Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Ge­riau jie eitų?

Ka­ran­ti­no varž­tai at­lais­vin­ti apy­tik­riai per  1,5 cm. Kaukės kaip bu­vo, taip ir liks. Žings­nis į vieną pusę tarp Šiau­lių mies­to ir Šiau­lių ra­jo­no – bau­da. Po­li­ci­ninkų pa­si­ro­dy­mas kaip kėlė er­zelį, taip ir kels. Ypač lau­kuo­se, pa­miškėj ir ki­tur, kur nuo­ša­liau. Kai ir stebė­to­jui ne­va­lin­gai išsprūs­ta „ge­riau jau jie eitų į pre­ky­bos cent­rus – tiek ten pim­pia­no­sių“.

Ar dar kas nors stipresnio, kuo mūsų leksika nuo paskutinės okupacijos laikų vis dar turtinga. Mes esame prisiekę teisybės mylėtojai. Puikiai žinome, kaip reikia treniruoti krepšininkus. Dar geriau išmanome, kaip valdyti pandemiją, o ypač ką, kur ir kada turėtų (ne)gaudyti policija.

Anądien visą šalį apskriejo šiauliečio plaukimo trenerio Martyno istorija. Už ėjimą pėsčiomis iš vienos savivaldybės į kitą jį nubaudė policija. Žmogus buvo susiruošęs nueiti 57 km.
Pagavo 35-ajame kilometre kažkur netoli Pakruojo, supakavo, parvežė į Šiaulius, ir bac bauda. Už nieką, kaip tokiais atvejais mėgstame sakyti.

Tikiu, kad dauguma skaitytojų Martyno pusėje. Man pačiam nevalingai norisi ginti plaukimo trenerį. Martynas nei būriavosi su draugais prie butelio, nei nelegaliai ką kirpo ar tvarkė gelinius nagus, ką masiškai daro grožio specialistės, sėkmingai apeidamos draudimus.

Martynas niekam blogo nedarė, net ir negalėjo padaryti. Persirgęs koronavirusu, su savimi nešėsi tai patvirtinantį antikūnų testą. O net ir be testų – kam pakenksi, klampodamas laukais?

Martyno tikslas buvo ne kaip nors pasipelnyti ar pasinaudoti uždraustomis procedūromis, o tik nueiti pėsčiam 57 km. Šiaulius jau buvo išvaikščiojęs skersai išilgai, o ir kiek ten tų Šiaulių? Per dieną nueini 20–40 km ir pavydi kolegoms iš Vilniaus ar Klaipėdos, katrų ir į ilgį, ir į plotį daugiau.

Bet policijai aiškink neaiškinęs. Capt, ir anei Pasvalio, anei 57 km, anei darbovietės nugalėtojo laurų. Už ką? Šaukia širdis, skaitydama trenerio Martyno istoriją.

Martynas nėra vienintelis toks, sumaltas karantino draudimų girnomis. Viena alytiškė, turėjusi skristi į Švediją pas sūnų, Vilniaus oro uoste buvo neįleista į lėktuvą. Persirgusi kovidu. Negana to, neradus antikūnų, dar ir paskiepyta. Tikriausiai medikė. Turėjo tai įrodančius tvarkingus popierius, bet vis tiek liko ant ledo. Nes oro bendrovė, kurios lėktuvu turėjo skristi, yra gavusi nurodymą skraidinti tik tuos, kurie turi neigiamą kovido greitojo testo atsakymą.

Nesąmonė. Ne tas žodis, kaip pikta. Kas ginčysis, kad tvarka nelogiška, tiesiog kvaila?

Tokiais atvejais esame linkę kaltinti policiją ir ypač valdžią, kuri šitiek nesąmonių prisigalvoja. Sutinku, kad valdžia perlenkė lazdą, net ir po Kalėdų bei Naujųjų metų draudžianti žmonėms judėti tarp Šiaulių ir Šiaulių rajono savivaldybių.

Turbūt racionalu uždrausti įvažiuoti savaitgaliais į Palangą ar darbo dienomis į didžiuosius miestus, bet drausti vaikščioti rajonų laukais? Kiek tokių vaikščiotojų per du rajonus? Trys, penki, penkiolika?

Tačiau jei jau tai uždrausta, policija negali eiti geriau kitur, kaip mes jai tiek mintimis, tiek ne pačiais gražiausiais žodžiais nuolat linkime. Teisinėje valstybėje įstatymas yra vykdomas ten ir taip, kaip jis parašytas. Įstatyme neparašyta, kur geriau gaudyti, o kur geriau negaudyti pažeidėjų. Jei policija pažeidimą fiksuoja, brolis ne brolis, o lipk iš grūšios.

Tai tokiose valstybėse, kaip Rusija ir Baltarusija, šitas „geriau“ galioja šimtu procentų. Nes ten valdo ne įstatymas, o valdovas ir jo gausi bei lygiai taip pat savivaliaujanti kareivija, paskui valdovą savo vietose pakeičiantys įstatymą taip, kaip jiems atrodo „geriau“.

Štai išėjo A. Navalno šalininkai į mitingus dešimtyse Rusijos miestų, šaukdami „Putiną lauk!“, ir iškart tūkstančiai protestuotojų buvo sudaužyti, suimti, sukišti į areštines ir nuteisti pagal vieną trafaretą „už pasipriešinimą policininkams“. Kai kur teisėjai per tą skubą įsiteikti valdovui net nelaimėlio pavardės nespėdavo į nutartį įrašyti – nubausdavo su prieš tai nuteistojo pavarde.

Bet lygiai taip pat be jokių leidimų išėjusieji į gatves parėkauti „Šlovė Putinui!“ nebuvo nei vaikomi, nei į areštines grūdami, o dar ir per televizijas rodomi pavyzdžiu. Taip veikia autoritarinis, telefonine teise ir įsakymais žodžiu pagrįstas tas „geriau jau“, nuo kurio mes negalime atprasti.

Lyg ir turėtume džiaugtis, kad pas mus valdo ne policininkas, o įstatymas, kurį, nesvarbu, geras ar blogas įstatymas, bet policininkai vykdo taip, kaip parašyta. Bet nesidžiaugiame. Vaikiškai norime, kad valdžia veiktų idealiai, su protu. Bet tai šen, tai ten neveikia su protu, išeina ir skersai gerklę. Ką tokiais atvejais turėtume pasakyti sau, kad dangčiai nuo garo pertekliaus nesikilnotų?

Kaip yra pasakęs vienas garsus britas, demokratija yra labai bloga santvarka. Bet visos kitos santvarkos – dar blogesnės. Todėl gal geriau nesiųskime policininkų ten, kur jie turėtų geriau gaudyti. Geriau jau tegu daro tai, kas parašyta įstatyme, ten, kur pamato pažeidėją.

Galų gale mums yra daug geriau, kai valdo tegu ir netobulas, gal netgi blogas, bet įstatymas, o ne policininkas, kuris pats pasijunta įstatymu.