Režisierės Jolantos meilė teatrui ir Ignalinai

Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka tęsia renginių ciklą ,,Prisėskim ant suolelio ir pasikalbėkim“. Šįkart, prisimenant praėjusią Teatro dieną, šiltam pokalbiui pakviesta labai ryški ir šviesi Ignalinos krašto asmenybė, teatrų IKI ir ,,Salos“ režisierė, teatro mokytoja, garsiojo festivalio ,,Bildučiai“ sumanytoja, organizatorė ir siela, pelniusi daugybę įvertinimų – Jolanta Narbutaitienė.

Su ja kalbėjosi žurnalistė Lina Raginytė, kuri stengėsi atskleisti kitą, mažiau pažįstamą kūrėjos pusę. Ekrane rodytos nuotraukos iš asmeninio albumo, teatrinio gyvenimo. 

Pokalbis pradėtas linksmais vaikystės prisiminimais, kai dar visai mažutė Jolanta jau žvelgė į sceną iš akordeono dėklo. Jos mama Verutė dirbo Sližių kaimo (Ukmergės rajonas) kultūros namuose meno vadove ir  grojo akordeonu. Kiek save atsimena, nuolat būdavo scenos užkulisiuose, čia žaisdavo, plodavo, net užmigdavo. Paskui mama buvo priversta keisti profesiją, tapo kirpėja, atvažiavo į Ignaliną, vėliau į Didžiasalį.  O Jolanta jau ne tik  žiūrėjo į sceną, bet ir pati lipo pasirodyti, tapo tikra mažąja žvaigždute.

Pasakota ir apie mokyklinius metus Didžiasalyje, gražiai prisiminta lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Keraitienė,  įdomūs ir prasmingi renginiai, kuriuose Jolanta ir deklamuodavo, ir dainuodavo. Tai, kas vykdavo po pamokų, jai buvo svarbiausia: „Turėjom teatriuką, statėm spektaklius, kūrėm taip vadintų agitbrigadų programas, visas miestelis susirinkdavo pažiūrėti. Mums buvo svarbiausia atrasti vietą saviraiškai...“.

Mergaitė su dideliu susižavėjimu žiūrėdavo į  mokyklon koncertuoti atvykusius klasikinės muzikos atlikėjus, aktorius – kokie šviesūs ir dvasingi atrodė jų veidai. O pirmasis jos pačios pasirodymas scenoje buvo vaikiškai nesėkmingas. Dainuodama žymios krašto liaudies dainų atlikėjos Kristinos Skrebutėnienės tokią ilgių ilgiausią dainą, staiga,  bekikenant berniukams, pasimetė, užsikirto ir tarsi balsą prarado, paskui apsiverkė. Tuomet buvusi tokia didelė gėda, tolygi pasaulio pabaigai...

Gimė Jolanta  raudonplaukė, o tai gūdžiais tarybiniais laikais buvo savotiškas nuosprendis, nes kreivų žvilgsnių ir  pašaipų negalėjai išvengti. Vis svajojo baigusi mokyklą nusidažyti plaukus, bet paskui priėmė save tokią – kitokią, išskirtinę ir tikrai gražią. Visą gyvenimą ši ugninga energija, maitinama nerimstančios prigimtinės skorpiono ekspresijos,  padėjo eiti pirmyn, siekti, kovoti, įrodinėti, kad esi „ne ryža“.

Režisūrą Jolanta studijavo Klaipėdos konservatorijoje, būtent ten suprato, kad tai jos kelias, jos didžioji aistra. Prisimintas jau daug kartų pasakotas išgyvenimas, kaip  studentei tuomet akis badė ant sienos kabantis Lietuvos žemėlapis su pažymėtais miestų ir miestelių teatrais.

Ties Ignalina buvo balta dėmė. Jaunoji kūrėja, nors ir buvo gavusi pasiūlymą savo diplominį spektaklį statyti Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, pasirinko gimtąjį kraštą. Ir tą baltą dėmę taip primargino, taip nušvietė, kad iš teatro dykvietės ji virto gyva, derlinga, žydinčia  teatrinio gyvenimo sala.

Už savo kūrybinę ir teatrinę veiklą režisierė yra pelniusi „Lietuvos Šviesuolio“ vardą,  kultūrinę Miko ir Kipro Petrauskų premiją, savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinė lelija“. Į Ignaliną teatras IKI  atvežė ,,Aukso paukštės“ apdovanojimą, o įvairias padėkas ir laimėjimus festivaliuose turbūt sunku būtų ir suskaičiuoti. Tačiau tokie kūrybingi, Dievo duotu talentu paženklintieji žmonės ne dėl apdovanojimų  kuria ir dirba, o todėl, kad kitaip negali.

Dažnai savęs negailėdami, širdį pasmerkdami jaudinančių išgyvenimų, skausmingų ieškojimų, nusivylimų ir džiaugsmingų atradimų lavinai. O kiek įvairių emocijų reikia išgyventi repeticijose, kiek visko per save perleisti, išlieti, kai čia pat ir mirštama ir gimstama, juokiamasi ir pykstama...

Rudenį atšventusi 55-erių metų sukaktį, tarsi stabtelėjo ir pradėjo ieškoti tikrosios Jolantos – ne režisierės, ne mokytojos, o tiesiog moters. Pradėjo galvoti, kas jai dar gyvenime patinka, ką gali ne kitiems, o sau duoti. O tų dovanų be galo daug: tai ir kelionės, ir koncertai, ir miškai, grybai, uogos. Paskutiniu metu itin domisi istoriniais filmais, knygomis, taip pat  psichologija, netgi norėtų ją studijuoti. Gražiausia vieta jai ta, kur gyvena – tai Lietuvos žiemos sporto centro apylinkės, Žaliojo ežero pakrantės. Čia moteriai labai patinka vaikščioti, ilsėtis, grožėtis, čia jos siela atsigauna...

Draugių Jolantos gyvenime nėra daug, bet jos tikros, laiko patikrintos. Ir moteriška laime – surasta antrąja širdies pusele – šiandien ji džiaugiasi. Kalboje kiek nukrypus į save, režisierė  ir vėl  grįžta prie teatrų. Anksčiau režisavusi visus pagrindinius Ignalinos rajono renginius, didžiulio populiarumo sulaukusius anšlaginius kalėdinius koncertus, dabar Jolanta Narbutaitienė dirba Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje. Veda teatro pamokas ir intensyviai dirba su trimis teatro IKI grupėmis, stato spektaklius, gegužės mėnesį ruošiasi dalyvauti teatrų festivalyje Jonavoje.

Dar yra vilčių ir dėl suaugusiųjų teatro ,,Salos" atgaivinimo. Dabar „Salos“, pasak Jolantos, vis dar širdyje, vis dar gyvuoja. Su teatro nariais nuolat susitinkama šventėse, kalėdiniuose vakarėliuose, kai kurie jų yra didžiausi režisierės pagalbininkai.  Dar Jolanta sakė labai norėtų, jog Ignalinoje būtų meno mokykla, ne tik su muzikos ir dailės, bet ir su šokio, teatro klasėmis, nes juk taip svarbu gabų vaiką ugdyti visapusiškai.

Pokalbio pabaigoje Lina Raginytė pakvietė pasižiūrėti Ignalinos gatvėse filmuotų vaizdų su praeivių nuomonėmis apie Ignalinos teatrą ir režisierę Jolantą. Tai ją maloniai nustebino. O tie atsiliepimai – patys geriausi.

Žmonės labai vertina režisierės ir kūrėjos talentą, mėgsta lankytis teatro IKI spektakliuose, džiaugiasi visais pasiekimais. Ignalinai tikrai pasisekė, kad Jolanta tuomet nepasirinko didmiesčių, o sugrįžo ir šviesą neša bei teatro kultūrą vis augina savo mylimame krašte. Renginio pabaigoje su gražiausiais padėkos žodžiais jai dovanotas bibliotekos skėtis bei rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbis, prisimenant gražią kūrybinę bendrystę.