Rokiškio Kalvarija taip ir netapo didžiąja Rytų Aukštaitijos Kalvarija

Gegužės mėn. vėl buvo prisiminta Rokiškio Kalvarija. Visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“ buvusių Rokiškio Kalvarijos kelio stočių vietose pastatė devynis simbolinius žymenis neišlikusioms Kalvarijos kelio stotims pažymėti. Kalvarijos, kuri su dideliais atstumais mieste ir įspūdingoje kalvotoje vietovėje išdėstytomis Kristaus kančios kelio koplyčiomis ir koplytėlėmis turėjo tapti didžiąja Rytų Aukštaitijos Kalvarija.

Kas žino, gal Rokiškyje atgis Kalvarijos dvasia?

Kaip teigė organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ vadovas Raimondas Sirgėdas, Rokiškio Kalvarijos kelio stočių vietos nustatytos pagal amžininkų pasakojimus ir 1914 m. Kalvarijos kelio planą, kuris saugomas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios archyve. „Iš surinktų duomenų galima spręsti, kad iš tiesų buvo pastatytos visos keturiolika stočių. Kitas klausimas – kiek tas kelias praktiškai buvo naudojamas. Tam nustatyti trūksta duomenų“, – komentavo R. Sirgėdas.

Žymenys pagaminti iš autentiškų šios bažnyčios plytų su markiruote „W“. Manoma, jog taip buvo žymimos Velniakalnyje grafų Tyzenhauzų įsteigtoje plytinėje gamintos plytos.

„Mūsų uždavinys buvo atstatyti Tyzenhauzų paveldui priskiriamos Rokiškio Kalvarijos stotis, bet ar jos turi galimybę atgyti dvasiškai? Tai tikrai diskutuotinas klausimas, tai jau Rokiškio parapijos reikalas – atsiras ar neatsiras tam natūralus poreikis. Aišku, Rokiškio Kalvarija galėtų tapti ir piligrimų traukos vieta“, – sakė R. Sirgėdas.

Kalvarijos – sena katalikų bažnyčios tradicija

Kalvarijos (pagal Kalvarijos (Golgota) kalvos Jeruzalėje, kur buvo nukryžiuotas Kristus, pavadinimą) kelio ir jo stočių apmąstymas yra sena katalikų bažnyčios tradicija, paplitusi visame pasaulyje. Europoje jos pradėtos statyti XV a. ir ypač paplito per kontrreformaciją. Lietuvoje garsiausia ir seniausia yra Žemaičių Kalvarija, įkurta XVII a. pradžioje. Žemaičių Kalvarija pirmą kartą perkėlė į Lietuvą tai, kas Europoje gyvavo jau du šimtus metų.

Kalvarijos – tai kryžiaus kelio stotys, įrengtos kaip koplyčios kalvotoje vietovėje, turinčioje priminti atitinkamą Jeruzalės kraštovaizdį. Kalvarijoms priskirtini atviroje vietoje sukomponuoti Jėzaus kančios kelio statinių kompleksai su koplyčiomis ir koplytėlėmis, skirtomis svarbiausiems Kryžiaus kelio epizodams pažymėti. Atstumai tarp stočių galėjo būti įvairūs. Paprastai tokiuose kompleksuose būdavo viena ar kelios didesnės koplyčios su altoriumi.

Kristaus kančios kelią atspindi 14 stočių

XVII a. I pusėje reglamentuotas 14 stočių kryžiaus kelias, kuris pirmiausia pradėjo plisti Ispanijoje ir Italijoje. 14 stočių žymi svarbiausius Kristaus kančios kelio momentus nuo Piloto rūmų iki palaidojimo vietos: 1 Jėzus nuteisiamas mirti, 2 Jėzui uždedamas kryžius, 3 Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi, 4 Jėzus susitinka savo Motiną, 5 Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių, 6 Veronika nušluosto Jėzui veidą, 7 Jėzus antrą kartą parpuola po kryžiumi, 8 Jėzus ramina verkiančias moteris, 9 Jėzus trečią kartą parpuola po kryžiumi, 10 Jėzui nuplėšiami drabužiai, 11 Jėzus prikalamas prie kryžiaus, 12 Jėzus miršta ant kryžiaus, 13 Jėzus nuimamas nuo kryžiaus, 14 Jėzus laidojamas.

Rokiškio Kalvarijos atsiradimo versijos

Rokiškio Kalvarija – vienas iš Kryžiaus kelio kompleksų Lietuvoje. Pradėtas statyti XIX a. antroje pusėje, bet nebaigtas įrengti, o laikui bėgant apleistas. Vis dėlto duomenys rodo, kad, nors ir nebaigtas įrengti, bet 14 stočių Kryžiaus kelias buvo pastatytas.

Rokiškio Kalvarija yra regioninis architektūrinis ir sakralinis paminklas, 1993 m. įrašytas į LR Kultūros paveldo registrą.

Etnologas dr. Alfonsas Motuzas mini tris Rokiškio Kalvarijos atsiradimo versijas. Pirmoji versija, kad tai grafo Reinholdo Tyzenhauzo atgailos ženklas už jo giminės (ypač Antano) padarytas negeroves.

Antroji, kad tai vietinės bendruomenės bei grafo Reinholdo Tyzenhauzo iniciatyva tęsti carinės valdžios nutrauktą kaimyninio Skapiškio Kalvarijos Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos tradiciją, kurios mecenatu buvo grafo giminaitis Ignotas Tyzenhauzas.

Trečioji versija – tai vieno iš pirmųjų Kalvarijų kulto Lietuvoje pradininkų – Vilniaus (Verkių) Tyzenhauzų giminės Lietuvoje dvasininko Jono Gotardo Tyzenhauzo įamžinimas.

Kituose šaltiniuose galima rasti duomenų, kad Kryžiaus kelio stočių koplyčių statybos pradžia sietina su naujos Rokiškio bažnyčios statyba, kai už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime per baudžiamąsias caro žandarų operacijas sudegė senosios medinės bažnyčios pastatas. Žinoma, kad 1864 m. rokiškėnai meldėsi 1851 m. statytoje kapų koplyčioje, kuri netrukus tapo viena Rokiškio Kalvarijos Kryžiaus kelio stočių. Į šio Kryžiaus kelio steigimą įsirašė ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris kartu su Rokiškio grafu Reinholdu Tyzenhauzu 1866 m. gavo caro administracijos leidimą statyti naują bažnyčią, o kartu užbaigė ir 1864 m. pradėtą Kalvarijų Kryžiaus kelio statybą

Kai kurie šaltiniai mini, kad Kryžiaus kelio stotys prie Rokiškio bažnyčios įrengtos 1863–1864 m., 1863 metų sukilimo dalyvio klebono Viktoro Rusteikos (1822–1900 m.) iniciatyva, kuris dėl maištingų antivalstybinių veiksmų buvo patekęs carinės valdžios nemalonėn. Tarp jo nusižengimų buvo įvardytos ir 1863 m. prie Rokiškio bažnyčios savavališkai įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Jis įkalbėjo žmones pastatyti prie Kryžiaus kelio stotis ir tuos darbus pradėjo be valdžios institucijų leidimo. Kalvarijos statybai lėšas aukojo Rokiškio bažnyčios parapijiečiai. 1864 m. jie kreipėsi į Michailą Morovjovą, prašydami leidimo statyti Kalvariją ir taip tikėdamiesi legalizuoti jau iš tiesų pradėtas statybas. 1864 m. rugsėjo 24 d. jie tokį leidimą gavo. Tai buvo pasiekta tarpininkaujant Rokiškio grafui Reinholdui Tyzenhauzui ir vyskupui Motiejui Valančiui.

Kalvarijos tradicijos taip ir nesuklestėjo

Jau 1886 m. buvo rašoma, jog koplytėlės apleistos, griūva. Suklestėti Kalvarijų tradicijai galbūt sutrukdė caro valdžios draudimai, sekę po 1863 m. sukilimo. Kaip ten bebūtų, Kalvarijos lankymas sumenko, o visas dėmesys buvo sutelktas į naujos Rokiškio bažnyčios statybą.

Vis dėlto 1884 m. gegužės mėn. Rokiškio dvarininkė Marija Pšezdzecka, atstovaujanti parapijiečiams, raštiškai įsipareigojo pastatyti trūkstamas, sutvarkyti esamas koplyčias ir jose įstatyti atvaizdus, vaizduojančius išganytojo kentėjimus.

Buvo kreiptasi į vyskupą M. L. Paliulionį, prašant leidimo pastatyti nesamas ir įrengti paveikslus esamose koplytėlėse, primenant apie 1864 m. gautą pasaulietinės valdžios leidimą Kalvarijos statybai ir argumentuojant prašymą atsiradusiomis finansinėmis galimybėmis bei parapijiečių noru įgyvendinti prieš 20 metų kilusį sumanymą.

Vyskupas suteikė leidimą pašventini Rokiškio Kalvarijos koplyčias, tačiau Kalvarijos atstatymo darbai prasidėjo tik 1886 m. – apie tai liudija Rokiškio parapijos administracijos komiteto ir M. Pšezdzeckos susirašinėjimas. Tikėtina, jog XIX a. 9 dešimtmetyje dvarininkės iniciatyva buvo pastatyta didžioji Kalvarijos koplyčia Velniakalnyje. Tuo metu buvo tvarkomi ir kiti statiniai, statomos naujos koplytėlės.

Dar vienas bandymas atgaivinti Rokiškio Kalvariją

1913 m. Rokiškio klebonui Martynui Jankauskui ir parapijiečiams kilo idėja vėl atstatyti nykstančias koplytėles. Šį kartą sumanymas sulaukė kai kurių parapijiečių pasipriešinimo, nes koplytėlės stovėjo jų sklypuose. Yra žinoma, jog išgirdęs apie Kalvarijos atkūrimo planus, vienas pilietis nugriovė dalį koplytėlės, nes jos vietoje ketino statyti namą.

Visgi klebonas ir daugelis parapijiečių, pasisakiusių už koplytėlių atstatymą, ginčą laimėjo ir po metų, 1914 m. vasario 22 d., buvo parengtas visos Rokiškio Kalvarijos planas, kurį nubraižė Rokiškio dvaro parką projektavęs architektas S. Levonevskis. Plane matomos 13 koplytėlių ir dvi koplyčios. Kapinių koplyčia, jau stovėjusi XIX a. II p. ir perstatyta 1904 m., tikėtina, nebuvo projektuojama kaip Kalvarijos dalis ir Kalvarijai priskirta vėliau.

Kalvarijos apvaikščiojimo praktika

Nėra detalesnės informacijos apie Kalvarijos Kryžiaus kelio apeigas ir apvaikščiojimą. Žinoma, jog XX a. pr. per miestą eidavusi Dievo Kūno procesija stabtelėdavo prie koplyčių, jose buvo išstatomas Švč. Sakramentas. Koplyčios buvo lankomos Devintinių procesijos metu.

Rokiškio istorikės Onos Mackevičienės nuomone, iki 1914 m. Kalvarijos apvaikščiojimai tikrai vyko. Tai patvirtina Rokiškio bažnyčios archyve rastas 1914 m. vasario 22 d. architekto S. Levonevskio nubraižytas Rokiškio Kalvarijos 14 stočių Kryžiaus kelio koplytėlių išdėstymo planas. Be to, Kalvarijos apvaikščiojimą iki Pirmojo pasaulinio karo po miestelį ir jo apylinkes iki paskutinės koplyčios Velniakalnyje per Sekmines liudija spausdintinė medžiaga, vietos kunigų prisiminimai.

Didžioji Velniakalnio koplyčia tapo Lurdo koplyčia

Tarpukariu nesiimta atkurti Kryžiaus kelio, sutaisyti ir užbaigti jo stotis, todėl koplytėlės nyko. Net ir didesnioji Velniakalnio koplyčia buvo visiškai apleista iki 1940 m., kai joje buvo įrengtas Lurdo altorius su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, įdėtos naujos durys su stiklais. Šios koplyčios paskirtis buvo pakeista: iš Kalvarijos stoties ji virto atskira koplyčia.

Kadangi Kalvarijos taip ir nebuvo atkurtos, tai griūvančios koplytėlės buvo nereikalingos. Esančios mieste prie namų buvo nugriautos, o sovietmečiu Velniakalnyje buvo įrengtos moto/auto kroso trasos.

Išliko septyni Kalvarijos statiniai

Mūsų dienas pasiekė septyni Rokiškio Kalvarijai priskiriami statiniai. Laukupio gatvėje esančių kapinių koplyčia ir dvi koplytėlės, koplytėlė Sodų gatvėje, Lurdo koplyčia ir dvi koplytėlės Velniakalnyje.

Velniakalnyje senųjų Kalvarijų aplinka pradėta tvarkyti 2013 m. Dviejų metrų pločio skalda grįstas pėsčiųjų takas sujungė tris iki šių dienų išlikusias koplytėles. Prie koplytėlių įrengtos nedidelės apžvalgos aikštelės. Teritorija tvarkoma Rokiškio miesto „Velykalnio“ bendruomenės iniciatyva.

Senųjų kapinių koplyčia bei abi koplytėlės yra sutvarkytos rokiškėnų visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ iniciatyva: suremontuoti jų stogeliai, atnaujinti ištrupėję pamatai, įstiklinti langai.

Kalvarijos koplyčių architektūrai būdinga istorizmo ir neogotikos stilistika. Įrengti lauko akmenų mūro pamatai, riedulių ir skaldytų lauko akmenų bei raudonų plytų mūro su akmens skaldos užpildu sienos, raudonų plytų mūro skliautiniai perdenginiai. Laukupio gatvėje esančių kapinių koplyčia pastatyta anksčiau stovėjusios medinės vietoje. Joje yra įrengtas neogotikinis ąžuolinis altorius.

Kryžiaus kelias prasideda Laukupio gatvėje ir pirmoji jo stotis – koplytėle esanti kairėje kapinių koplyčios pusėje. Dešinėje pusėje esanti koplytėle žymi antrąją stotį. Taip pat išliko trečioji stotis Sodų gatvėje bei paskutinės trys Kryžiaus kelio stotys Velniakalnyje, jeigu skaičiuosime ir Lurdo koplyčią. Visų kitų Kryžiaus kelio stočių vietose „Tyzenhauzo paveldo“ draugija, kaip minėta, neseniai pastatė žymenis.

Projektą iš dalies remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas