Riešės seniūnijos gyventoja Petronėlė Lukenskienė mini 100-ąjį jubiliejų

Kaip ir kasmet gruodžio pradžioje Didžiosios Riešės gyventoja Petronėlė Lukenskienė sulaukia sveikinimų ir šilčiausių linkėjimų gimimo dienos proga. Bet šiemet ši diena išties ypatinga – tai jau šimtasis jubiliejus! Šia proga šiandien, gruodžio 2 d., savo ir Vilniaus rajono savivaldybės merės Marijos Rekst vardu šimtametę atvyko pasveikinti Riešės seniūnas Valdemar Rynkevič. Linkėdamas jubiliatei tvarios sveikatos, artimųjų šilumos ir neblėstančio optimizmo, seniūnas įteikė merės sveikinimo raštą, dovaną bei gėlių puokštę.

Visada aktyvi, darbšti ir žingeidi

Kaip pasakojo ponios Petronėlės anūkė Živilė Bačkuvienė, močiutės ilgas gyvenimas buvo  pilnas iššūkių, sunkumų ir praradimų. Tačiau nepaisant visko, ji visada buvo labai veikli ir optimistiškai nusiteikusi. 

P. Lukenskienė gimė 1920 m. Girkalnio miestelyje, Raseinių rajone. Augo negausioje 4 asmenų šeimoje. Pabaigė 6 klases. Nuo mažens labai mėgo skaityti, dalyvauti mokyklos saviveikloje. Giedojo bažnyčios chore. Būdama 16-os persikėlė į Kelmę, kur išmoko mezgėjos amato. Tais laikais mezgimas mezgimo mašina buvo labai progresyvus amatas. Kiek padirbėjusi, atsidarė nuosavą mezgyklą. Nepaisant daugybės darbų, toliau tęsė veiklą bažnyčios chore, labai mėgo ir jaunimo pramogas: šokius, susiėjimus, įvairiausias šventes.

Deja, bet karo metu Kelmės miestelis degė net 2 kartus. Kaip ir daugelis miestelio gyventojų, Petronėle neteko visko. Jai teko bėgti ir glaustis pas gimines Girkalnyje.

Karui besibaigiant, ištekėjo ir susilaukė 2 dukterų. Karui pasibaigus, Ariogaloje jiems su vyru pavyko pasistatyti nuosavus namus. Visada sunkiai fiziškai dirbo: namų ūkis, vaikai, dirbo ir valdiškame darbe ˗ mezgykloje, buvo vyriausia mezgėja. Į darbą važiuodavo dviračiu. Paaugus dukrom, vėl „nėrė“ į saviveiklą: dainavo, šoko vietiniame šokių ratelyje, giedojo bažnyčioje. Su vietiniu kolektyvu yra dalyvavusi ir Dainų šventėje. Kaip juokaudami sako Ponios Petronėlės artimieji: „ko neatimsi iš žmogaus, tai energijos ir noro visur dalyvauti“.

Po vyro Jono mirties, būdama 75 metų persikėlė gyventi pas dukrą Janiną į Didžiąją Riešę. Tada, būdama dar pavydėtinos sveikatos ir energijos bei šviesaus proto, puoselėjo daržus bei gėlynus. Visada domėjosi politika ir visuomeniniu gyvenimu, daug skaitė. Ne svetimos buvo ir technikos naujovės. Bendravimui su giminaičiais įsigijo mobilųjį telefoną. Beje, ir dabar turi nuosavą mobilųjį. Puikiai moka naudotis TV pulteliu, jei reikia susiranda ir atsisuka mėgstamą laidą ar filmą.

Ilgo gyvenimo receptas

Visuomet, kai girdime apie ilgaamžius žmones mums kyla natūralus klausimas – koks gi šių žmonių ilgo gyvenimo receptas? Jubiliatės anūke ponia Živilė atsakė trumpai – viskas paprasta. Petronėlė niekada nesidomėjo sveika gyvensena, bet, paradoksas, gyveno kaip „iš sveikos gyvensenos vadovėlio“. Niekada nekeldavo klausimo, kodėl gyvena taip, o ne kitaip? Tiesiog jos įpročiai buvo tokie. Visą gyvenimą labai saikingai maitinosi. Posakis „gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome, kad gyventume“ visiškai atitinka jos mitybos įpročius. Kasdieninis maistas – paprastas, asketiškas, bet įvairus. Skanėstai tik per šventes. Pasninkas – šventas dalykas. Dėl tokių įpročių niekada neturėjo viršsvorio. Požiūris į mediciną labai „blaivus“. Jei tikrai reikia, tai gydėsi, bet niekada neieškojo „stebuklingos piliulės“ nuo visų ligų. Daug dirbo, judėjo. Juk judėjimas, tai gyvenimo pagrindas.

„Ne svetima jai buvo ir liaudies medicina. Vaistažolių arbatėlės iki šiol išliko senolės kasdienybėje, o jei reikalas rimtesnis, pasitelkiami ir įvairūs užpilai. Net būdama šimto metų, kasdien pasimankština, niekada nesistengia praleisti dienos lovoje. Kaip ir visą savo gyvenimą, laikosi dienos režimo, kuris, beje, suskirstytas griežtai valandomis: yra laikas valgyti, yra laikas melstis, yra laikas žiūrėti serialą, yra laikas vaikščioti. Ir taip praeina visa diena. Kai buvo darbinga, taip pat visada buvo laikas dirbti ir laikas ilsėtis tarp darbų“, – pasakojo ponia Živilė.

Ilgaamžių moterų giminė

Ponia Petronėlė turi 2 dukras, 3 anūkus ir 3 proanūkius.

Artimųjų teigimu, visos Petronėlės Lukenskienės giminės moterys yra ilgaamžės. Jos mamytė mirė būdama 94 metų, sesuo – 94, pusseserė – 96, pusseserė Amerikoje nugyveno virš 100 metų. „Ir visos jos gyveno panašų gyvenimo būdą. Todėl labai sunku pasakyti kas lemia ilgaamžiškumą – genai ar gyvenimo būdas“, – svarstė ponia Živilė.

Kartu su visa ponios Petronėlės šeima džiaugiamės šios nuostabios moters gyvenimo dovana ir 100-ojo jubiliejaus proga linkime geros sveikatos, artimųjų meilės ir kasdienių džiaugsmų!

Nuotraukos vrsa.lt ir iš asmeninio šeimos archyvo