Rokiškio miestas stoja į kovą su invaziniais šliužais

Rokiškio mieste vis labiau plinta invaziniai šliužai, todėl savivaldybės specialistai ėmė domėtis, kokios jų naikinimo priemonės efektyviausios.

Pasak savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos Ingridos Trumpaitės, peržiūrėjus mokslininkų pasisakymus, aiškėja, kad efektyviausias būdas – juos pastoviai rinkti rankomis ir naikinti. „Tik supratome, kad pavienių pastangų neužteks, tą reikia daryti visuotinai – visi, ne tik savivaldybė viešosiose teritorijose, bet ir gyventojai savo sklypuose turi rinkti ir naikinti šliužus. Ir jokiu būdu iš savo sklypo nemesti jų į gatvę ar į gretimą sklypą“, – komentuoja I. Trumpaitė.

Tuo tarpu miesto seniūnas Arūnas Krasauskas sako, kad stengiamasi išsiaiškinti, kuriose vietose jie jau išplitę, kur dar – ne. „Pavyzdžiui, visi gyvenamųjų namų kvartalai nuo Rokiškio ežero iki Nepriklausomybės aikštės jau pilni šliužų, Laukupės upelio pakrantės, tačiau pačiame centre – atrodo, dar nėra“, – sako A. Krasauskas.

I.Trumpaitė sakė patikrinusi visas viešąsias vietas, gėlynus. „Mūsų prižiūrimuose gėlynuose dar neradau nė vieno, tačiau labai daug jų prisidauginę Tyzenhauzų alėjoje ir šalia, tuo tarpu dvaro parko teritorijoje – dar nėra. Iš visų viešųjų erdvių jau renkame, kviečiame ir gyventojus aktyviai tą daryti“, – ragina I. Trumpaitė, kartu su savo skyriaus aplinkosaugos vyriausiuoju specialistu Daručiu Krivu parengusi gyventojams informacijos apie mus užpuolusius šliužus, jų efektyviausius naikinimo būdus.

Pasak I. Trumpaitės, šiandien jau bus pastatytos dvi šliužų gaudyklos prie miesto tvenkinių Tyzenhauzų alėjoje. „Pagaminome gaudykles ir pripylėme skysčio iš mielių, cukraus, obuolių sulčių ir vandens. Statysime jas prie tvenkinių – ten, kur per vieną kartą surinkome pusę kibiro šliužų. Kaip seksis šis eksperimentas, galėsime papasakoti kitą savaitę“, – žada I. Trumpaitė.

Kartu prašome, kad gyventojai, pastebėję invazinius šliužus savivaldybės teritorijoje (parkuose, skveruose ir pan.) informuotų apie tai seniūnijų seniūnus!

Apie invazinius šliužus

Invaziniai šliužai yra nevietinės rūšys, kurios sparčiai plinta ir daro žalą vietinei ekosistemai. Lietuvoje labiausiai paplitusi invazinių šliužų rūšis yra ispaninis arba luzitaninis šliužas (Arion vulgaris). Šie šliužai yra stambūs, užaugantys iki 12 cm ir daugiau ilgio. Jie kilę iš Pietų Europos, tačiau sparčiai išplito po visą žemyną, taip pat ir Lietuvoje.

Invaziniai šliužai yra itin ėdrūs ir gali suvalgyti didelius kiekius augalų. Jie minta įvairiais augalais – daržovėmis, vaisiais, gėlėmis, dekoratyviniais augalais. Ypač mėgsta salotas, kopūstus, žirnius, pupas, braškes. Šliužai ne tik ėda augalų lapus, bet ir graužia šaknis, stiebus, gali suėsti net subrendusius vaisius.

Sąlygos invaziniams šliužams Lietuvoje

2025 m. vasara dėl drėgno klimato yra ypač palanki invazinių šliužų  dauginimuisi. Dabartinis Lietuvos klimatas jiems patinka netgi labiau nei Vakarų Europos, kur dėl klimato kaitos vasaros tampa vis sausesnės ir karštesnės. Augalijos Lietuvoje, kuria invaziniai šliužai gali maitintis, tikrai netrūksta, o šiltos žiemos leidžia jiems išgyventi šį laikotarpį ir pasiruošti maitinimosi ir dauginimosi sezonui.

Invazinius šliužus žmonės parsineša patys kartu su egzotiniais augalais, nes Lietuvos parduotuvėse trūksta kontrolės.

„Šliužai arba jų kiaušinėliai atkeliauja su augalu, juo minta. Jeigu nėra karantino kokiems nors augalams, dažniausiai šliužių plitimo židiniai atsiranda sodybose, gėlynuose. Juos galima atsivežti ir su pavieniais augalais: šliužai dažnai prilimpa prie vazonų dugno, tokiu būdu jie jau turi aplinką, kurioje gali gyventi“, – informuoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė Gritė Skujienė.

Šliužų ypatingai gausu krūmuose ir krūmynuose, tiesiog ten, kur daug žolės. Galima pagalvoti, kad jie ten ir gyvuoja, veisiasi bei plinta. Bet iš tiesų jie įsiknisa žemėje ir, pasitaiko, kad per vieną kartą padeda net apie 400 kiaušinėlių, tai reiškia, kad iš jų gali atsirasti mažiausiai 200 šliužų. Suaugę jie būna maždaug piršto dydžio, sveria apie 12 g.  ir daugiau, yra tamsiai rudų atspalvių, gali būti beveik oranžiniai. Jaunas invazinis šliužas dažniausiai yra pilkšvas arba permatomas ir gali būti panašus į vietinius šliužus, bet visada turi geltoną kraštelį.

„Invaziniai kenkėjai aktyviausi yra tada, kai atsibunda augalai. Šiuo metu, po lietaus jie poruojasi. Neseniai lankiausi Bukiškėse ir matėme paaugusius, beveik mažojo pirštelio šliužus besiporuojančius. Jie po mėnesio dės kiaušinius, kurie vystysis dar apie mėnesį. Kiekvienas šliužas deda po kelias dėtis, pirmoji dažniausiai būna labai maža arba atvirkščiai, pirma būna didžiausia. Iš viso šliužas jas gali padėti keturias“, – sako mokslininkė.

„Šliužai dienos metu turi slėptuves, yra aktyvūs atvėsus. Pavyzdžiui, Ispanijoje kartais žmonės jų eina ieškoti su prožektoriais naktį. Bet Lietuvoje to daryti nereikia, nes klimatas yra vėsesnis, todėl jie yra labiau linkę išlįsti ryte. Kai palaistome daržus arba lyja lietus, juos galima rasti visą dieną. Jie yra normalūs lauko gyvūnai, tokie pat kaip sraigės“, – sako G. Skujienė.

Žmonės patys kuria šliužų veisyklas. Šių pilvakojų moliuskų gali prisidauginti tiek daug, kad viename kvadratiniame metre bus apie šimtą dvidešimt. Kambario sąlygomis jie ilgai negyvena, sudžiūva. Šiltnamiuose šliužai karaliauja tol, kol nepasidaro labai karšta.

Kaip kovoti su invaziniais šliužais

Mokslininkė pataria pastebėjus jų veisyklą, pirmiausia susitvarkyti kompostines, kiekvieną dieną vaikščioti ir juos rinkti rankomis.

Vienas efektyviausių būdų naikinti šiuos šliužus – sode ar darže rinkti rankomis, o po to naikinti apipilant druska. Tik labai svarbu tą daryti kasdien ir kruopščiai, ypač atidžiai apžiūrint tuos plotus, kuriuos jie labiausiai mėgsta. Šie šliužai labai mėgsta slėptis nuo tiesioginės saulės, nes neturi apsaugančios kriauklės, o tai gali padėti aptikti jų slėptuves.

Reikia nuodugniai patikrinti komposto krūvas, nenušienautus žolynus, įvairius tarpus, plyšius. Rekomenduojama pakelti ant žemės esančius daiktus, pavyzdžiui, dėžes, vandens talpyklas, lentas, nes po jais taip pat dažnai slepiasi invaziniai šliužai.

Esant šliužų grėsmei, labai svarbu prižiūrėti aplinką: reguliariai pjauti žolę, o nupjautą žolę kompostuoti atsakingai – kad neliktų kiaušiniams tinkamų slėptuvių, pašalinti besimėtančius daiktus; dengti kompostines. Būtina būti atidiems: nuvykus automobiliu pas draugus, kurie turi šliužų, patartina prieš išvykstant apžiūrėti automobilio dugną, kad jų neplatintumėte kitose teritorijose.

Taip pat svarbu tinkamai prižiūrėti aplinką ir naikinimo eigą: derinti naikinimo darbus su kaimynais – kuo didesnėje teritorijoje vyks kontrolė, tuo efektyvesnis bus populiacijos mažinimas.
Matydama tendencijas, mokslininkė sakė, kad artimiausiu metu invazinių šliužų neatsikratysime – žmonėms tai paprasčiausiai nerūpi ir jie kuria vis daugiau židinių.

Kol nepasikeis žmonių mąstymas ir požiūris, problemos išspręsti bus neįmanoma. Todėl kiekvienas sklypo savininkas privalo vykdyti šliužų naikinimą savo teritorijoje.

Efektyviausi ir lengviausiai įgyvendinami naikinimo būdai yra šliužus rinkti rankomis bei naikinti kiaušinių dėtis, pašalinti slėptuvių ir veisimosi vietas bei įrengti specialias gaudykles.

Gaudyklės

Skleidžiančios šliužams patinkantį kvapą gaudyklės privilioja daugiau šliužų. G. Skujienė pasakoja apie alaus gaudykles. Gaudykles galima pasigaminti patiems. Į talpos vidų įpilama alaus, kuris greitai rūgsta bei skleidžia šliužams malonų kvapą. Tokie spąstai šliužus privilioja ir iš tolimesnių teritorijų. Taip pat į gaudyklę galima pilti kitas rūgstančias medžiagas: mieles, cukrų, sultis.

Šliužai ir sraigės mėgsta tam tikrus augalus, pavyzdžiui, varnalėšų lapus ar arbūzo žieves. Naudokite juos kaip jaukus, padėdami juos daržo kampuose ir reguliariai tikrinkite bei surinkite susikaupusius kenkėjus.