Rokas Šakys: „Jeigu gerai pieši rožes, nelįsk į tulpes“

Šiauliuose užaugęs ir subrendęs, jau penkerius metus Kurtuvėnuose gyvenantis Rokas Šakys – daug kam pažįstamas studijos „Totemas Tattoo“ veidas. Daugiau nei 20 metų besisukdamas tatuiruočių pasaulyje, jis ne tik įgijo daug šios srities patirties, bet ir nuolat išbando ką nors nauja. „Nežinau, ko noriu, bet žinau, ko nebe“, – šypsosi Rokas.

„Noriu džiazuoti“

Rokas pasakoja, kad šiuo metu ne tik daro tatuiruotes – jo darbas susideda iš daug dalykų: mokinių auginimo, marketingo, finansų skaičiavimo, visos studijos planavimo, individualių dizainų darymo. „Mano darbas tapo platesnis ir aš dėl to laimingesnis, – džiaugiasi pašnekovas. – Laimė – kai iš namų nori važiuoti į darbą, o iš darbo – namo.“

Jis atvirauja, kad rutina vargina: daug klientų nori panašių tatuiruočių, o ten kūrybos mažai, darbas darosi sunkus. „Pradedi popsą paišyti – tampi nebelaimingas. Tik įsipina kūryba, save pajudini, prispaudi, tai atrodo, kad dangus nusileidžia ant žemės: sukuri ir pačiam gražu, gerai“, – pasakoja Rokas.

Pasak jo, lengviausia dirbti su tokiais žmonėmis, kurie leidžia atsipalaiduoti, pasitiki meistru. „Man patiko šiandieninis klientas, kuris sakė: „Daryk kaip sau.“ Tai yra pats geriausias dalykas. Nedarai kaip jam, nes tu nežinai, kaip jam, – į jį neįlįsi“, – pasakoja meistras. Jis teigia, jog nemėgsta daryti portretų, realistinių tatuiruočių – ten nėra kur įsiterpti, reikia kopijuoti. „Aš noriu džiazuoti“, – sako Rokas. Tiesa, jis pastebi, kad klientų, leidžiančių improvizuoti, nėra daug.

Atsikraustęs į Kurtuvėnus, vyras greitai įsitraukė į miestelio bendruomenės veiklas: giedojo bažnyčioje, dainavo folkloro ansamblyje, vaidino mėgėjų teatre.

Nemoka piešti

Vyras prisimena savo, kaip tatuiruočių meistro, kelio pradžią: jis prasidėjo prieš daugiau nei 20 metų studijoje „Totemas Tattoo“, kuriai tuo metu vadovavo Giedrius Bardauskas, įsikūrusioje Šiaulių viešbutyje. „Aš esu „Totemo“ tęsėjas. Nuo pat pirmos dienos ten žinojau, kad turėsiu savo studiją – ne dėl pinigų, o dėl atmosferos“, – pasakoja Rokas.

Jis prisimena, kad mokykloje jam sekėsi dailė, vėliau grafikos mokėsi bakalauro, o neseniai ir magistro studijose. Visgi vyras teigia, kad nemoka piešti: „Moku sudominti, sukonstruoti kažką įdomaus, bet labai vargstu su anatomija: nemoku arklio, kaukolės, veido, rankos nupiešti.“ Nors atrodo neįtikėtina, kad tatuiruočių meistras to nemoka, Rokas tikina, kad reikia mokėti save pateikti, apeiti situaciją. „Gal nepieškime tos mergos? Kam tau? Pareisi namo, žmona pyks. Geriau rožę – toks neutralus, nekaltas dalykas.“ Rožę nupieščiau, – šypsosi pašnekovas. – Svarbu joti ant savo arklio: jeigu gerai pieši rožes, tai ir būk rožių paišytojas – nelįsk į tulpes.“

Vyras neslepia, kad kartais su klientais susitarti nepavyksta, tačiau tada stengiasi pasiūlyti kažką iš savo komandos. „Nesmagiausia išvaryti klientą iš studijos“, – sako Rokas. Kad galėtų išpildyti skirtingų žmonių įvairius norus, studijoje dirba įvairūs meistrai: vienam labiau patinka ir geriau sekasi oldskūlas, kitam – preciziškos linijos, trečiam – mandalos, realistinės ar fantastinės tatuiruotės. „Tatuiruotės yra gražių gerų elementų kompozicijos. Mes jose ieškome romantikos, tokio tvistelio. Kam skanu, kam neskanu, kam turi būti labai saldu, kam rūgščiau – tai nuo kliento priklauso“, – priduria pašnekovas.

Meistras teigia, kad tai – sunkus darbas: reikia aktorinių gabumų, mokėti pasijuokti su klientu arba pažiūrėti rimtai, o kartais turi būti ir psichologu. „Kai apšlifuoji klientą, paruoši geram pokalbiui, tatuiruotės kūrybai, galima eiti prie piešinio. Tada aš jaučiuosi labai patogiai, klientas irgi jaučiasi smagiau su manimi, nes jau pasitiki“, – pasakoja vyras.

Tatuiruotųjų karta

Dabar yra tatuiruočių aukso amžius – jos populiaresnės nei bet kada. Rokas pastebi, kad anksčiau žmonės į jas žiūrėdavo labai rimtai: tai yra visam gyvenimui, svarbu apgalvoti, o dabar darosi vos ne kasdien. „Koks skirtumas, kaip bus? Pasensiu, nepasensiu – niekas šiandien taip nebegalvoja. Anksčiau klausdavo: „Kaip tu atrodysi pasenęs?“ Būsiu aš – pasenęs ir su tatuiruotėmis“, – sako pašnekovas.

Vyras teigia, kad dabar tatuiruotės yra norma: šiandien keista pamatyti žmogų be jų. „Aš nesakau, kad man tatuiruotas kūnas yra gražu, o netatuiruotas – negražu, – priduria jis. – Jeigu žmogus yra be tatuiruočių, man gražu: švarus lapas.“

Vyras dabartinę kartą vadina tatuiruotųjų ir teigia, kad kai pasensime, išmarginti kūnai ir išblukusios, išplaukusios tatuiruotės nieko nestebins: „Kai būsime 80-mečiai, gulėsime pliaže: aš su tatuiruotėmis, kiti su tatuiruotėmis. Būsiu pražilęs ir susiraukšlėjęs, tatuiruotės – išsiliejusios, bet tai bus natūralu.“

„Tik įsipina kūryba, save pajudini, prispaudi, tai atrodo, kad dangus nusileidžia ant žemės: sukuri ir pačiam gražu, gerai“, – pasakoja Rokas.

Kaip generolas

Rokas anksčiau dėl savo specialybės jautėsi svarbus, tačiau ta būsena jau praėjo. „Dabar galvoju, ką aš norėčiau pasiimti iš savo patirties“, – sako jis. O patirties turi įvairios, ne tik tatuiruočių meistro: yra dalyvavęs mėgėjų teatro, folkloro ansamblio veikloje, giedojęs bažnyčioje. Vyras pasakoja, kad tuo užsiėmė prieš penkerius metus, išsikraustęs į Kurtuvėnus.

„Anksčiau mane traukė pabėgti iš miesto į gamtą. Atsidūriau Kurtuvėnuose, ten pradėjau gyvenimą. Labai aktyvi bendruomenė mane įtraukė į tą veiklą: jie gieda bažnyčioje, dainuoja folkloro ansamblyje, organizuoja susitikimus. Niekada anksčiau netraukė, o tada gal jau buvau subrendęs, tai įsitraukiau: koncertai, kelionės... Kadangi prie bažnyčios gyvenu, tai klebonas – mano kaimynas: žiūriu, kad į bažnyčią jau ne į pamaldas, bet į antrą aukštą prie vargonų einu“, – prisimena pašnekovas.

Nors šiuo metu tuo beveik nebeužsiima, įspūdis, kai pirmą kartą apsivilko lietuvišką tautinį kostiumą, – neišdildomas. „Jaučiausi kaip generolas, pajutau tautiškumą, kitą dvasią“, – sako Rokas. Visgi jis pasakoja, kad ilgainiui tą veiklą teko nutraukti, nes pritrūko laiko sau ir šeimai. „Kviesdavo, kažkur būdavau, kažkur nebūdavau. Galų gale nebėjau į repeticijas: darbas, repeticijos iki 22 val. Grįžti namo – šeima, vaikai. Mėgstu ir tiesiog pagulinėti, nieko neveikti“, – pripažįsta vyras.

Tiesa, jis bendruomene toliau rūpinosi – tapo, kaip pats sako, miestelio dailininku, pradėjo organizuoti susitikimus-meno dirbtuves. „Žinau, kad žmonės mėgsta pasitaškyti dažais, pabūti menininkais. Pripirkdavau drobių, prinešdavau kalną dažų ir leisdavau daryti, ką nori. Prirodydavau smagių žaidimų, tapydavo rankomis, – pasakoja Rokas. – Laimė – matyti tuos žmones laimingus. Taip aš išsiginu iš rutinos, robotizmo.“

Dirbti su vaikais pašnekovui patiko – jis, bendradarbiaudamas su Šiaulių techninės kūrybos centru, ėmė rengti edukacinius užsiėmimus ir Šiauliuose bei aplink. „Atėjo mintis žaidimo forma populiarinti tatuiruočių kultūrą tarp jaunų žmonių“, – sako vyras. Užsiėmimų metu Rokas su keliais komandos nariais pasakoja apie tatuiruočių atsiradimo istoriją, techninius dalykus, stilių. Jie turi galimybę tai išbandyti praktiškai – tatuiruoja ant bananų. Rokas pasakoja, kad vaikams dažnai kyla keistų klausimų. „Ar darote tatuiruotes rusams?“ – vieną jų prisimena meistras.

Rokas prisimena dieną, kai pirmą kartą apsivilko tautinį kostiumą: „Jaučiausi kaip generolas, pajutau tautiškumą, kitą dvasią.“

Grafikos magistras

Naujos patirties, žinių ieškodamas, pašnekovas neseniai baigė ir grafikos magistro studijas Šiauliuose. Jis neslepia, kad po maždaug 10 metų grįžti mokytis paskatino ir noras pabendrauti su žmonėmis, bendraminčiais, praplėsti pažįstamų ratą. Deja, teko nusivilti. „Karantino metu viskas vyko kompiuteriu, net baigiamųjų darbų pristatymas“, – pasakoja Rokas.

Jo baigiamieji darbai – asambliažo technika padaryti paveikslai, kuriuose galima išvysti įvairiausių buities rakandų, jų dalių ir kitų metalinių detalių. Kūrėjas pasakoja, kad temą galvojo ilgai: „Svarsčiau, svarsčiau, ką įdomaus padaryti, kaip pažvelgti giliau, kad nebūtų paviršutiniška, ir iš to mano svarstymo gimė tema – svarstyklės. Tai turi ir filosofinę prasmę: juk sveriame ir tai, kas geras, kas blogas, kas gražus, kas – ne.“

Rokas neslepia, kad sukurti baigiamuosius darbus nebuvo lengva – prireikė ir draugų, ir vaikų pagalbos. Ieškodamas įvairiausių svarstyklių, vyras kreipėsi į pažįstamus ir socialiniuose tinkluose, o vaikams į rankas įdavė atsuktuvus – ir vaikams smagu, ir nemenka pagalba tėčiui. „Daviau atsuktuvus ir ardė. Vaikai juk mėgsta ardyti, o ne surinkti“, – pasakoja pašnekovas.

Darbus eksponavo ir parodoje „Incognito. Tattoo grafika“, vykusioje Šiaulių dailininkų sąjungos galerijoje S_IN. Be jų ten buvo galima išvysti ir Roko bei kitų jo vadovaujamos studijos meistrų ir ne tik kūrybą. Vyras pasakoja, kad parodą rengė ne tik siekdamas padaryti šventę sau ir kolegoms. „Paroda sukvietė ir tatuiruočių gerbėjus, ir menininkus, kuriems tatuiruočių pasaulis svetimas, – visi rado, ką pamatyti“, – teigia kūrėjas ir priduria, kad kita jo asambliažo darbų stotelė – Žagarėje.