Romarika Pikelienė. Save iš naujo atradinėjanti dailininkė, kurios darbuose juodos ir baltos spalvos tikrai nerasite

Būtų įdomu pasiklausyti, kaip dailininkai diskutuoja su žmonėmis, kurie pasaulį mato tik juodai baltą. Kaip gi kitaip, jei tapytojai tikina, kad iš principo nėra juodos ar baltos spalvos, kad yra atspalviai, kuriuos pamatysi atidžiau į viską įsižiūrėjęs. Šios mintys - po pokalbio su jurbarkiete dailininke Romarika Pikeliene, pasakojančia, kad supratus, kad juoda nėra juoda, o balta nėra balta - pasidaro dar įdomiau tapyti. Tokios yra taisyklės, kurias kiekvienas dailininkas atranda ir perpranta daug mokydamasis.

Pati Romarika pasakoja be juodos spalvos tapydama aliejumi jau gali išsiversti, bet be baltos dar ne, nors reikėtų ir jos atsisakyti. Bet baltos spalvos dažų tūbelė greičiausiai ištuštėja. Kaip ir pas visus dailininkus, nes ja šviesina kitas spalvas. Pradėjus apie spalvas diskutuoti su Romarika, ji pasiūlo pasižiūrėti į lango rėmą. “Jis tikrai nėra baltos spalvos”, - šypsosi ji. Jis gali būti pilkos, violetinės, žalios ir kokios tik nori spalvos. Priklausomai nuo šešėlių, apšvietimo, žiūrėjimo kampo, galiausiai paties žmogaus charakterio savybių ir pan. Lygiai taip pat kaip ir dangus naktį nėra juodas. Jis gali būti mėlynas, violetinis ir visoks kitoks, bet tikrai ne juodas, sako ji. Tiesa, Romarika pataiso, kad ji dar savęs nelaiko dailininke, nors ir,(čia mes pridursime), su rimtu menininkės stažu ir didžuliu žinių bagažu - parodų surengusi, ir pleneruose, konkursuose dalyvauja, nuolat mokosi tapybos. Sutinka, kad ją galima vadinti tautodailininke, nes yra priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, Kauno skyrių, ir turi tai patvirtinantį tautodaininko pažymėjimą. Tiesa, ne originalą. Prasitaria, kad kai buvo apvogta, teko pasidaryti šio pažymėjimo dublikatą. Oficialiai į tautodailininkų būrį priimta maždaug prieš dešimt metų. Nuo tada ji pradėjo savo, kaip tautodailininkės, karjerą. Nuo tada, kaip paaiškėja, ji ėmė vengti juodos spalvos. Romarika iki šiol prisimena, kaip drebančia širdimi ji važiavo stoti į šią sąjungą - tarsi į egzaminą. Vežėsi savo tapybos aliejumi darbų, iškarpų ir kaip ji visa tai paskleidė ant stalo profesionalių menininkų teismui. Romarika bijojo, nes žinojo, kad ne visus priima -kandidatai turi atititikti tam tikrus reikalavimus. Šypsosi, nežinanti, ką jos darbuose dailininkai įžiūrėjo, bet į sąjungą priėmė. Įsiminė tik vienas komentaras, kad savo kūriniuose ji per daug juodos spalvos naudojanti. Nuo to karto ji šios spalvos ir vengianti.

Iššūkiai

Įstoti į tautodailininkų sąjungą ją paskatino Rasa Grybaitė, V. Grybo memorialinio muziejaus šeimininkė, studijos “Formos kalba” vadovė, kurią pati Romarika vadina pagrindine savo mokytoja.

Šią studiją, talentų kalvę, esančią prie V. Grybo memorialinio muziejaus, Romarika lanko jau 14 metų. Būtent nuo studijos ir prasidėjo jos kelio pradžia į profesionalų meną, Romarikos savęs paieškos, kurios, pasirodo, dar nesibaigė. “Surasti savo stilių yra rimtas iššūkis. Daug reikalų”, - sako ji. Pajuokauja, kad rimtas iššūkis, tikras pasiekimas yra patekti į minėtą R. Grybaitės vadovaujamą studiją.. Ten taip gera, smagu, tiek visko įdomaus išmoksta, kad visos kone įsikabinusios į kėdes, ir nė viena nenori išeiti. Romarika patikina, kad naujų veidų įsileidžia. Pajuokauja, kad patenka tik atkakliausieji,įžūliausieji, kurie patys atakuoja, kuriems šios veiklos tikrai reikia - kurie tiesiog ateina ir nebeišeina. Šioje studijoje išmokstama ne tik įvairiausių technikų, bet ir tapymo kultūros, atsakingumo eksponuojant darbus. Pirmiausiai, ką Romarika pažino atėjusi į šią studiją - tapyba ant šilko. Ir tapo tikra meistre.

Tiems, kurie manė, kad Romarikos kelias yra tapyba ant šilko, klystate. “Tapyba ant šilko jau praeitis”, - sako pašnekovė. Būtent savo tapyba ant šilko daugeliui jurbarkiečių ir ne tik Romarika buvo iki šiol žinoma ir pažįstama. Jos pačios tapytų šilko skarelių, tunikų buvo galima pamatyti ir įsigyti mugėse ir kituose panašiuose kultūriniuse renginiuose. Pačiai Romarikai tapyba ant šilko, kaip ir dalyvavimas mugėse, nebeįdomu, nors pats procesas primena tapybą akvarele. Prie šilko tapybs darbų ji prisėda, kai reikia dovanos artimiesiems ar draugams.

Tautodailininkė

Bet grįžkime prie to fakto, kad Romarika įstojo į tautodailininkų sąjungą. Nuo tada ji pradėjo lankytis įvairiose parodose, lygindama savo ir kitų tapytus darbus. Tikina, kad greitai sugriuvo stereotipai apie tautodailininkus ir jų meną - kad tai dažniausiai pagyvenusio amžiaus, užsiimantys siuviniais, karpiniais ar kitais panašiais darbais, kurių imasi, kuriuos dirba nesiblaškydami. Taip sakant, aria vieną savo vagą. Jei ir jūs taip įsivaizduojate tautodailininkus, labai klystate. “Pamatytumėte, kiek jaunų tautodailininkų. Dvidešimtmečių, Ir kokie jų darbai... Aš pamačiau, koks tai profesionalus menas. Aš buvau priversta mokytis”, - šypsosi ji. Ir mokosi iki šiol. Ne tik “Formos kalba” studiją lanko, bet ir A. Sodeikos meno mokyklos suaugusiųjų pamokas - antrus metus pas mokytoją Liną Rušienę. Dalyvauja įvairiuose kursuose, pleneruose. Sako, kad stipriai pasikeitė po plenero, kuriame ji dalyvavo Panemunės pilyje praėjusią vasarą - profesionalūs tapybos mokytojai mokė tapybos meno. Čia užsimezgusios pažintys baigėsi tuo, kad dar gilina savo žinias kartą į mėnesį važiuodama mokytis tapybos į Vilnių, taip pat pas profesiolius tapybos mokytojus.

Šypsosi, kuo daugiau sužino, tuo daugiau supranta, kad reikia sužinoti dar daugiau.

Mokantis, kaupiant žinias - keičiasi ir jos pačios suvokimas, kas jai yra tapyti. “Kas man yra tapyti? Aišku, valgyti ir gerti yra daug svarbiau, bet tapydama aš galiu išreikšti save” - sako ji, ir tuoj pat paaiškina, kaip tai reikėtų suprasti. Pradžioje atrodė, kad išreikšti save yra nutapyti gėlytę. Paskui išmokti kopijuoti, kas nėra taip paprasta - reikia daug visko išmokti. Bet dabar ji mano, kad išreikšti save - sukurti, nutapyti savitą paveikslą, kuris jaudintų, priverstų susimąstyti, prie kurio žiūrovai ilgiau stabtelėtų ir neatitrauktų žvilgsnio. O norint tokį nutapyti, reikia vėlgi - ir save pažinti, ir pasaulį, ir suprasti, ką nori pasakyti. “Būti savimi. Ne kopijuoti, bet žinoti visas taisykles. Sukurti savo stilių”, -pakartoja ji. Savitus kūrinius nori kurti, nors labai apsidžiaugia, kai dailininkai jos paveiksluose įžiūri panašumų su garsiais tapybos meistrais. Romarika priima tokius žodžius kaip didžiulį komplimentą, imdama analizuoti to dailininko, su kuriuo ji lyginama, darbus. Ji pati pastebi, kad patinka tapyti gamtą - ieškoti prasmės ne žmonių veiduose, o gamtoje. Gali tapyti ir grubiai, ekspresyviai, bet, kai pasistengia, gali ir švelniomis spalvomis.

Visą straipsnį rasite „Mūsų laikas“ laikraštyje.