prelatas ir atsakydavo: – Augustinas Voldemaras.“ Mane tai paskatino domėtis prieškario asmenybėmis. Dar prelatas išmokė lošti preferansą ir skirti konjakų rūšis. Bet ar viską papasakosi apie žmogų, kuris gimęs 1905 metų vasario 29 dieną (prelato K. Pukėno pase įrašyta ši jo gimimo data), nors tos dienos tais metais nebuvo.

„Žinai, kas mane paskatino tapti kunigu?“ – kartą paklausė prelatas ir papasakojo, kaip 1914 m., artėjant Saulės užtemimui, visi jo baiminosi, kalbėjo apie Dievo bausmę, o jam, vaikinukui, didžiausią įspūdį paliko gimtosios Inturkės parapijos klebonas, kuris, įlipęs sakyklon ir pasiėmęs dvi knygas, kurių viena vaizdavo Saulę, o kita Mėnulį, pasakojo ir rodė, kaip šie dangaus kūnai sukasi ir kaip susidaro Saulės užtemimas.

Keturiolika metų išbuvome drauge su prelatu. Septynerius metus teko Nemenčinėje vikarauti, po to tiek pat klebonauti, nes buvau, kas labai reta, toje parapijoje, kur ir vikaravau, paskirtas klebonu. Prelatas tapo altarista, bet kurijoje paprašiau jam garbės klebono titulo. O kai man prasidėjo bėdos, po kelių mėnesių jis mirė, sulaukęs 92-ejų. Atsiprašau.