Rinkosi tai, kas buvo dar nepažinta, bet svarbu

„Jau vien plaukti laivu man buvo nauja ir, žinoma, įspūdinga. Atrodė, galėčiau kartoti ir antrą, ir trečią kartą. Tačiau į laivą lipau ne tam, – sako kariūnas Minvydas Kubilius. – Į jūrą noriu plaukti, kad išmokčiau rasti joje skęstantį žmogų arba, jeigu reikės, ir ginti savo šalį.“ Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnas jau trečius metus studijuoja Klaipėdoje, nes baigęs studijas nori tarnauti Karinėse jūrų pajėgose, kurios, prisipažįsta, jam buvo nepažįstamos, bet labai sudomino tiek per pratybas, tiek klausantis paskaitų.

Pirmosios akimirkos laive

Minvydas, prisimindamas pažintį su laivu, dabar ten matytą techniką vardija net negalvodamas ar bandydamas prisiminti jos dalių ir ginklų pavadinimus, paaiškina, kuo karinis laivas skiriasi nuo civilinio ir dar kitaip parodo savo žinias apie būsimą tarnybos vietą. „Žinoma, tarp jų daug skirtumų. Visų pirma, kariniai laivai yra pilkos spalvos, juose daug specialiosios įrangos. Pavyzdžiui, karinis patrulinis laivas turi stebėjimo aparatūrą, kurioje integruoti naktinio matymo ir kiti svarbūs prietaisai, naudojami stebėjimo, sekimo operacijose, taip pat padedantys greičiau surasti jūroje skęstantį žmogų“, – pasakoja kariūnas.

Pirmosios pratybos Minvydui buvo daugiau pažintinės, tačiau kartu leidžiančios pritaikyti paskaitose ir praktiniuose mokymuose įgytas žinias, ugdyti ištvermę. „Kai išplaukėme keturioms dienoms į jūrą, į priekį lėkėme apie 26 mazgų greičiu, tai yra apie 48 km per valandą. Laivams tai didelis greitis. Tuomet buvo apsiniaukę, jūra, atrodė, įgavo tokią pat spalvą kaip ir dangus, viskas skendėjo tamsoje. Lijo, griaudėjo, pūtė stiprus vėjas, bangos siekė 2 metrus ir laivą tiesiog mėtė. Tokio dydžio laivui, plaukiančiam tokiu greičiu, užtenka ir tiek. Bangų keterų viršūnės siekė net laivo denį, o jis turėjo manevruoti tai į kairę, tai į dešinę. Viskas tuo metu judėjo, mus mėtė į visas puses...

Tačiau užduotis vis tiek reikėjo atlikti ir viską atlaikyti. Tai buvo nauja, bet jausmas – tikrai geras, o įgūdžiai padėjo ir vėliau nepasiduoti“, – prisimena pirmuosius išbandymus ir ramiai aiškina būsimas karininkas.
Kodėl jūrų pajėgos ir tarnyba toli nuo namų?

Karininku tapti Minvydas tvirtai nusprendė mokydamasis dvyliktoje klasėje: „Brolio pasakojimai apie studijas Lietuvos karo akademijoje mane sudomindavo. Andrius jas jau baigė, o man tada, kai jis dar mokėsi, viskas buvo nauja ir nepažįstama, bet įdomu. Taip sužinojau, kad akademijoje galima mokytis pagal Gynybos technologijų vadybos programą, kuri man iš karto patiko. Pasirinkęs šią universitetinių studijų kryptį dar sužinojau, kad studijuojant galima pasirinkti ir karinį rengimą – karines oro arba jūrų pajėgas.

Pastarosios man buvo įdomios. Esu „tiksliukas“, o ši tarnyba susijusi su navigacija, reikalauja punktualumo, greičio, mokėti greitai ir tiksliai apskaičiuoti plaukimo taškus, kursus, trajektorijas ir visa kita. Laive yra įrenginių, kurie viską už tave skaičiuoja, tačiau jais aklai pasitikėti tikrai negalima. Taigi, pamačiau, kad tai sritis, kuri mane labai domina.“
„Draugauja“ su matematika

Kariūnas juokiasi, kad laivai ir jų technika tuo metu jam, galima sakyti, buvo visai kitas pasaulis. Tačiau jį pažinti greičiau ir padėjo, kaip sakė, tikslieji mokslai. „Baigęs studijas Karo akademijoje, tampi leitenantu ir tave paskiria tarnauti į laivą. Tarnaujantys jūrų pajėgose turi gerai išmanyti matematiką, jos pagrindus ir kitus tiksliuosius mokslus, nes čia naudojami jūrlapiai ir navigacijos įrenginiai, skaičiuojamas greitis – viską reikia daryti greitai ir tiksliai, – aiškina vaikinas.

– Pavyzdžiui, stresinėse situacijose, kai laiko nedaug, turi pagal koordinates greitai ir tiksliai apskaičiuoti kitus plaukimo taškus, įvertindamas vėjo ir bangų įtaką laivui. Žinodamas, koks jo greitis, beveik iš karto turi pasakyti, kada būsi numatytoje vietoje. Todėl svarbu jau mokykloje „nesipykti“ arba bent stengtis „nesipykti“ su matematika, tai yra „draugauti“ su ja, – linksmai pasakodamas prisimena savo mokslus Kaišiadorių A. Brazausko gimnazijoje.

– Matematika man patiko, todėl nuo devintos klasės daugiau jai skyriau dėmesio.“ Pasirinkęs Karines jūrų pajėgas, kariūnas Minvydas Kubilius po pusmečio Karo akademijoje toliau mokytis išvyko į Klaipėdą – universitetines studijas tęsti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje ir praktiką atlikti jūroje. Čia per paskaitas jam labai pravertė mokykloje įgyti matematikos pagrindai, pratybose padėjo geriau jaustis kritinėse situacijose, nes skaičiuoti reikėjo gana greitai. „Jeigu pradėtum nuo nulio mokytis to tik dabar, nukentėtų kiti dalykai, kuriuos taip pat reikia išmanyti ir išmokti“, – priduria kariūnas.
Reikėjo priprasti ir nebijoti

Minvydas vėl su šypsena prisimena Klaipėdoje pirmąją paskaitą apie laivo valdymą: „Kalbėjo apie sraigtus, jų veikiamas jėgas. Tuomet tai buvo kažkoks „kosmosas“. Taip, „kosmosas“, bet ir jis man buvo įdomus. O kai nesupranti, nori daugiau sužinoti, kad vėliau būtų aiškiau.“ Tapus kariūnu, studijos Lietuvos karo akademijoje vaikinui, žinoma, taip pat buvo iššūkis: reikėjo pažinti naują aplinką ir kartu priprasti jau prie kariškos tvarkos.

„Turėjai greitai viską atlikti pagal nustatytą dienotvarkę – tada irgi nesvarstysi, ilgai negalvosi. Iš pradžių buvo sunku, bet atsirado kas padėjo – draugiškas kolektyvas, kurso draugai leido greičiau adaptuotis. Tai viską gerokai palengvino.“ Klaipėdoje taip pat vėl jis turėjo priprasti prie naujo grafiko, vėl „įsivažiuoti“, pagauti ritmą: nelengvos buvo kai kurių dalykų studijos, bet ne savarankiškas kariūno gyvenimas. Įgyjant pradines karybos žinias per Bazinį kariūno kursą, vaikinas patvirtina, prie daug ko reikėjo priprasti, bet iš karto papildo – tai įmanoma ir to nereikia bijoti, nors iš pradžių atrodo, kad baisu.

Prie visko greičiau prisitaikyti, adaptuotis jam padėjo ir anksčiau, kai dar buvo moksleivis, dalyvavimas Krašto apsaugos savanorių pajėgų veikloje, taip pat kiti užsiėmimai, kuriuose jaunuolis ugdė ištvermę, atlikdamas įvairius fizinius pratimus.
Daugiausia žinių apie Karo akademiją suteikė brolis

Minvydas tvirtina, kad daugiausia sužinojo apie šią aukštąją mokyklą ir studijas joje iš brolio. „Galiu sakyti, pradinę informaciją man suteikė Andrius, kuris dabar jau vyr. leitenantas. Jis, dar būdamas kariūnas, dažnai į namus Kaišiadoryse grįždavo uniformuotas. Tada man viskas buvo labai įdomu – ką jis ten daro, kaip ir ką atlieka, – prisimena vaikinas. – Įsivaizduokit, grįžta su ekipuote ir aš iš arti matau, iš ko ji sudėta!

Taip pat brolis rodydavo nuotraukas ir viską aiškindavo. Aš matydavau – visi išsidažę, su ginklais... Ir kitos įsimintinos užfiksuotos akimirkos buvo įspūdingos.“ Taip po truputį, Minvydas sako, ir atsirado noras rinktis karininko kelią: „Raginimo stoti į Karo akademiją neišgirdau ir man jo nereikėjo. Tėvai ir brolis visada mane palaiko, kad ir kokį sprendimą priimčiau. Žinoma, aš priimu ir savo sprendimo rezultatą.“ Tačiau kartu pripažįsta – žavėjimasis karininkus rengiančia akademija kilo dėl brolio: „Klausydamasis jo pasakojimų, aš taip pat norėdavau tai patirti. Brolis tikrai turėjo didelę įtaką ir visada mane palaikė.

Aišku, sakė, kad iš pradžių bus sunku, bet pridurdavo – vėliau bus lengviau.“ Paklaustas, kaip tėvai priėmė šį sprendimą, Minvydas nusijuokia: „Ramiai, tik mamos pirmoji reakcija buvo „ir vėl kariuomenė“. Bet viskas gerai – visi palaikė, kai nusprendžiau tapti karininku.“
Pratybose – patirtis, kaip ginti savo šalį

Klaipėdoje Minvydo kaip kariūno laukė studijos ir pratybos laivuose. Jis prisipažįsta, per tą laiką – beveik trejus metus – gal tik du kartus savarankiškai buvo prie Baltijos jūros: „Vasaros užimtos, joje plaukiojau atlikdamas karinę arba civilinę praktiką – tiesiog neturėjau laiko ilgiau ilsėtis pajūryje. Ir taip jos užteko, nes jūroje būti man patinka ir ne dėl pramogos.“ Ne pramoga kariūnui buvo ir pačios pratybos.

Vardindamas jų pavadinimus Minvydas paprastai, bet aiškiai paaiškina, ko jose mokosi. Jis supranta, kad apie tarnybą ar darbą laive gali daug ko nežinoti net ir gyvenantys prie jūros. „Per vienas dalyvavau gaudant laivus ir jiems manevruojant, – savo įspūdžiais dalijasi vaikinas ir kartu paaiškina, ką tai reiškia. – Pasirenkamas objektas, vieno laivo ketinimai yra užimti, pagrobti tą objektą, kiti trys laivai ruošiasi apsaugoti objektą nuo užpuolimo.

Taip patikrinamos laivo manevravimo galimybės ir karininkų žinios. Pirmą kartą man, praktikantui, tokios pratybos buvo „vau!“, bet kartu supratau, kad taip mokomės ginti ir saugoti ne tik tam tikrus objektus, bet ir savo šalį. Tuo metu turime įvertinti situaciją ir pajusti laivą, kad galėtume jį laisvai valdyti. Tai buvo pratybos, per kurias daugiausia išmokau.“ Taip pat jūroje vyksta ir šaudymo varžybos. „Iš pradžių nustatomos zonos, kuriose laivas gali atlikti šaudymo pratimus. Ten išmetamas didelis plūdrusis taikinys. Nuo jo nuplauki tam tikru atstumu ir užėmęs saugią poziciją pradedi šaudyti, stengdamasis į jį pataikyti. Karo veiksmų reikia išmokti ir jūroje“, – sako būsimas karininkas.

Jūroje atsakingas už kito žmogaus gyvybę

Kitos įdomios ir svarbios Minvydui pratybos – patruliavimas, kai laivo įgula ieško jūroje skęstančio žmogaus. „Per pratybas mokiausi rasti plūduriuojančią medinę žmogaus figūrą. Bet žinau, kad gyvenime ne jos ieškosime. Tai – atsakingas darbas, nes nuo mūsų priklauso žmogaus gyvybė, – tvirtina vaikinas ir prisimena tokias pratybas.

– Dideliame jūros plote tada keturi laivai jo ieškojo. Su kitais stovėjau vairinės priekyje ir su dideliu prožektoriumi, kuris turi stiprų šviesos šaltinį, bandžiau surasti žmogaus figūrą. Keturi laivai ją rado tik po kokių trijų valandų. Kai pasakoji, atrodo, lengva, tačiau iš tikrųjų būna sunku, nes jūra paslaptinga ir nenuspėjama.“ Studijuodamas kariūnas turi plaukioti ne mažiau kaip aštuonis mėnesius ir per juos įgyti kuo daugiau patirties. „Kad galėtum tarnauti kariniame laive, turi atitikti cenzo, kurį sudaro plaukiojimo karo ir civiliniu laivu praktika, reikalavimus.

Dabar turiu sukaupęs šešių mėnesių patirtį, bet dviejų dar trūksta, – sako trečią kursą baigiantis kariūnas. – Norint sėkmingai baigti studijas, neužtenka gerai pasirodyti per pratybas kariniame laive – reikia stengtis nuo pat pirmo kurso tiek per pratybas, tiek per įvairių dalykų paskaitas, nes aštuoni mėnesiai jūroje ne taip greitai praeina. O neįvydęs cenzo reikalavimų karininku kariniame laive tarnauti negalėsi.“
Tapus karininku – dar daugiau atsakomybės

Minvydas supranta, su leitenanto laipsniu mokymasis ir įgūdžių tobulinimas nesibaigs: „Tarnyboje negali pasiduoti, nors iš pradžių ir sunku, nes iš karto tampi vadu: esi karininkas, tad tavo pareiga – tinkamai vadovauti savo komandai, vesti jos narius į priekį, juk už visų jų darbą esi atsakingas – kaip sutarsi su savo komanda, tokius rezultatus ir pasieksi.“ Karininko tarnybą Minvydas nori pradėti patrulio laive.

Jame yra dvi kovinės dalys, į kurias gali būti paskirtas (kaip sausumos pajėgose – būriai), – artilerijos arba navigacijos. „Norėčiau, kad paskirtų į navigacijos kovinę dalį, tačiau tai ne nuo manęs priklauso. Joje tarnaudamas, stebi aplinką, kitaip sakant, vedi laivą pagal užduotį, esi atsakingas už jo saugų ir tikslų plaukimą.“ Kariūnas tik pakartoja, kad bet kuriuo atveju visi, nesvarbu, kurioje kovinėje dalyje tarnauja, turi dirbti kaip komanda:

„Navigacijos kovinę dalį sudaro vadas, jo pavaduotojas, elektronavigatorius ir signalininkai. Kai išplauki, esi atsakingas už jų individualų ir kolektyvinį darbą. Vienas visko negalėtum atlikti – tai padaryti įmanoma tik visiems dirbant kartu.“

Lina Vaitiekūnaitė

Asmeninio archyvo nuotr.