Rimvydo Valatkos komentaras. Neišsp­rend­žia­ma lyg­tis

Įky­riai, it po žie­mos per anks­ti at­si­ga­vu­si musė, po smil­ki­niais ro­po­ja min­tis, ne min­tis – neišsp­rend­žia­ma lyg­tis, lyg­tis neišsp­rend­žia­ma. Gal ir ne iš dy­ko bu­vi­mo pa­sąmonė ją iš­metė kaip tik da­bar? Va­kar stuk­telė­jo ket­vir­tas mėnuo, kai įves­tas ant­ra­sis ka­ran­ti­nas.

Trys milijonai kamuojasi uždaryti viename namų ūkyje. Be išėjimo pasižmonėti. Be restorano. Be teatro. Be kino. Be krepšinio mačo. Sporto klubo. Gimtadienių ir jubiliejų. Be mokyklos. Net ir be pagrabo. 120 dienų. Daug kam nelaiko nervai.

Lakmuso popierėlis – socialiniai tinklai. Feisbuke, kuriame ir iki tol bet kuris žodis čia pat galėjo pasirodyti kaip raudona marška buliui, atmosfera įkaitusi iki plieno lydymosi temperatūros. Religiniai karai, katrų Lietuva taip sėkmingai išvengė XVI–XVII a., pačiam įkaršty. Be teisės net į trumpalaikes paliaubas.

Matydamas tą vaizdą ir, kas be ko, neretai pats jame dalyvaudamas, aną savaitę išvedžiau, kad didžiausia mūsų problema – ne griežtas karantinas, o daugumos mūsų kantrybės stoka. Kas yra aiškiausias įrodymas, kad mes jau realiai priklausome nebe vargšų Rytų mąstymo erdvei, o tapome neatskiriama turtingųjų Vakarų vartotojų visuomenės neatplėšiama dalimi.

Vargšui dažniausiai nelieka nieko kito, kaip tik kęsti visokiausius nepriteklius. Kantrybės išbraukimas iš apyvartos – turtingųjų privilegija. Sakyk, kiek moku, ir duodi čia. Ką, net nusipirkti negalima? Nu, ir nafik tada.

Nėra teisių! Nėra darbo! Nėra pinigų! Ir dar kažkokį vieną šauktuką dailiai apsitaisiusių jaunų moterų rankose ant tų mano žodžių parodo „Panorama“. Kauno „Žalgirio“ direktorius guodžiasi, kad dėl uždarytų salių komanda negavo kažin kiek milijonų pajamų ir jau vėluoja žaidėjų algos.

Daugiau kaip pusė krepšininkų – esami ir būsimi milijonieriai, o kaip blogai jiems dabar. Kur žiūri Vyriausybė su tais savo draudimais? Draudimai visus biesina. Virtuvės šefas L. Čeprackas pakvietė į diskusiją, kaip greičiau nuimti COVID-19 draudimus ir niekad prie jų negrįžti. Dalyvavo ir Kauno „Žalgirio“ direktorius. Žiūrėk man, Vyriausybe.

Net ir su oru kažkas negerai darosi. „Liūdnos naujienos laukiantiems saulėto pavasario: sugrįš šalčiai, neskubės pasirodyti žibutės“, skelbia antraštė. Etnografas L. Klimka po ta antrašte pribaigia it samdytas žudikas kontroliniu šūviu: džiaukitės saule šiandien, nes balandį ir gegužę nebebus jos.

Tokiais atvejais liežuvį niežti. Traukia ironizuoti. Pasišaipyti iš tokio visuotinio kantrybės neturėjimo. Bet liežuvis neapsiverčia. Kažin kaip reaguočiau aš pats, jei turėčiau dvi kavines ir 20 man dirbančių žmonių, kuriuos arba atleisk, arba bent mizeriškas algas mokėk. Kai pajamų nulis. Arba būčiau virtuvės šefas, virėjas, padavėjas, sporto klubo treneris?

Keikčiau valdžią kaip didelis. Net jei spalį už I. Šimonytę būčiau žvakeles penkiose bažnyčiose uždegęs. Manęs neįtikintų nė protingo malonaus veido ekonomistas J. Mačiulis, per televiziją sakantis, kad jokios krizės nėra, pramonės gamyba auga kaip niekada, būsto kainos kyla.

Kažkokiame romane apie karą skaičiau, kad kareiviui karas yra ten, kur siekia jo akis. Divizija gali triuškinti priešą, bet jei prieš kareivio akis išdygs priešo žvalgų būrys, kareivį apims panika. Dės į kojas, nekreipdamas dėmesio net į teisingus pranešimus, kad priešas traukiasi visu frontu.

Savi marškiniai arčiau kūno. Bandymas alkanam aiškinti apie kantrybę – tas pats, kas pasodinti prie ikrais ir kumpiais nukrauto stalo ilgšį studentą ir informuoti jį, kad, norėdamas užkąsti visų tų gėrybių, jis privalo kokią valandą treniruotis, kol išmoks gražiai naudotis stalo įrankiais.

O ką daryti valdžiai? Virtuvės virtuozas Liutauras su kompanija išrutuliojo visokių smagių ir įdomių dalykų. Tačiau kiek jie praktiški šitoje kebeknėje su ta spygliuota baidykle?

Anglija buvo atleidusi draudimų valdžias. Teko suvaryti visus atgal ir dar griežčiau. Čekija paleido, ir, žiūrėk, kaip atkrito. Estija ir Latvija ilgai buvo mums pavyzdys. O dabar ten miršta daugiau žmonių nei keliskart didesnėj Lietuvoje. Nėra visoj Europoj pandemijos sėkmės istorijų.

Vyriausybė ir pati supranta, kad žmonės nebeturi kantrybės. Šį bei tą bando atlaisvinti. Bet iš to tik dar didesnė čyderstva išeina. Įsikibusi į draudimų ienas Vyriausybė daugumos mūsų akyse yra kalta. Be kaltės kalta, nors koks skirtumas. Tokia jau valdžių dalia – spręsti neišsprendžiamas lygtis.

Lyg pro miglas iš vidurinės laikų atplaukia mano matematikės, gražuolės Dalios žodžiai apie diofantines lygtis. Taip vadinamos neapibrėžtosios algebrinės lygtys, kuriose nežinomųjų daugiau negu lygčių ir ieškoma tik sveikųjų, kartais racionalių, sprendinių.

Paprasčiausia diofantinė lygtis yra ax + by = 1 (kai a ir b – sveikieji tarpusavyje susiję pirminiai skaičiai). Ta lygtis turi be galo daug sprendinių. Tokias lygtis dar III a. sprendė garsusis graikas Diofantas iš Aleksandrijos. Jo „Aritmetikos“ 6 knygos iš 13 pasiekė mūsų laikus.

Tik, nors užmuškit, neprisimenu, ar diofantinių lygčių sprendiniai gali duoti kokios nors praktinės naudos. Kad ir kaip būtų, kovido lygtis racionalių sprendinių neturi. Bent jau artimiausiu metu.