Rūbų metamorfozė pagal Danguolę

Prekių pertekliaus amžiuje, kai, rodos, nieko nestinga, bet kainos vis kyla, atsigręžiama į rūbų siuvimą sau namuose. Šiaulietė Danguolė Janulevičienė, organizuojanti kūrybines siuvimo edukacijas, pastebi, kad žmones tai traukia dėl keleto priežasčių: norisi ko nors originalaus ir savo, be to, tai taupu ir tvaru.

Originalumas, tvarumas ir taupumas viename

„Visais laikais buvo norima atrodyti šiek tiek kitaip, pasidaryti išskirtinį, individualų daiktą, kokio negalima nusipirkti parduotuvėje. Kai žmogus pasisiuva pirmuosius savo drabužius, labai džiaugiasi gaminiu ir net stebisi, kodėl negalėjo anksčiau pradėti“, – siekį būti originaliam ir kuo nors išsiskirti iš minios pirmiausia įvardija siuvimo, dizaino ir technologijų meistrė D. Janulevičienė, jau aštuntus metus Šiauliuose vedanti kūrybinio siuvimo edukacijas.

Pasak Danguolės, į kūrybines siuvimo dirbtuves žmonės ateina dėl laisvalaikio leidimo ir malonumo. Dažniausiai renkasi moterys, bet užsuka ir vyrai, kursuose yra net buvusi atskira vyrų grupė. Šiuo metu vis ateina abiturientas, kuris ruošiasi rinktis tokią menų kryptį.

Nors per edukacijas dažniau siuvama iš naujos medžiagos, bet ir esamo rūbo taisymas gana populiarus.

„Atsineša jau spintoje turimus daiktus išmokti pasitaisyti. Ir tam nereikia daug indėlio kažko nukirpti ar persiūti, kad būtų patogus drabužis. Labai dažnai parduotuvėje, matydami akciją ir pagauti emocijos, nusiperkame netinkamą dydį ir tas rūbas stovi nenešiojamas, o medžiaga nauja ir kokybiška. O dabar, kai šitaip kyla kainos, tai piniginė mus dar labiau spaudžia persidaryti tuos drabužėlius“, – norą sutaupyti pastebi Danguolė.

Dar viena priežastis – tvarumas. Žmonių sąmoningumas didėja ir mąstymas keičiasi: visiems dabar labiau rūpi ekologija.

„Tai antrinis rūbo panaudojimas: kažkada pirktas, dar geras, bet jau nedėvimas daiktas guli spintoje. Gaila išmesti. Kita vertus, išmesti jį būtų lengviausia. Bet – ir vėl šiukšlės, kaupiasi jos kažkur sąvartynuose, ekologijos ir tvarumo nelieka. Tai gal tiesiog nepirkti naujų, o prikelti esamą naujam gyvenimui“, – apie besikeičiantį vartotojų požiūrį sako meistrė.

Pridėtinė savo daikto vertė

„Ne visada brangūs daiktai mus labai džiugina. Kartais ne didelė kaina, bet tas prisilietimas, kūrybiškumas labai atsispindi mūsų susikurtame drabužyje. Tu įdedi širdį, lietiesi prie to daikto. O jei dar kas pagiria, tai labai atperka įdėtą darbą, motyvuoja, pakelia emociją, daiktas tarsi įgyja pridėtinę vertę“, – sako Danguolė.

Savo rankomis sau ar artimiesiems kurtas rūbas visada mielesnis už pirktinį. „Labai mėgsta jaunos moterys siūtis sau sukneles. Jaunos mamytės – vaikučiams, nes vaikai labai greitai auga, greitai jų rūbai nusiskalbia. Mieli tie gaminiai sau išeina“, – sako edukatorė.

Ir išsyk prisimena istoriją, kaip viena moteris pasisiuvo su vilnele sijoną ir išskalbė per aukštoje temperatūroje: „Skambina ji man: „Ką daryti – susitraukė man pats mieliausias sijonas?“ Garu pavyko išgelbėti ir toliau ji nešiojo tą sijonuką: „Tai pats mieliausias drabužis.“ Pačios rankomis kurtas daiktas tarnauja ilgiau, nes ir prižiūrime jį atidžiau, nes jis įgauna vertę: juk kiek mes jį čiupinėjome, kiek lyginome, kiek laiko sugaišome, labiau jį vertiname.“

Rūbų metamorfozė

Danguolė dalijasi patarimu šiam sezonui, kuris, beje, nesensta: „Nebūk madingas, būk stilingas. Gal ir banalus šis posakis, bet galvočiau, kad nereikėtų pagautai nuolaidų lėkti į parduotuvę ir visko šluoti. Verčiau savo rankomis atsinaujinti turimą daiktą ir su malonumu nešioti.“

Tai nereiškia, kad ponia Danguolė nieko neperka sau parduotuvėse. Ji pripažįsta, kad ją, kaip ir tūlą moterį, užvaldo noras staiga nulėkti ir sau ką gražaus įsigyti ar parduotuvėse iš antrų rankų pasirausti, ieškant „perliukų“. Bet kartu su ja į parduotuves keliauja ir vidinis profesinis kritikas.

„Dažnai būna, kad, pamačius sau tinkantį ir kokybišką drabužį, supranti, jog kainos ir vertės santykis nelabai adekvatus, ypač kai pats moki siūti. Kitąsyk matai, kad audinys ir modelis geras, bet tai siūlė ne taip padaryta, tai per platu kur nors. Užeinu ir į padėvėtų drabužių parduotuves: ten pasitaiko kokybiško audinio gaminių. Tiesa, anksčiau daugiau, dabar matosi vienkartinių daiktų bumas“, – atvirauja Danguolė.

Tokios patirtys ją grąžina prie minties, kad reikia kūrybiškai žiūrėti į įsigyjamus ar jau turimus daiktus ir kuo nors netinkami, įdėjus darbo, žinių ir širdies, gali naujai atgimti.

Originali prijuostė – iš vyriškų marškinių

Kai prireikė tvaraus rūbo regioninių naujienų portalo „Etaplius“ startuojančios kulinarinės laidos „Skanios Kalėdos“ vedėjai Ingai Varanavičienei, Danguolė greitai pasiūlė išradingą idėją – pasiuvo stilingą, dailią ir patogią prijuostę iš vyriškų marškinių, kurie buvo nauji, bet įsigyti pusvelčiui.

„Keliais žirklių judesiais padarėme iš vyriškų marškinių prijuostės tipo daiktą: nuimtos rankovės, atkirpta įstriža linija apykaklės link, visa apykaklė ir kišenės net nejudintos, atsiūti krašteliai ir iš likusios nugaros dalies pasiūti raišteliai prijuostės užrišimui. Nedidelės darbo sąnaudos ir beveik nieko nekainavo: jokių papildomų medžiagų nepirkome, viskas pasiūta iš tų vienų marškinių“, – apie vyriško rūbo metamorfozę moteriai pasakoja Danguolė.

Žiūrėdamas į žavią laidos vedėją, iš pirmo žvilgsnio ir neatspėsi, kad savito elegantiško stiliaus prijuostė – tai buvę vyriški marškiniai. Naują apdarą pati Inga vertina kaip labai patogų ir tvirtą.

Tad, jei spintoje dūla marškiniai, kurie ar per platūs, ar per dideli, ar dar dėl ko nors nedėvimi, Danguolė pataria iš jų pasisiūti prijuostę.

Aprangos inžinerija

„Viena moteris atsinešė siūtis sau sijonuką iš labai gražaus ir kokybiško dėvėtų rūbų parduotuvėje pirkto gaminio ir pasakoja: „Kiek aš savarankiškai besistengiu, matuoju, matuoju – kaip negula gražiai, taip negula.“ O kursų metu mes kuriame brėžinius pagal savo matmenis ir tam tikras taisykles. Tai va, kai pasidarai brėžinį, tau viskas pavyksta iš pirmo karto ir nieko nereikia taisyti“, – kursų dalyvės nuostaba dalijasi meistrė.

Pasiūti rūbą ar pataisyti keletą siūlių iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti apgaulingai lengva. Gal taip ir yra, jei turi žinių.

„Drabužių konstravimas – tai pakankamai sudėtinga inžinerinė profesija, bet įkandama. Brėžinys reikalingas, nes iš oro nesukirpsime ar, kokį nors kitą džemperį pasidėjusios, aplink neapkirsime ir nesusiųsime. Tai yra mokslas, yra technologijos, reikia bent kiek išmanyti, neužtenka internete pasižiūrėti“, – sako aprangos mados inžinerijos magistrė, turinti per 30 metų siuvimo technologijų patirties.

Daugelis kūrybinių siuvimo kursų dalyvių – tai sau ir savo šeimai drabužius norintys siūti asmenys. Kartais pasitaiko, kad hobis išsirutulioja į papildomas pajamas nešantį verslą. Bet ne visiems. Tačiau ir tokiu atveju atsiranda kitoks požiūris į darbą ir vartojimą.

„Viena moteris, kuri po kursų nusprendė, kad šis užsiėmimas tikrai ne jai, pareiškė: „Dabar tikrai žinosiu, kiek šis darbas kainuoja, kaip tai sunkiai padaroma ir lengvesne ranka ateityje atsiskaitysiu su siuvėja, pinigų negailėsiu.“ Individualus darbas – daug sudėtingiau nei masinė gamyba fabrike, kurio gaminių perpildytos parduotuvės, o paskui dalis iškeliauja į šiukšlynus“, – individualių ir masinių gaminių skirtumus mato D. Janulevičienė.