Rokeris Lukas: „Populiarumas vaikystėje leido užsiauginti dramblio odą“

„Motociklas man svajonė, juodi batai, akiniai“... Net neabejojame, kiekvienas mintinai moka šiuos mažojo rokerio Luko dainos žodžius. Mažasis rokeris Lukas šiandien suaugęs, sėkmės lydimas, įsimylėjęs 27-erių vyras, iš laikinos stotelės Vilniaus kartu su mylimąja Oksana sugrįžęs į gimtąją Suvalkiją, tačiau vis dar atpažįstamas.

- Esi kilęs iš nedidelio miesto ir vos kelių metų išgarsėjai. Ar sunku buvo vaikystėje daug dirbti, repetuoti, koncertuoti? Ar lengva buvo būti žinomam mokykloje?

Taip, tesingai. Esu kilęs iš suvalkijos. Gimiau ir augau Klausučių kaime, esančiame prie pat Vilkaviškio miesto. Vilkaviškis kaip ir antri namai – mokykla, užsiėmiai, užklasinė veikla,  na ir, be abejonės, muzika.

Muzikinė veikla prasidėjo jau nuo ketverių metų ir didžiausia dalis vaikystės atsiminimų yra būtent iš tėvų lūpų. Negaliu komentuoti ar būdamas toks mažas mėgavausi tuo, bet ir negaliu pasakyti, kad man nepatiko tai, ką dariau, nes buvau aktyvus ir charizmatiškas vaikas. Visa tai yra tėvų indėlis, todėl šiandien esu laimingas ir dėkingas jiems, jog mane nukreipė tokiu keliu. Dainos, koncertai, garso įrašų studijos, renginiai, festivaliai, fotosesijos, interviu, laidos ir daug kitų gražių dalykų vyko visą šį muzikinį laikotarpį. O tai reiškia labai daug darbo tiek finansiškai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Kad ir kaip keistai nuskambėtų, taip, vaikystėje teko daug dirbti. Humoro pavidalu mėgstu pasakyti, jog pirmą atlyginimą gavau būdamas ketverių. Repeticijos ir koncertai buvo kasdienybė. Tai yra rutina. Visi atlikėjai tą žino. Mokyklinis etepas kai esi žinomas visoje Lietuvoje turi savų pliusų ir savų minusų. Būti populiariu vaiku nėra paprasta.

Gauni ir palaikymo, ir pažeminimo, tačiau tai buvo tikrai labai gera mokykla ne tik dėl pamokų, bet ir dėl vidinės asmenybės kūrimo.

Šis populiarumas leido man užsiauginti vadinamąją “dramblio” odą, o tai yra didžiulis privalumas.

- Paauglystėje Lietuva tavęs nematė scenoje, o ar buvai nustojęs dainuoti? Ar dabar tave lydi muzika?

Laikui einant po truputį viskas aprimo, turiu omenyje muzika, dainos, koncertai ir kiti susiję dalykai. Trumpai tariant, jų tiesiog sumažėjo. Vertinant asmeniniu požiūriu ir kalbant šiai dienai, manau, taip nutiko todėl, kad nebebuvo dedama tiek daug pastangų, kiek jų buvo galima dėti. Laikui einant iš manęs entuziazmo muzikinei veiklai taip pat jau nebebuvo, o ir apskritai muzikos industrijojje viskas nuolat keičiasi ir tobulėja, todėl tenka greitai prisitaikyti.

Viskas tiesiog sustojo ir kuriam laikui nieko nevyko. Šiandien vistiek muzika gyvena su manimi ir toliau, ji niekada nebuvo išėjus. Mėgstu, jaučiu muziką ir mėgaujuosi ja. Pats asmeniškai kūryba neužsiimu.Nors manau, jog gražiausi dalykai įvyksta netikėtai, todėl tikiu, kad visko dar gali nutikti su muzika.

- Ar dabar, suaugus, tau patinka kai tave atpažįsta ir vadina rokeriu Luku?

Žinoma, be abejonės. Gal aš asmeniškai labai nesureikšminu šio dalyko, nes tai buvo kaip ir įprasta man, tačiau vertinant faktą, kad aš esu vienas iš tų žinomų vaikų Lietuvoje ir mane vis dar šiandien žino – tai yra dovana ir aš esu neapsakomai dėkingas.

- Pagyvenęs Vilniuje nusprendei grįžti į gimtąjį Vilkaviškį? Kodėl? Kokią veiklą čia atrandi? Kas traukė sugrįžti?

- Vilniuje praleidau 6 metus. Studijavau Vilniaus Universiteto Tarptautinio Verslo mokykloje. Įgijau “Tarptautinio Verslo” bakalaurą. Baigęs studijas įsidarbinau banke. Susipažinau su savo mergina Oksana. Pasiūliau atsikraustyti į Vilnių gyventi kartu. Abu dirbome. Oksana įsidarbino į vieną prestižiškiausių grožio salonų. Viskas sekėsi tikrai gerai, atrodė nieko netrūksta, tačiau laikui einant abu supratome, jog mums svarbesnė gyvenimo kokybė nei kokiame mieste mes gyvename. Gal daugumai gyventi Vilniuje - prestižo reikalas, bet mums taip jau nebeatrodė. Laikui einant mums pradėjo labiau rūpėti asmeninė savivertė, saviugda,darbo kokybė bei finansinis stabilumas. Priėjome prie to ir nusprendėme, jog reikia kažką keisti gyvenime ir siekti daugiau.

Turėjome du variantus: palikti Lietuvą arba keisti esamą padėtį nepaliekant Lietuvos. Palikti Lietuvą visada buvo pats paskutinis ir kritinis variantas. Mes mylim savo šalį. Viskas pasisuko taip, jog aš gavau naują darbo pasiūlymą ir jis būtent buvo gimtajame Vilkaviškyje.

Oksana paliko savo darbą dėl manęs ir mudu grįžome į Vilkaviškį. Pradžia buvo sunki, daug kas iš naujo, tačiau viskas sekėsi daug geriau.Taigi tie, kas sako, kad Lietuvoje neina nieko padaryti, tai labai klysta – viskas įmanoma ir netgi provincijoje

Šiandien aš dirbu tarptautinėje gamybinėje plastiko liejimo įmonėje. Oksaną visada traukė grožio sritis, tad jos veiklai sukūrėme prekinį ženklą ir pavadinimą “AKIS”, o laikui einant atidarėme savo grožio stilistikos namus  Vilkaviškyje ir sėkmingai vykdome veiklą. Nors Oksanai pradžia buvo sunkesnė nei man, tačiau didelės pastangos, atsidavimas darbui ir tikėjimas davė tai, ko ir siekėme. Aš visada norėjau sukurti verslą, todėl galima sakyti, kad Oksana suteikė man galimybę sukurti tai, apie ką ji svajojo.Tvirtai galim teigti, jog savo lūkesčius pateisinome drauge. Prieš susikraunant daiktus ir išvažiuojant iš Vilniaus į Vilkaviškį tikrai jaudinomės, bet vis kartojom sau “rizikuojam – ne pasaulio pabaiga”. Todėl šiandien nei kiek nesigailim.

Dabar vedi asmenines šventes, renginius ir kartais sudainuoji motociklą. Ar tau pačiam brangi ši daina, ar žmonės prašo ją dainuoti?

Taip. Muzika niekada nebuvo išėjusi iš manęs. Asmeninės šventės ir renginiai tapo papildoma veikla savaitgaliais. Šiek tiek įvedant į visa tai, mano tėtis taip pat yra dainininkas ir jau daugiau nei 30 metų dalyvauja asmeninėse šventėse. Na, mums, lietuviams gal labiau patiks žodis muzikantas. Taigi, taip, mano tėtis yra muzikantas, o aš prie to prisidėjau, kai žmonės mus pradėjo į šventes kviesti kartu. Ir, rodos, muzika tikrai nesvetimas dalykas, bet asmeniškai man lengviau visa tai daryti prieš kokį 1000 žmonių nei prieš 50.

“Motociklas” kaip ir savotiškas hitas, todėl dažnai susilaukiu prašymų dar padainuoti šią dainą ar  jos pasiklausyti su šventės dalyviais. Tai yra kūrinys, kuris skamba jau daugiau nei 20 metų. Tai neįtikėtina ir dėl to esu labai laimingas.

- Kiek prie tavo dabartinio gyvenimo, veiklos, prisidėjo "Abėcėlė" ir mažojo rokerio Luko vaikystė?

Atvirai kalbant, tai labai daug kuo. Tai buvo veikla, kuri daug ką lėmė gyvenime, daug ką keitė jame ir suteikė tiek juoda, tiek balta. Ne tik iš mano, kaip vaiko perspektyvos, bet ir iš tėvų pusės. Jie viską perėjo tą patį ir dar daugiau. Tai tikrai dviprasmis dalykas. 

Žinomumas išmokė mane gyventi, priimti įvairius sprendimus, priimti kritiką, mokytis ir tobulėti šiandien, bendrauti su žmonėmis. Tai yra patirtis, kurią aš visada nešiuosi su savimi.

- Ant scenos kaip vaikas rodėsi buvai labai charizmatiškas, drąsus. Ar toks ir dabar esi gyvenime? Ar tą charizmą vaikystėje teko repetuoti, judėti kaip sakė vadovės?

Na, drąsos tikrai nestokojau, charizmos taip pat netrūko. Šiandien šios savybės manau niekur nedingo.  Vis dar esu drąsus, nieko nebijau, nei scenos, nei žmonių, nei kamerų ar įvairių situacijų. Perdėtai to niekada nerodau. Rodau tik tada, kada reikia. Esu stipraus charakterio, žinau savo tikslus ir turiu tvirtą nuomonę.

- Ar norėtum grįžti į sceną dabar ir sulaukti tokio paties populiarumo kaip vaikystėje? O gal jau kuri dainas ir tam ruošiesi? Gal ketini dalyvauti kokiame nors muzikiniame projekte?

Nemeluosiu, žiūrėdamas kitų atlikėjų areninius koncertus ar M.A.M.A. apdovanojimus visada pasvajoju, kad norėčiau pasiekti šį lygį. Be abejonės, viskas tikrai įmanoma. Tam reikia “tik” daug sunkaus darbo, o kitą kartą galbūt tik sėkmės.

Pramogų pasaulis žavi, visi nori to paties, bet Lietuvos rinkoje šių vietų skaičius tikrai ribotas arba rezervuotas. O ką tai reiškia, žino tik tie, kurie dirbę šioje virtuvėje.

Dainų kol kas nekuriu, tačiau keletą tekstų esu pasirašęs.Turiu idėjų, tik nepriverčiu savęs jų įgyvendinti.  Muzikos kūrėjų yra daug, bet nedaugelis iš jų tikrai jaučia muziką ir žmogų, su kuriuo jie dirba. Mano nuomone, tai ir yra pagrindas – gebėti ne tik kurti, bet ir jausti. Na, o dalyvauti muzikiniuos projektuose kol kas planų neturiu, tačiau esu dalyvęs keletoje.  Paskutinis muzikinis projektas, kuriame dalyvavau, buvo “Mes vieno kraujo”.

- Kaip sekasi gyventi per karantiną? Daug kam sustoję darbai, slogi nuotaika, nėra veiklos. O kaip tu jį išgyveni?

Karantinas neišvengiamai palietė visus. Tiek morališkai, tiek fiziškai, psichologiškai ir finansiškai. Mus palietė lygiai taip pat. Mano merginai Oksanai darbai sustojo. Teko prisitaikyti prie vis kintančių karantino sąlygų vykdant grožio salonų veiklą. Pora kartų teko saloną ir užsidaryti. Buvo sunku, nėra lengva ir dabar, bet stengiamės ir judam tolyn.

Man teko sustabdyti muzikinę veiklą ir privačius renginius. Paskutinę asmeninę šventę turėjau tik praeitų metų lapkritį.  Pagrindinis mano darbas gamybinėje įmonėje nestojo, darbai buvo vykdomi toliau, todėl džiaugiausi, jog galėjau dirbti bent savo nuolatinį darbą. Atvirai kalbant, praeiti metai tikrai nebuvo iš lengviausių. Nepamenu kada tiek daug slogių įvykių buvo nutikę. Metai buvo pilni iššūkių, įvairių emocijų. Teko susipažinti ir su gyvenimą keičiančiomis žiniomis – tėtis apsirgo sunkia liga.Tai buvo labai didelė įvykių grandinė per tokį trumpą laiką.

Išgyvenom visko, gyvenam ir toliau, bet svarbiausia nenustojam judėti. Kad ir kokia nuotaika dėl visų šių įvykių, tiek išorinių, tiek vidinių, mes vis tiek šypsomės, juokiamės, stengiamės gyventi čia ir dabar.

Tėvai visada turėjo stiprias vertybes, kurias perdavė ir man. Jie yra stipriausi žmonės, kuriuos aš esu matęs. Mokė, padėjo, patarė. Prie mano gyvenimo  dar prisijungė ir Oksana. Dabar galiu tvirtai sakyti, kad turiu jau viską gyvenime ir man nieko netrūksta.