Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Rek­la­ma kaip snarg­lys

Kai pa­gal­vo­ji, tai di­džių­jų iš­par­da­vi­mų, ne­gra­žių ban­dy­mų iš­mo­ky­ti mus gy­ven­ti iš pa­lū­ka­nų ir vi­sai gra­žių so­cia­li­nių bei ki­to­kių ak­ci­jų rek­la­mų kam­pa­ni­jos tiks­liau­siai ra­šo mū­sų is­to­ri­ją. Bet jei bū­čiau tiks­lus, tu­rė­čiau pri­dur­ti, kad tai tau­ti­nio ab­sur­do is­to­ri­ja. Ko­kių tik rek­la­mos kam­pa­ni­jų ne­sa­me tu­rė­ję.

Dar visai neseniai Vilniuje reklamavo nealkoholinę Čepkelių trauktinę. Atrodė, kad nulio laipsnių degtinė taps nepralenkiama tautinio nuprotėjimo faze. Bet vakar, eidamas per atšilusį miestą, vėl buvau maloniai nustebintas. Didžiulės reklamos ragino mane kuo skubiau skiepytis.

Prisipažinsiu iš karto – manęs raginti nereikia. Aš jau būčiau n + k kartų pasiskiepijęs. Kaip ir tūkstančiai kitų mokslą gerbiančių dvikojų padarų. Jei tik kas būtų man davęs bent už didelius pinigus tą skiepą. Faizerį, moderną, astrazeneką – beleką, kas tik bent pusmetį suteiktų mano kūnui imunitetą, kovojant su ta nuolat mutuojančia korone.

Bet skiepo man nėra ir dar greitai nebus. Tai kodėl jie šitaip tyčiojasi iš manęs su tomis reklamomis? Už kurias aš pats, kaip ir kiti mokesčių mokėtojai, neišskiriant nė antivakserių Kiguolio su Kepeniu, dar ir primokėsime iš savo mokesčių?

Galiu ištverti reklamuojamą nealkoholinį alų, net ir nealkoholinę degtinę. Nors tai ir kertasi su mano, žemaičio ir kuršio palikuonio, honoru, iš kurio pasityčiojo ana valdžia. Bet kodėl šita valdžia, išrinkta kaip atsvara aniems, dabar taip atvirai tyčiojasi iš mano noro nesusirgti?

Skiepų nėra. Nei poliklinikoj, nei krautuvėj, nei netgi turguj iš po skverno. Tai gal nereklamuokite to, ko nėra?

Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei Prezidentas, Seimo pirmininkė, premjerė ir sveikatos ministras išsišiepę reklamuotų, kaip jie pavakariams kemša rūkytą menkę ar kokią retesnę nototeniją su agurkėliais, o kimšdami agituoja bėgti į artimiausią prekybos centrą nusipirkti kokio žuvelioko.

Patiki valstybės moterų ir vyrų šypsenomis, atvarai į „Lidlą“, „Rimi“ ar „Maximą“, o ten pardavėja konsultantė į tavo prašymą parodyti, katroj lentynoj ta nototenija rūkyta, atsako sovietų okupacijos laikams įprastu: „Tu ką – durnas, nežinai, kad tokie dalykai tik po blato? Va, paskutinę Grybauskaitei ir daktaro Kasiulevičiaus žmonai atidaviau.“

Žmonės to prekybininkams niekada nebeatleistų. Bet čia ne krautuvininkai. Valdžia. Seimo pirmininkė ir sveikatos ministras kas dvi trys valandos praneša miestui ir pasauliui, kokia ką tik buvo jų kūno temperatūra, krėtė ar jau praėjo šaltukas. Po tos nototenijos.

Žodžiu, skiepykis, vyre! Kas nesiskiepija – tas ne vyras, ne lietuvis ir ne katalikas, trispalvės nevertas!

Per du skiepijimo mėnesius abu skiepus gavo tik 4 proc. mano gentainių. Kada mano amžiaus grupė sulauks vakcinų, nei Dulkys, nei pats Nausėda nežino. Kokia prasmė grąžinti pasitikėjimą daiktu, kurio nėra? Tuo metu Vilniuje ir aplink net bažnyčias prieš Verbų sekmadienį uždaro.

„Mes jus išmokysime gyventi iš palūkanų“ – kalė „Sekundė“. Neišmokom. „Vilnieti, skiepykis!“ – stukteli dar vienas reklamos stulpas. Palinkiu sau ramybės. Kaip per Verbų sekmadienio pamaldas. Nusišypsau, loteriją prisiminęs. Vienas bičas kiek ten ką tik išlošė? Bene 11 milijonų.

Aplanko vizija. Prieš pat Mindaugo karūnavimo dieną, kai Prezidentas per televiziją jau bus paskelbęs, kad visa tauta gavo po du skiepus, reklamos stulpai su patosu klausinėja manęs, ką aš veiksiu su išloštu milijonu. Ir čia pat su dar valstybiškesniu patosu atsako: „Pirk kelionių bendrovės „Novaturas“ akcijas!“

Reklama kaip snarglys. Atkalia ranka.