Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Skęstan­čio­jo fa­na­be­ri­ja

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad išp­laukė­te į jūrą, o jūsų ka­te­ris, jach­ta ar tra­le­ris skęsta. Iš­beldė­te SOS, čiu­po­te lie­menę, šo­ka­te į le­dinį van­denį, gal net meld­žia­te Dievą at­si­ųsti pa­galbą. Bet ar jūs mal­dau­ja­te, kad dan­gaus Tėvas at­si­ųstų jachtą su šam­pa­no pil­nais šal­dy­tu­vais, dailų krui­zinį? Ar pa­si­ra­šy­tumė­te ir vištų kul­še­les ga­be­nan­čiam pre­ky­bi­niam?

Kvailas klausimas? Aišku, kad su protu nesusipykęs žmogus tokioj padėty sutiktų su bet kuo, kad tik ištrauktų iš šalto vandens? Bet kvailų klausimų nebūna. Savo studentams nuolat kalu į galvas, kad būna tik kvailų atsakymų.

Štai mūsų mokytojai daug kur atsisakinėjo „AstraZeneca“ skiepų. Vieni, nieko neįspėję, neatėjo skiepytis, todėl to išganingo skiepo, kurio galiojimo laikas po atšildymo itin trumpas, negavo niekas. Kiti būtinai reikalavo „Pfizer“ skiepo, nes ta vakcina, jų įsitikinimu, geresnė. Duokit jam „Pfizer“, nes jis žino, kad porą dienų po „AstraZeneca“ skiepo galvą plėšo. Arba išvis nesiskiepys, ot.

Žodžiu, ponai gelbėtojai, jei jau taip norite mus ištraukti iš ledinio vandens, paduokite mums jachtą su ikrais ir šampanu ar bent keleivinį su atskira kajute. Kitaip, nu, i nafik, kaip sakydavo vieno Seimo pirmininko prototipas iš „Dviračio žinių“.

Kiek iš jūsų, kurie skiepijosi nuo gripo, galėtų pasakyti, kokios bendrovės vakcina tai buvo? O kokios firmos skiepais skiepyti jūsų vaikai? Jūs to nežinote. Net nesidomėjote. Ir teisingai. Tai nėra esminis dalykas. Bet svarbiausia žinia yra tai, kad apie tuos skiepus nerašė delfiai ir net melagienų kūrėjai nieko tokio nepavarė. O apie skiepus nuo kovido varo dieną naktį ir raktiniai žodžiai čia yra „šalutinis poveikis“, „pykino“, „nežmoniškai skaudėjo galvą“.

Skęstančiojo fanaberiją rodę mūsų mokytojai nėra jokia Europos išimtis. Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje taip pat daug atsisakiusiųjų „AstraZeneca“ vakcinos. Tūkstančiai brangių skiepų, galėjusių padėti šimtams žmonių, buvo išmesti.

Viena žinia lyg ir gera. Tai rodo, kaip greitai, išlindęs iš sovietų lagerio skurdo, mūsų žmogus išponėjo taip, kad net skęsdamas reikalauja, jog jo gelbėtojai atvyktų prašmatniai apsitaisę ir dar komfortiškai parplukdytų jį nurodytu adresu.

Kita žinia – kaip visada. Kai žmogui raškažius šikną drasko, bėda visiems, kurie pasitaiko opaus egoisto kelyje. Sotus alkano nesupranta. Duokite tą jūsų išbrokytą „AstraZeneca“ skiepą man čia ir dabar. Pakentėsiu, jei ką, porą dienų. Nebumbėdamas iškęsčiau ir nežmonišką galvos skausmą, ir pykinimą ir dar susimokėčiau už tą skiepą. Kad tik nebereikėtų gyventi baimėje.

Geriau būti ištrauktam iš ledinio vandens ir grįžti į krantą kad ir tepaluotu žveju barkasu (nors „AstraZeneca“ turėtų teisėtai įsižeisti dėl tokio palyginimo, nes ji yra galingas farmacijos kruizinis laineris), nei tapti ungurių maistu.

Geriau būti pasiskiepijus, nei dar 7–8 mėnesius laukti toliau, rizikuojant sveikata, o gal ir gyvybe. Ką jau kalbėti apie svetimos gėdos jausmą. Turtingųjų šalių, kurių klubui jau 16 m. priklauso ir Lietuva, ponams, vakciną gaunantiems žaibo greičiu ir dar dykai, nė motais, kad net 130 šalių žmonės dar negavo ir, panašu, greitai negaus jokios vakcinos. Nė vieno skiepo.

Keli milijardai žmonių Žemėje mielai susikeistų vietomis su privilegijuotais mūsų ponais, kuriems, matote, ne tą patiekalą restorane atnešė.

Jei jūsų kūnas jaučia šalutinį skiepo poveikį, pagalvokite, kas būtų, jei vietoje vakcinos jūsų kūne įsiveistų koronavirusas.

Todėl reikia tik džiaugtis, kad Lietuva priklauso toms šalims, kuriose vakcinavimas vyksta nepraėjus nė metams nuo pirmojo karantino pradžios. Turim šansą išsivynioti iš viso to siaubo anksčiau už kitus ir dar išvengę gulėjimo kniūbsčia, prijungtam prie plaučių ventiliavimo aparato.

Todėl nejauku žinoti, kad dalis mokytojų, kuriems lyg ir turėtų rūpėti visus lydėti Lietuvos himne įrašytais „ir šviesa, ir tiesa“, yra tokie tamsūs.

Ar visiems atsisakiusiems skiepytis derėtų uždrausti dirbti mokykloje? Aš nežinau. Bet jei visi mokytojai gavo privilegiją skiepytis antri po medikų, sunku rasti argumentų, kodėl jie, didindami riziką kitiems, turėtų vesti kontaktines pamokas.

Žmogaus teisės? Rimtas argumentas, bet ar mojuojame juo, kai, norėdami nuskristi į Afriką, privalome pasiskiepyti nuo stabligės ir dar nuo kažko? Nori pamatyti dramblių ir žirafų, skiepijiesi. Nenori, savo troboj skaitai Žemaitės „Marčią“, tapatiniesi su Vingių familija ir keiki vargšelę Katrę.

Kad ir kaip būtų, man sunku suprasti tų lietuvių egoizmą. Turėdami realų šansą sugrįžti į normalų gyvenimą, jie užsiima pilvakalbystėmis apie galvos skausmus ir pykinimą. Po butelio šnapso ant galvos dar ne taip skauda ir pykina, ir nieko, kiek žmonių tai nuolat kartoja.

Negi tikrai mūsų žmogui reikia pagulėti kniūbsčiam ir dar prijungtam prie vamzdelių, kad pradėtų galvoti ne tik užpakaliu, kurį raškažius drasko?