Rokiškyje kuriamas naujas gyvenamųjų namų kvartalas: siūlo išrinkti gyventojams gatvės pavadinimą

Rokiškyje kuriamas naujas gyvenamųjų namų kvartalas. Renkame gatvės pavadinimą ir siūlome įamžinti mūsų krašto žymias moteris: Matildą Olkinaitę, Marcelę Kubiliūtę ir Alę Rūtą, skelbia Rokiškio rajono savivaldybė.

Kviečiame tapti patariamuoju balsu. Balsavimo rezultatai, kaip gyventojų rekomendacija, bus pateikti tvirtinant gatvės pavadinimą.

Balsavimas vyks iki liepos 14 d.

Gyventojų apklausos iniciatorius – Rokiškio miesto seniūnas.

Apklausoje gali dalyvauti:

• asmenys, kuriems apklausos dieną yra suėję 18 metų;
• savo gyvenamąją vietą yra deklaravę Rokiškio rajono miesto seniūnijoje.

Šiam reikalavimui užtikrinti tvarkomi asmens duomenys: asmens vardas, pavardė gimimo data ir gyvenamosios vietos adresas, kurie yra patvirtinti Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. TS-145.

Balsuokite paspaudę nuorodą:

https://forms.gle/pLHop7AdU2Zx4jz3A

Pildydami duomenis, teisingai įrašykite savo vardą, pavardę ir kt. informaciją, kad Jūsų balsai būtų įskaityti.

Balsuoti taip pat galite Rokiškio rajono savivaldybės administracijoje, viename langelyje (Sąjūdžio a. 1).

Susipažinkite su žymiomis krašto moterimis, kurių  vardais gali būti pavadinta nauja gatvė:

Matilda Olkinaitė (1922–1941), poetė

Danienės archyvo nuotr.

Gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, Rokiškio apskrityje, vaistininko Noacho (Naumano) ir Asnos Olkinų šeimoje. Mokėsi Panemunėlio pradžios mokykloje, Kupiškio progimnazijoje, labai gerais pažymiais baigė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto valstybinę gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. 1939 m. rudenį poetė pradėjo studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į sostinę, studijas tęsė Vilniaus universitete. Matilda gana anksti ėmė garsėti kaip puiki poetė, nors mokėjo net penkias kalbas, tačiau rašė tik lietuviškai. Pirmasis jos eilėraštis pasirodė 1931 m., kai autorei tebuvo 9 m., daugiausia jos darbų buvo paskelbta tarpukario žurnaluose vaikams „Žvaigždutė“ ir „Kregždutė“, žurnaluose „Ateitis“ ir „Ateities spinduliai“. 1935-1936 m. lietuviški Matildos eilėraščiai buvo skelbiami ir Lenkijai priklausiusiame Vilniuje, Vilniaus lietuvių vaikams skirtame žurnale „Aušrelė“. Poetė nuolat bendradarbiavo Kaune leistame iliustruotame žurnale moksleiviams „Mokslo dienos“. 1937 m. Rokiškyje atidengiant J. Tumo-Vaižganto paminklą, gimnazijos mokiniai unisonu deklamavo Matildos eilėraštį „Vaižganto jaunimas“. Ją dažnai kvietė į literatūros vakarus Rokiškyje ir Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Matilda grįžo į gimtąjį Panemunėlį. 1941 m. liepos pradžioje Panemunėlio žydai buvo suimti, Olkinų ir Jofių šeimos buvo atskirtos ir nužudytos atokiame miškelyje prie Šeduikiškio ir Kavoliškio kaimų ribos.

Marcelė Kubiliūtė (1898–1963). Viena iš pirmųjų Lietuvos žvalgių, skleidusi lietuvybę, sugriovusi lenkų perversmo planus

Violetos Aleknienės archyvo nuotr.

Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime, Rokiškio rajone. 1912 m. Marcelės brolis, visuomenės veikėjas Juozas Kubilius atsivežė ją į Vilnių – čia ji gyveno ir augo laikraščio „Viltis“, kurį leido A. Smetona, bendradarbių apsuptyje. Pirmojo pasaulinio karo metais M. Kubiliūtė pasitraukė į Petrapilį, ten ne tik mokėsi, bet ir įsijungė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. 1918 m. pabaigoje grįžo į Vilnių, įsitraukė į žvalgybinę veiklą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, ji aktyviai teikė žinias Lietuvos vyriausybei apie lenkų planus, jų kariuomenės pajėgumus, karinių ešelonų kiekį, kariuomenės dislokaciją, kareivių ir karininkų skaičių, artimai bendradarbiavo su Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu. Taip pat rūpinosi lietuvių kariais savanoriais patekusiais į nelaisvę, ligoninėje slaugė sužeistus karius, organizavo jų pabėgimus, rūpinosi suimtais lietuviais, slapta laidojo žuvusius Lietuvos kareivius. Tačiau bene svarbiausias jos darbas įvykdytas 1919-aisiais – jos dėka Lietuvos valdžia gavo dokumentus, kurie padėjo užkirsti kelią lenkų karinės organizacijos (POW) perversmui prieš Lietuvos valstybę.

1922 m. pabaigoje gresiant suėmimui, pasitraukė į Kauną, čia dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Vilniaus reikalais ji rūpinosi ir toliau – buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje perduodavo pinigus Vilniaus lietuvių atstovams. M. Kubiliūtė buvo Vilniui vaduoti sąjungos nare,  kartu su VVS Moterų sekcijos narėmis rūpinosi ir materialiai rėmė pabėgusius iš Vilniaus.

1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, priklausė Vilniaus sukilimo štabui, jam perduodavo žinias apie sovietus, suorganizavo štabo Raudonąjį kryžių, kuriame buvo mokoma slaugyti sužeistuosius, renkami medikamentai. Vokiečių okupacijos metais dirbo pogrindinį antinacinį darbą, platino nelegalią spaudą. Gelbėjo į nacių nemalonę patekusius lietuvius, žydus. Jai padedant buvo išgelbėta žydaitė Irena Veisaitė, vėliau tapusi žymia literatūrologe, teatrologe.

1944 m. M. Kubiliūtė buvo suimta,  1945 m. nuteista 5 m. tremties Tiumenės srityje. 1949 m. rugpjūtį tremties laikas baigėsi, ji grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Kauno muziejuje, vėliau – Kelių ruožo sąskaitininke Tauragėje. 1956 m. grįžo į Vilnių, dirbo Vaikų ligoninėje, rėmė tremtinius ir politinius kalinius. Mirė 1963 m., palaidota Rasų kapinėse šalia Lietuvos savanorių, kuriuos pati palaidojo 1920 metais.

Alė Rūta (tikr. Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė) (1915 11 16 – 2011 12 31) prozininkė, poetė

Daumanto Čibo nuotr. 1963 m. iš Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos archyvų.

Alė Rūta (Elena NakaitėArbienė – Arbačiauskienė) gimė 1915 11 16 Sankt Peterburge, Rusijoje, mirė 2011 12 31 Santa Monicoje, JAV. rašytoja, išeivė Kūdikystėje augo Peterburge, kur po I Pasaulinio karo buvo pasitraukę jos tėvai, tačiau jau 1918 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Rudžių kaime. Mokėsi Kamajų, Kunigiškių (Anykščių r.) mokyklose, 1934 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1935-1937 m. mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę, vėliau lituanistines studijas 1943 m. baigė Vilniaus universitete, kartu dirbdama lietuvių mokytoja, bendradarbiaudama spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir gyveno Vokietijoje, trumpai studijavo Vienos universitete, 1948 m. atvyko į JAV, apsigyveno Detroite, 1952 m. persikėlė į Santa Moniką, Kalifornijos valstijoje. Dirbo įvairius darbus, aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenėje. Savaitgaliais dirbo lituanistinės mokyklose lietuvių kalbos mokytoja. 2006 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Pirmoji knyga pasirodė 1946 m. eilėraščių rinkinys „Be tavęs”. Literatūrinę kūrybą pasirašinėjo Alės Rūtos slapyvardžiu, sukūrė per 30 įvairaus žanro kūrinių, kurių tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę žmonės. Keletas kūrinių yra apdovanoti literatūrinėmis premijomis: 1942 m. eiliuotas vaidinimas „Žiogas ir skruzdės” (žurnalo „Žibutėlis” premija), romanas „Pirmieji svetur” (1984, „Draugo” premija), apysaka „Margo rašto keliu” (1987, „Darbininko” premija), novelių romanas „Mėlyno karvelėlio šviesa” (1990, Šaulių sąjungos Niujorko premija), „Trumpa diena”1992, „Draugo” premija), „Kelias į kairę” (1992, „Dirvos” premija), „Vargingos tėvynės vaikai” (2000, Lietuvių rašytojų draugijos premija). Skelbė straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, recenzijas ir pasisakymus apie knygas, spektaklius, Bendradarbiavo leidiniuose: „Apžvalga”, „Ateities spinduliai”, „Baltija”, „Dienovidis”, „XXI amžius”, „Gimtasis kraštas”, „Gimtasis Rokiškis”, „Kauno diena”, „Klaipėda”, „Kregždutė”, „Lietuvos aidas”, „Literatūra ir menas”, „Naujoji Romuva”, „naujoji vaidilutė”, „Panevėžio rytas”, „Prie Nemunėlio”, „Studentų dienos”, „Suvalkija”, „Šiaurės Atėnai”, „Šiaurės Lietuva”, „Tarp knygų”, „Valstiečių laikraštis” ir kt.