Romanas „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ – neįtikėtinas humoro, vaizduotės ir gylio derinys

Kalbėdami apie žymiausius čekų literatūros klasikus nesunkiai prisiminsime Franzą Kafką ar Milaną Kunderą. Su šiais korifėjais gali lygiuotis ir Lietuvoje kiek primirštas, tačiau unikalus ir savitas Bohumilas Hrabalas (Bohumil Hrabal, 1914-1997). Likimas lėmė, kad Bohumilo Hrabalo literatūrinis talentas viešumoje atsiskleidė tik jam sulaukus beveik penkiasdešimties. Tik 1963-aisiais pasirodė jo pirmasis apsakymų rinkinys „Perliukai glūdi dugne“ (Perličky na dně). Būtent šioje knygoje rašytojas sužibėjo savo tėkminga, unikalia rašymo maniera, plačiu žodynu.

Šiandien leidykla VAGA kiekvieną klasikos gerbėją kviečia atrasti Bohumilą Hrabalą iš naujo ir skaityti jo 110-ųjų gimimo metinių proga pakartotinai išleistą romaną „Aš patarnavau Anglijos karaliui“.

Knygos pratarmėje vertėja Rasa Sičiūnienė pažymi, kad šis rašytojas čekų literatūrai padarė neįkainojamą įtaką. Gilūs, juokingi, bet sykiu ir tragiški pasakojimai apie paprastų žmonių gyvenimą įrašo Bohumilą į literatūrinę viršūnę šalia Jeroslavo Hašeko kūrybinės tradicijos.

„Paklausykit, ką dabar jums papasakosiu“ – štai taip prasideda kiekviena iš penkių romano dalių. „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ vaizduojamas jauno restorano padavėjo Jano Ditės gyvenimas XX-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Prahoje. Janas siekia išpildyti savo svajonę ir atsidaryti restoraną. Kad tai padarytų – reikia uždirbti milijoną.

Romane, parašytame vos per aštuoniolika dienų, Bohumilas Hrabalas meistriškai ir unikaliai pasakoja padavėjo kelionę svajonės link. Knygoje rašytojas pasitelkia šmaikštumą, ironiją, situacijos keičiasi greitai tarytum kaleidoskopas. Nors tekstas persmelktas humoro ir komiškų situacijų, vis dėlto – už juoko širmos Bohumilas slepia mažo, nereikšmingo žmogaus gyvenimo klystkelius ir išbandymus.

„Tekstai buvo rašomi kaitrioje vasaros saulėje, kuri taip kaitino rašymo mašinėlę, kad ji kiekvieną minutę net po keletą kartų strigo ir užsikirtinėjo. Negalėdamas žiūrėti į akinančiai baltus popieriaus lapus, negalėjau kontroliuoti to, ką rašau, todėl rašiau apsvaigęs nuo šviesos, automatiniu būdu, saulės šviesa mane taip akino, kad mačiau tik švytinčius spausdinimo mašinėlės kontūrus, kasdien keletą valandų skardinis stogas būdavo toks įkaitęs, kad prirašyti lapai nuo karščio susiraitydavo į ritinėlius. O kadangi paskutinius pusę metų aplinkybės taip griūna ant manęs, kad dar net neturėjau laiko užregistruoti motinos mirties, tai tos aplinkybės verčia mane palikti tekstą tokį, koks jis yra pirminiam variante ir tikėtis, kad kada nors turėsiu laiko ir drąsos tekstą vėl ir vėl peržiūrėti ir perdirbti iki tikros klasikos, arba, akimirkos pagautas ir tikėdamasis, kad galėsiu išsaugoti tą vaizdinių spontaniškumą, paimti žirklutes ir, akimirkos pagautas, iškirpti iš jo tuos vaizdinius, kurie po ilgo laiko dar atrodys nenuvalkiotai,“ – rašė Bohumilas Hrabalas.

Romane vaizdingai perteikiami istoriniai, buitiniai praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio Čekoslovakijos kasdienybės momentai. Tekstui būdingas atvirumas, kalbos dinamika ir ryškūs charakteriai bei čekiškas humoras nepaleidžia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Bohumilas Hrabalas gimė Brno, Čekoslovakijoje. Prahoje įgijo teisininko išsilavinimą. Išbandė daugybę profesijų – nuo raštininko iki komvojažieriaus. Iškart po „Prahos pavasario“ rašytojo kūryba buvo uždrausta, todėl romanas „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ 1971 m. buvo nelegaliai atspausdintas mašinraščiu ir tik sušvelnėjus cenzūrai 1989 m. buvo išleistas knygos pavidalu (Lietuvoje romanas pirmą kartą išleistas 1993 m., vert. V. Visockas). Pagal jį statyti ir vis dar statomi spektakliai, kurti kino filmai.

Kviečiame skaityti kūrinio ištrauką:

Tylos viešbutis

Paklausykit, ką dabar jums papasakosiu. Nusipirkau aš naują juodą lagaminą ir į tą lagaminą įsidėjau naują fraką – tą, kur siuvėjas iš Pardubicės pasiuvo ant mano pripūstos figūros, pats nuvykau to frako pasiimti ir įsitikinau, kad firmos atstovas nemelavo. Jis išmatavo mano krūtinės apimtį, apklojo mane visą pergamentinėm juostelėm, viską užsirašė ir kai ant manęs viską primatavo, tada jis viską susidėjo į voką ir paėmė užstatą, o paskui aš nuvykau to frako pasiimti. Frakas nugulė ant manęs kaip nulietas, bet ne tas frakas man buvo svarbiausia, o tai, kur yra tas mano pripūstas biustas, ta mano krūtinės ląsta. Šefas pats asmeniškai – jis irgi buvo toks pat mažiukas kaip ir aš ir, sakyčiau, suprato, kad aš trokštu pakilti aukščiau, nei esu dabar, kilti vis aukščiau ir aukščiau, kad man tai yra svarbu, kad aš irgi noriu aukštuomenės parduotuvėje būti prie lubų, ir jis mane ten nusivedė. Tai buvo neapsakomai gražu. Prie lubų kybojo generolų ir kariuomenės vadų stuomenys, kybojo žymiausių aktorių stuomenys, čia siuvosi savo fraką net pats Hansas Albersas – jis taip pat buvo čia, prie lubų, per atvirą langą traukė skersvėjis ir tie torsai siūbavo kaip debesėliai, tarsi kokie dangaus avinėliai, pūstelėjus rudens vėjui, nuo kiekvieno torso kabėjo plonytis siūlelis, o prie to siūlelio buvo kortelė su vardu ir adresu, ir kai trukteldavo skersvėjis, tos kortelės pradėdavo linksmai šokinėti, tarsi žuvytės ant kabliuko, paskui šefas man parodė, ir aš perskaičiau savo adresą, aš nusitraukiau žemyn savo liemenį, tikrai, buvau mažiukas, beveik apsiverkiau, kai šalia savęs pamačiau generolo leitenanto stuomenį ir pono viešbučių savininko Berankos torsą, bet paskui mane apėmė džiaugsmas, aš buvau laimingas, kad pakliuvau į tokią draugiją, šefas patraukė už vienos virvutės ir pasakė, kad šiai figūrai jis irgi siūna frakus, kad tai yra švietimo ministras, o anas, kur dar mažesnis, yra krašto apsaugos ministras. Visa tai manyje pažadino tokią jėgą, kad užsimokėjęs už savo fraką aš dar pridėjau du šimtus kronų – kaip mažo padavėjo mažą dėmesio ženklą, padavėjo, kuris išvyksta iš Auksinės Prahos viešbučio ir vyksta į Tylos viešbutį kažkur prie Strančicės – jiems mane rekomendavo ponas agentas, tas, kur atstovauja trečią pagal svarbą pasaulio firmą – van Berkel firmą, taigi aš atsisveikinau ir išvykau į Prahą, o paskui, nešinas tuo lagaminu, išlipau Strančicėje, buvo vėlyvas rytas ir visą laiką lijo, panašu, kad čia lijo ne tik kiaurą naktį, bet kelias dienas – tiek daug ant kelio buvo smėlio ir purvo, o per visas dilgėles, balandas ir varnalėšas almėjo vandens srautas, sodrus ir molinas, kaip balinta kava, aš bridau tuo purvynu į kalną, orientuodamasis į Tylos viešbučio smaigę, ir, kai lenkiau keletą sodybėlių su aplūžusiais medžiais, nesusilaikiau nenusijuokęs, nes viename tų sodelių žmonės bandė nutempti žemyn pilną nokstančių abrikosų nuskelto medžio viršūnę, plikagalvis šeimininkas įsikibęs vielą tempė pririštą nulaužtą medžio vainiką, kurį iš abiejų pusių prilaikė dvi moteriškaitės, staiga pakilo toks vėjas, kad viela trūko, moterys to vainiko neišlaikė, jis siūbtelėjo atgal ir nuvertė vyrą dar ir su visomis kopėčiomis, vyrą visiškai užvertė šakų spąstai, iš galvos jam tekėjo kraujas, šakos jį apdraskė, ir tos šakos taip supančiojo tą vyruką, kad jis gulėjo ant žemės kaip prikaltas, stiprių šakų nukryžiuotas, o aš stovėjau prie tvoros, o moterys žiūrėjo į tą savo vyrą ir kad ims juoktis, kad ims kvatoti, o tas diedas varto akis ir rėkia, kurvos jūs, kiaulės, palaukit, kai tik atsikelsiu, sukalsiu jus abi į žemę kaip vinis – tos moteriškės, tikriausiai, buvo jo dukros ar žmona su dukra, o aš nukėliau savo skrybliuką ir klausiu jo, ar tamsta nepasakysi, ar šitas kelias veda į Tylos viešbutį? O jis mane pasiuntė šikt ir bandė keltis, bet niekaip negalėjo atsistoti, tikrai gražus buvo vaizdelis – tas į nelaisvę paimtas ir prinokusiais abrikosais užmėtytas vyriškis, tos dvi moterėlės, jau prisijuokusios, dabar kėlė šakas, kad tas vyriškis galėtų atsikelti, vos tik jam pasisekė atsiklaupt ir atsistoti, pirma, ką jis padarė – tai tučtuojau užsitraukė beretę ant savo plikos galvos, o aš paskubėjau eiti toliau, giliu ravu kilau aukštyn, čia kelias jau buvo asfaltuotas, borteliai iš granito kubelių ir aš nuo savo batukų nutrepsėjau purvą ir geltoną dumblą. Ir tada priėjau kalvos viršūnę, paslydau, net suklupau ant vieno kelio, priešais mane juodavo didžiulis debesis, bet toliau dangus buvo toks žydras, kaip nušienautos trūkažolės prie kelio, ir ten, ant kalvos, aš pamačiau tą viešbutį. Jis buvo gražus kaip iš pasakos, kaip koks kiniškas statinys, kaip baisiai didelio turčiaus vila Tirolyje ar kur nors Rivjeroje, jis buvo baltai raudonas, čerpių stogas ritosi lyg bangos, visų trijų aukštų langai turėjo žalias langines ir žaliuzes ir kiekvienas aukštas buvo vis truputį žemesnis, o pats viršutinis buvo lyg uždėta ant pastato viršaus graži pavėsinė, o virš tos pavėsinės dar buvo vien žalių langinių bokštelis, kaip koks stebėjimo punktas, kaip kokia oro stebėjimo stotis viduje su prietaisais, o išorėje su vėtrungėmis, virš kurių ant paties smaigalio sukinėjosi raudonas gaidžiukas. Ir visuose aukštuose prie kiekvieno lango buvo balkonai, o į tuos balkonus buvo durys, kurios, taip kaip ir langai, turėjo žaliuzes, atvertos durys su žaliuzėmis. Aš ėjau ir niekur nieko nesutikau, nieko nemačiau nei ant kelio, nei languose, nei balkonuose, buvo tylu, tik dvelkė lengvas kvapnus vėjelis, kurio galėjai atsikąsti kaip ledų, kaip suplakto nematomo sniego, beveik galėjai jį kabinti šaukšteliu, atrodė, kad jei paimčiau bandelę ar duonos riekelę, tai tuo oru galėčiau užkąsti beveik kaip pienu. Aš jau įėjau pro vartus, takeliai buvo pabarstyti smėliu, dabar lietaus nuplautu, tanki žolė visur buvo nušienauta ir sudėta į kupetas, aplink augo pušys, už kurių į tolį vėrėsi plačių pievų vaizdai, pievutės buvo šviežiai šienautos ir sodrios. Prie įėjimo į tą Tylos viešbutį takas lenkėsi per tokį tiltelį, už kurio paskui jau tiesiai įeini pro stiklines duris, o joms iš šonų buvo dar vienos, tokios geležinės durų žaliuzės – žalios ant baltos sienos, tikra grožybė. O tas tiltelis buvo lenktas, aprėmintas balta tvorele, o po juo buvo skalda ir alpinariumas ir aš sudvejojau, ar tikrai aš pataikiau ten kur reikia, na ir netgi jei tai ir yra viešbutis, bet ar mane priims, ar tikrai ponas Valdenas viską sutarė, ar aš – mažytis padavėjas – tikrai tiksiu Tylos viešbučio savininkui. Ir staiga aš išsigandau. Niekur nieko nesimatė, niekur negirdėjau nei garselio, todėl aš apsisukau ir pasileidau bėgti per sodą, bet staiga kažkas šaižiai sušvilpė, taip įsakmiai, kad aš sustojau, tas švilpukas sušvilpė tris kartus, taip cy, cy, cy! O paskui sušvilpė taip pratisai, kad aš net atsisukau, o paskui tas švilpukas pradėjo švilpčioti trumpais signalais, ir tie signalai buvo lyg koks lynas ar virvė, kuri mane vyniojo ir tempė atgal iki pat stiklinių durų, pro kurias ir įėjau.

Bohumil Hrabal „Aš patarnavau Anglijos karaliui“, iš čekų kalbos vertė Rasa Sičiūnienė, leidykla VAGA, 2024.