Robotai atima darbo vietas. Bet ar iš tikrųjų žmonės turi dirbti?

Ketvirtoji pramonės revoliucija, apimanti dirbtinį intelektą, debesų kompiuteriją, be žmogaus įsikišimo veikiančias gamyklas-robotus, tampa neįtikėtinai skambančia realybe ir keičia tiek pačią gamybą, tiek darbo rinką. Kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka iš gamybos procesų išstumtas žmogus? Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektoriaus prof. habil. dr. Antano Čenio, tai svarbiausias klausimas, kurį žmonija sprendžia nuo pat pramonės atsiradimo, nuo luditų judėjimo ir kilusių nuogąstavimų, ką žmonės veiks, jei juos pakeis mašinos.

„Bet pagalvokime – ar iš tikrųjų žmogus turi dirbti? Darbą mes dabar priimame kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, studijuojame universitete, kad gautume gerą darbą. Bet geriau pagalvojus, ar mes tikrai norime darbo? Dažniausiai norime uždarbio, o ne darbo. Žinoma, darbas pats savaime turi žavesio ne tik dėl uždirbamų pinigų, nes nėra paprasta rasti užsiėmimą, kuris būtų įdomus. Tačiau dabar mes gyvename tam, kad dirbtume. O gal turėtume dirbti, tarkime, tik dvi valandas, kad galėtume gyventi?“, – kelia klausimą VGTU prorektorius. Su juo kalbamės apie tai, kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka žmogus, kokią reikšmę čia įgyja aukštasis mokslas ir kur Lietuvos vieta ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste.

Kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka žmogus?

Jei pažvelgtume į žmonijos patirtį, pamatytume, kad nė viena iki šiol įvykusi pramonės revoliucija visiškai nepakeitė ir neišstūmė žmogaus, o tik suteikė jam kitą vaidmenį. Jei jums reikia iškasti pamatus, atvažiuoja ekskavatorius ir vos per kelias valandas atlieka visą darbą. Tuo tarpu anksčiau žmonės kasdavo kastuvais ir užtrukdavo labai ilgai. Taigi žmonių darbas neišnyko, tik jo specifika pakito.

O iš kitos pusės – ar iš tikrųjų žmogus turi dirbti? Jei žvelgtume filosofiškai, žmonija jau išgyveno panašų laikotarpį. Prisiminkime senovės Graikiją. Joje vergai buvo tie „robotai“, kurie dirbo visus darbus, tuo tarpu piliečiai žiemą filosofavo, rašė eiles, užsiėmė politika, o vasarą kariavo. Tai, kaip gyvename dabar, yra mūsų įpročių rezultatas, esame taip išauklėti ir išmokyti.

Jei žmogus ketvirtojoje pramonės revoliucijoje vis tik lieka, ar įžvelgiate kokių kitų pavojų?

Mano nuomone, kyla daug rimtesnis pavojus – reikia vis protingesnių darbuotojų ir kuo toliau, tuo mažiau reikalinga nekvalifikuota darbo jėga, nes ji yra lengviausiai pakeičiama visų naujų automatizuotų robotų.

Tiesa, nepanašu, kad išnyks profesijos, kurių atstovai tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, pavyzdžiui, slaugytojai, padavėjai ar pan. Žinoma, kavinėje ar ligoninėje maistą tikrai galėtų paduoti robotai, bet nesu tikras, ar mums tai patiktų. Šiuose ir panašiuose darbuose svarbiausias išlieka socialinis vaidmuo – bendravimas, žmogiškas kontaktas, supratimas, užuojauta.

Tačiau visais kitais atvejais automatizacijos sukeltas fizinio darbo poreikio mažėjimas veda į visuomenės išsisluoksniavimą. Atsiranda meritokratija, tai yra iškyla talentingiausi, gabiausi, įgiję geriausią kvalifikaciją, kompetenciją ir pan. asmenys. Tai nėra paveldima, kaip aristokratija, tačiau panašumų rasti galima. Meritokratijos atveju išsilavinusių tėvų vaikai turės daugiau galimybių stoti į universitetus ir gauti gerus darbus, o tiems, kurių tėvai buvo neišsilavinę, aukštojo mokslo pasiekti bus gerokai sunkiau. Taigi, visuomenės susisluoksniavimas gana akivaizdus. Iš istorijos gerai žinome, kad panašios situacijos dažnai baigiasi revoliucija.

Užsiminėte apie aukštąjį mokslą. Koks jo vaidmuo ketvirtojoje pramonės revoliucijoje?

Mano nuomone, per ketvirtąją pramonės revoliuciją aukštojo mokslo reikšmė tik dar labiau išaugs, ir ateityje užtikrintą ateitį bei gerus darbus turės tik gerai išsilavinę žmonės. Nebėra taip svarbu išmokti valdyti prietaisus ar gamybines stakles, nes tų staklių po kelerių metų tiesiog nebeliks, bus kas nors naujo ir tobulesnio. Kur kas svarbiau yra įgyti tvirtus pagrindus, tokį išsilavinimą, kuris padėtų prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Ne veltui didžiųjų tarptautinių įmonių atstovai, atvykę į Lietuvą, pirmiausia dairosi į universitetus ir klausia, kiek mes ruošiame jiems reikalingų specialistų. Išsilavinimas ketvirtosios pramonės revoliucijos aplinkoje yra esminis.

Dėl šios priežasties sakyti, kad Lietuvoje turime per daug universitetų studentų, mano nuomone, nėra teisinga. Aš suprantu, kad mūsų užduotis yra išlaikyti bei kelti mokslo kokybę ir vertę, bet kartu turėtume stengtis, jog Lietuvoje būtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių. Vakarų valstybėse egzistuoja kriterijus, kuris parodo išsilavinimo politikos sėkmę: juo matuojama, kiek studentų, kurių tėvai nestudijavo universitete, įstojo į universitetus. Tai rodo socialinį mobilumą ir demonstruoja, kad išsilavinimo politika veikia taip, kad suteikia progą tiems vaikams, kurie neturėjo išskirtinių galimybių lankyti būrelių, papildomų pamokų, kurie nebuvo nuo mažens ruošiami studijoms universitete, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Ir mes turėtume padaryti viską, kad kuo daugiau mūsų šalies žmonių įgytų gerą išsilavinimą, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis būtų kuo aukštesnis.

Kur Lietuvos vieta ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste?

Svarbu paminėti, kad egzistuoja dvi ketvirtosios pramonės revoliucijos pusės: įrankių kūrimas ir įrankių naudojimas. Tuos įrankius kuriant mes galime dalyvauti tik kaip grandinės dalis, nes mūsų, kaip mažos šalies, resursai neprilygsta didžiosioms šalims. Tačiau mes galime aktyviai panaudoti jau sukurtus naujus įrankius. Čia keliamas svarbiausias uždavinys – neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų, būti efektyviems ir greitiems. Priešingu atveju mūsų gamyba taps neefektyvi, žmonės gaus labai mažą atlygį, kad būtų galima konkuruoti rinkoje, ir tada mes visiškai atsiliksime.

Lietuvai ne taip svarbu sukurti ką nors visiškai naują, ką vėliau naudotų visi kiti. Tačiau labai svarbu tuo, kas jau padaryta ir sukurta, pasinaudoti kuo greičiau ir efektyviau. O čia vėl grįžtame prie aukštojo mokslo svarbos. Universitetai turi sugebėti savo studentams pateikti tai, kas dabar pasaulyje atsiranda naujausio ir geriausio, mokyti naudotis moderniausiomis technologijomis, kad Lietuva galėtų pasinaudoti tuo, ką kuria pasaulis. Kuo greičiau tai bus daroma, tuo mūsų šalis bus efektyvesnė ir stipresnė.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) – inovatyvi aukštoji mokykla, ugdanti kūrybiškus ir kvalifikuotus specialistus. Naujausiuose „QS World University Rankings 2019“ reitinguose VGTU patenka tarp 2,1 proc. geriausių pasaulio universitetų ir yra techniškųjų universitetų lyderis Baltijos šalyse. VGTU užtikrina šiuolaikines, į darbo rinką orientuotas studijas ir atlieka daugybę įvairių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų – jie vykdomi 13 institutų, 3 mokslo centruose, 29 laboratorijose. Universitete veikia moderniausias Rytų Europoje Civilinės inžinerijos mokslo centras ir didžiausia Lietuvoje Mobiliųjų aplikacijų laboratorija. Turėdamas daugiau kaip 400 partnerių tarp užsienio aukštųjų mokyklų, VGTU suteikia plačias tarptautinių studijų bei praktikų galimybes.