Romanas Judinas: „Ruoškimės tam, kad nugalėtume“

Politinei pasaulio saugumo situacijai nuolat keičiantis, valstybių vadovai, atsakingi pareigūnai ieško atsakymo į svarbiausią klausimą – ar esame saugūs? Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje (VUŠA) pranešimą „Rusijos agresija Ukrainoje: karo pamokos Europai“ skaitęs VUŠA alumnas, pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „Locked N’Loaded“ gynybos analitikas Romanas Judinas paaiškino, kokias silpnąsias ir stipriąsias puses turi kariaujančios pusės ir ko galime iš to išmokti.

Atlaikyti pozicijas

R. Judinas paskaitą pradėjo trumpa istorija apie knygos ir filmo herojų Ričardą Šarpą, kuris Napoleono karų metu ruošė nepatyrusius, silpnus karius mūšiui. Anot jo, tuo metu geras karys buvo tas, kuris iššaudavo tris šūvius per minutę bet kokiu oru. Ričardas juos tam paruošė. Prieš mūšį jis pasakė kalbą apie tai, kad dabar kariai gali iššauti tris šūvius per minutę, bet svarbiausia, kiek ilgai išsilaikys, kiek turės motyvacijos, resursų, pajėgumų. „Dabartinėje situacijoje esminis dalykas ir yra tas, kiek mes pasiruošę išlaikyti pozicijas“, – sakė pranešėjas.

Atgrasymas

Pirmiausia, pasak R. Judino, priešas turėtų gerai pagalvoti, ar verta pradėti karinius veiksmus. Tam reikalingas atgrasymas. „Atgrasymas – nėra tik labai geros kariuomenės, daugybės ginklų, šaudmenų ar kitokios karinės amunicijos turėjimas. Tai nėra tik kariškių darbas“, – tikino analitikas.

Tą matome iš Ukrainos pavyzdžio. 2022 m. šalis turėjo neblogas ginkluotąsias pajėgas, resursų, kovinės patirties, bet 1991–2022 m. išryškėjo trys probleminės sritys, kurios atvedė iki karo.

„Pirmiausia, tai Ukrainos sovietizacija. Iki 2022-ųjų ji buvo stipriai sovietizuota šalis, kurioje klestėjo didžiulė korupcija, versliukai, verslai ir megaverslai, susiję su Rusija. Todėl agresoriui atrodė, kad viskas įvyks greitai ir lengvai. Antra, Vakarų neryžtingumas: amžini „gilūs susirūpinimai“, svarstymai dėl 5 tūkst. šalmų siuntimo – tikrai neatgraso priešo. Trečia, Rusijos imperializmas – tai svarbiausias karo Ukrainoje veiksnys. Šie trys dalykai nulėmė įvykius, prasidėjusius 2022 m. vasario 24 d.“ – išsamiau paaiškino R. Judinas.

Pajėgumų išdėstymas

2021 m. Ukraina oficialiai deklaravo, kad kitų metų pradžioje, tikėtina, kils karas. Tai pasklido po visą pasaulį. Ukrainiečiai išdėstė karinius pajėgumus prie Kyjivo, Charkivo, Donecko, Krymo. Po šių prielaidų, atrodė, kad turėtų kažkas keistis iš esmės – Ukraina pradės rengti gynybinius ruožus, skelbti mobilizaciją ir t. t. Bet beveik nieko neįvyko. Mobilizacija paskelbta tik pirmą karo dieną.

Karo pradžia parodė pajėgumų išdėstymo klaidas ir laimėjimus. „Keturiomis kryptimis išrikiuotos pajėgos, pirmiausia, prie Kyjivo, privertė rusus atsitraukti, – dėstė R. Judinas. – Atrodė, kad gynybai pasirengta, nes priešas išsigando. Bet tai nebuvo ukrainiečių pasiekimas – tai pačių rusų klaida. Jie tikėjosi, kad bus „sutikti su gėlėmis“, galės lengvai užimti Kyjivą, todėl puolė bet kaip, kolonomis, paskubomis. Tiekimo linijos išsitęsė, jos nebuvo apsaugotos, tada ukrainiečiai iš užnugario juos kapojo kapojo kapojo, ir rusams baigėsi blogai.“

Donecke ukrainiečiai labiausiai tikėjosi Rusijos puolimo. Čia karas vyko nuo 2014 m., todėl buvo skirta papildomų pajėgumų, pasiruošta. „Kai tikiesi, esi pasiruošęs – pavyksta. Ukrainiečiams pavyko apsiginti“, – pasakojo Romanas.

Charkivas, rusų manymu, taip pat turėjo būti lengvas grobis. „Charkivas yra rusakalbių miestas, todėl rusai vėlgi tikėjosi būsiantys šiltai sutikti. Bet nepavyko. Du kartus šturmavo, labai skaudžiai gavo į „knyslę“ ir buvo priversti trauktis“, – dalijosi analitikas.

O štai puolimas per Krymo pusiasalį rusams pavyko. „Jie kolonomis per Dniepro upės tiltus drąsiai žygiavo į Ukrainos teritoriją. Užėmė Chersoną, bet, ačiū Dievui, toliau nepasistūmėjo. Tuomet pradėjo judėti dešiniau – į Mariupolį. Ten, kaip žinome, įvyko tragedija. Stebina tai, kad jeigu visiems pasakoma, kad artėja karas, lieka dar 3–4 mėnesiai iki jo, visada turi būti planuojamas blogiausias scenarijus. Tas nebuvo padaryta, todėl dabar yra labai didelių problemų“, – nusivylimo neslėpė pranešėjas.

Gynybos linijos

Dar viena pamoka – gynybos linijos. Kaip pasakojo R. Judinas, ir mūsų, ir NATO kariuomenėse buvo manoma, jog gynybinės linijos yra XX a. reliktas, nesąmonė.

„Niekas taip nebekariauja“, „jeigu mus puls, bus vykdomas manevrinis karas, mes apvažiuosime, atakuosime“ – frazės, kurias analitikas girdėjo ne kartą. Paaiškėjo, kad tai, kas sena ir pamiršta, vis dar reikalinga. Ukrainoje Avdiivkos mūšio metu tai pasitvirtino.

Avdiivka buvo įtvirtintas gynybos rajonas, t. y. tam tikra konkreti vieta, kurioje įrengiamos pozicijos: kasami apkasai, ruošiami bunkeriai, apgalvojami manevrai, tampoma spygliuota viela, minuojama, sutelkiamos specialiosios gynybos pajėgos. Rusai užėmė 72 kv. km šio gynybos rajono. Po to teritoriniai laimėjimai labai išaugo.

„Avdiivkoje ukrainiečiai neteko visos divizijos – nuo 10 iki 20 tūkst. karių, – pasakojo R. Judinas. – Šio karinio vieneto gynybos ruožas yra 30–40 km, puola jis – apie 10 km. Viena divizija Lietuvos neapgins. Todėl mums svarbu galvoti, kaip sunaikinti kuo daugiau priešo divizijų ir su viena ar pusantros mūsų, prisidedant sąjungininkams, išsilaikyti.“

Civilių ir karių sąveika

Dar viena klaida, kurią įvardijo Romanas, – karių ir civilių sąveikos trūkumas. „Civilinė administracija karo mūšių metu gauna užduotį įrengti apkasus, pozicijas, kad atsitraukiantys kariuomenės vienetai turėtų kur pasislėpti. Viskas padaroma, bet netiksliai – iškasama bet kur, todėl tai nebetenka prasmės. Labai svarbu tiksliai paruošti pozicijas pajėgoms, kurios kausis. Tai yra viena iš rimtų užduočių“, – pažymėjo specialistas.

Valia kautis

Labai svarbus dalykas – motyvacija – vidinė pačių karių, pasiryžusių kovoti už savo šalį. Priešo pusė – taip pat motyvuota. Tik ta motyvacija kitokia – jų nuostolių tolerancija labai aukšta.

„Mūšiai vyksta kitaip, nei mes įsivaizduojame, – sakė pranešėjas. – Mums atrodo, kad kaimą puola
15 tūkst. rusų karių vienu metu, viską greitai sutvarko, ir baigta. Ne. Trys keturi kariai juda link to kaimelio, jie nukaunami. Po valandos dar tiek pat siunčiama į tą vietą, ir tai daroma tol, kol rusai supranta ukrainiečių gynybos sistemą – kas iš kur šaudo, kas kaip juda, kas kaip reaguoja. Surandama silpna vieta ir ja greitai pasinaudojama.“

Operacinio pajėgumo vystymas

„Ir Lietuvos, ir kai kuriose NATO kariuomenėse galima pastebėti tokį reiškinį, rusiškai vadinamą „pakazucha“, kai nuperkama kažkas brangaus, modernaus, efektyvaus ir visiems rodoma, giriamasi „žiūrėkit, ką turime“, – tęsė lektorius. – Vien tai, kad turi tankų batalioną ir galvoji, kad esi stiprus – klaida. Tam reikia kai ko daugiau – operacinio pajėgumo vystymo.“

Jį sudaro keturi dalykai – kokybė, kiekybė, sąveika ir adaptacija.

Kokybė, anot R. Judino, – kariuomenės, vadų profesionalumas, aprūpinimas kokybiškais ginklais, veiksmų koordinavimas ir t. t.

Kiekybę sudaro ne tik karių, bet ir ginklų – artilerinių sistemų, šaudmenų ir pan. skaičius. „Šiais metais Europa per metus pagamino 700 tūkst. sviedinių, kai Rusija – apie 3 mln. – pavyzdžiu dalijosi analitikas. – 3 mln. – tai ne tik pagrindinio kalibro, bet ir visų kitų kalibrų rusų naudojami ginklai, kad ir neaukščiausios kokybės, tačiau šis „mišinys“ šaudo ir naikina Ukrainą. Anksčiau ar vėliau didelis ginklų skaičius tampa pranašumu.“

„Sąveika – tai žvalgybos, paramos ugnimi, manevrų, pėstininkų ir logistikos veikimas vienu metu, – aiškino R. Judinas. – Ukrainos patirtys galioja ir mums: dronas padeda valdyti pajėgas, toliau keliauja artilerija, tankai, iš paskos juda pėstininkai. Vienas batalionas, viena ginklų sistema, nieko nereiškia. Karas laimimas tik sistemingai veikiant.“

Adaptaciją karo metu Romanas iliustravo pavyzdžiu: „Mes sakome, „Ivanas – kvailas, rusas – durnas, ima mėsa“, iš dalies tai tiesa. Bet Ukrainos karas parodė, kaip tas „ivanas“ sugeba prisitaikyti. Karo pradžioje dominavo ukrainiečių dronai, rusai jų išvis neturėjo. Bet rusų elitinis desantininkų batalionas savo lėšomis buvo įsigijęs vieną droną „pasižaidimui“. Prasidėjus karui, jie numetė jį į šoną: „Turime aviaciją, artileriją, nieko mums nereikia.“ Paskui paaiškėjo, kad reikia. Balandį–gegužę rusai pradėjo naudoti dronus. Viršenybė nieko nenurodė, patys kariai to ėmėsi, nes gyventi ir „ivanui“ norisi. Šiuo metu dronų pajėgumais jie nenusileidžia ukrainiečiams.“

Anot specialisto, dar vienas pavyzdys tas, kad būtent rusai pirmieji sujungė šviesolaidį ir droną, t. y. padarė taip, kad dronų pagrindinė silpna vieta – neatsparumas trikdžiams – dėl šviesolaidžio būtų minimalus. Dar rusai turi didžiulių senų aviacijos bombų atsargų: KAB-250, KAB-500, FAB-1 500, FAB-3 000. Tai yra „bukos“ bombos, numestos iš lėktuvo, jos nukrenta ir pataiko arba nepataiko. Rusai sugalvojo, kad prie šių bombų galima pritvirtinti „sparnelius“, kurie leidžia bombai sklandyti. Taip ji tampa tikslesnė, nes sklando iki taikinio tol, kol pataiko. Tokios bombos pasiekia taikinį, esantį už 100 km. Aišku, šių ginklų kokybė neprilygsta vakarietiškiems. Bet bombų yra daug ir savo darbą jos padaro.

„Mums galioja tas pats. Visi šie keturi elementai – kokybė, kiekybė, sąveika ir adaptacija – turi suktis laikroduku, kad neatsiliktume“, – apibendrino Romanas.

Stiprybė

Ukraina šiuo metu gamina dronus, sėkmingai jais atakuoja. Tai yra jos stiprybė, jeigu to nebūtų, šalis liktų tik su Vakarų suteiktais ginklais arba savo nedideliu likučiu, kuris, žinoma, senka. Rusai atakuoja energetinę infrastruktūrą, karinių taikinių nelabai pasiekia, o ukrainiečiai, kartu su Vakarų žvalgyba, geba priartėti prie naftos perdirbimo gamyklų ir jas sunaikinti. Dėl to naftos produktų gavyba Rusijoje praeitais metais nukrito 14 proc. Efektas yra, kai naikinami strategiškai svarbūs objektai.

Dar viena ukrainiečių stiprybė – mobilios komandos su sunkiaisiais kulkosvaidžiais, trumpo nuotolio raketomis, naikinančios rusų dronus ir pasiekiančios gerų rezultatų. „Tai yra didelė pamoka, mums to irgi reikėtų, nors kol kas apie tai nekalbama“, – sakė analitikas.

Žmogiškieji resursai

Kare prarastas pajėgas reikia atstatyti. Nuostoliai yra dideli. „Jeigu mums atrodo, kad mes labai kieti, užsidėsime naktinio matymo prietaisus ir visus iššaudysime, tai realybė parodo ką kita“, – kalbėjo R. Judinas.

Nuostolių atstatymui reikalingi mokymai, ginkluotė ir įranga. Naujų vienetų kūrimas reikalingas tam, kad kariuomenės vadas turėtų rezervą tuo metu, kai vyksta mūšis kitur. Vadas sukaupia rezervą, papildomų pajėgų ir panaudoja tai įvykiams savo naudai pakreipti. Bet tam, žinoma, reikalingas parengimas ir visa kita įranga.

Rezervistai taip pat labai svarbi grandis kare. Jais būna vadai, pėstininkai, tankistai, artileristai ir kt. Atsarginiai kariai žino, ką daro, moka naudotis įranga, išmano savo sritį. „Joks eilinis žmogelis nesupras artileristų tarpusavio „keiksmažodžių kalbos“, tik jie žino, apie ką kalba, – šmaikštavo pranešėjas. – Visų karo sričių rezervistai yra labai svarbūs.“

Progresas Europoje

Pasak R. Judino, jeigu kas nors prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad Europa bus tokioje pozicijoje, t. y. tiesiai šviesiai įvardys, kad Rusija yra grėsmė, ne tik įvardys, bet ir imsis veiksmų: pirks ginkluotę, investuos į gynybą, tai tuomet tam pasakiusiam būtų rekomenduota „išsiplauti galvą“ ar kokių vaistų išgerti. Tai atrodė neįmanoma. Prancūzai net pasiūlė savo branduolinį skėtį visai Europai, kad ją apsaugotų!

„Dabar mes galvojame apie tai, kad norėtume laimėti karą. Turime ruoštis ne tam, kad neprireiktų, o tam, kad nugalėtume! Ledai pajudėjo“, – konstatavo lektorius.