Ret­rop­rie­ta­isai – lyg me­no kū­ri­niai

„Jie kaip me­no kū­ri­niai“, – su ne­sle­pia­mu pa­si­gė­rė­ji­mu, žiū­rė­da­mas į se­no­vi­nes liet­lem­pes, sa­ko šiau­lie­tis Sa­nia Ker­be­lis. Jo sen­daik­čių ko­lek­ci­ja na­muo­se uži­ma at­ski­rą kam­ba­rį, to­dėl jos da­lis – se­no­vi­niai ly­gin­tu­vai – jau eks­po­nuo­ja­ma S. Ker­be­lio va­do­vau­ja­mos Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pa­tal­po­se.

Netikėtas pirkinys peraugo į kolekciją

Privačioje šiauliečio S. Kerbelio kolekcijoje – beveik du šimtai lietlempių ir primusų. Aistra jas rinkti įsižiebė prieš gerą dešimtmetį netikėtai – nuo atsitiktinio pirkinio sendaikčių krautuvėlėje. O vėliau paieškos, pirkiniai turgeliuose, parduotuvėlėse, paties ar pažįstamų iš kelionių atvežti rakandai nejučia tapo temine lietlempių ir primusų kolekcija. Iš pradžių sendaikčiai laikyti darbe, dabar jie net užima atskirą kambarį namuose.

„Jos išvaizda lyg meno kūrinio, – vartydamas rankose lietlempę ir glostydamas išlinkimus, kalba S. Kerbelis. – Atrodo, kad jos panašios, bet visos skirtingos.“ Ir tikrai – kiekvienos rankenėlė, išlenkimas, dujų talpos forma, ąselės ir kitos detalės – vis kitokios. Kiekvieną norisi apžiūrinėti ir tyrinėti. Savininkų ir jomis dirbusių meistrų istorijos, deja, neišliko.

Skardininkų darbo įnagis interjere

Lietlempės (litavimui skirtos kaitinimo lempos, – aut. past.) būdavo (ir dabar dar yra) naudojamos skardinimo ir šaltkalvystės darbuose. Kai meistrui reikia išlenkti, sujungti du lakštus, jis metalą suminkština kaitrinės dujinės lempos liepsna.

„Gal dėl to, kad mano senelis buvo skardininkas, kažkur genuose likęs potraukis tokiems įrankiams“, – netikėtai pats sau iš praeities ataidėjusią trauką paaiškina. S. Kerbelis.

Anksčiau tai būdavo ilgus metus skardininkui ar šaltkalviui tarnaujantis darbo įnagis, tad ir kurtas kaip patvarus gaminys iš metalo. „Kiekvienas jų savaip gražus, paėmus į rankas, junti šilumą. Ir net nebenaudojamo ranka nekyla išmesti“, – pasakoja S. Kerbelis.

Dabartinės kaitrinės lempos nei medžiagų, nei dizaino išskirtinumo nebeturi. „Šiuolaikinės lietlempės tokios vienodos, nuobodžios ir be išliekamosios vertės, plastiko ar skardos gabalas, kurį panaudojęs išmeti. Tikrai niekam nekiltų noro jas pasistatyti kaip interjero detalę“, – retro ir neo gaminių vertę lygina kolekcininkas.

Ne kolekcininkas, o sendaikčių mėgėjas

Pagrindinėje kolekcijoje nemažą dalį sudaro ir primusai (dujiniai degikliai, dažniausiai naudojami gamtoje). „Daugelis jų įvežtiniai iš Skandinavijos ar Vakarų Europos, yra ir rusų gamybos. Tačiau šie akivaizdžiai nukopijuoti nuo švediško modelio, tik didesni ir grubesni“, – rodo savininkas.

S. Kerbelis kuklinasi vadinamas kolekcininku: „Savęs kolekcininku nelaikau. Esu labiau mėgėjas, kuriam patinka sendaikčiai.“

Todėl asmeninėje kolekcijoje atsiduria įvairūs akiai ir širdžiai mieli gaminiai. Tiesa, daugiausia tai metaliniai darbo ar buities rakandai: lietlempės, primusai, lygintuvai, svarstyklės.

Atvira senovinių lygintuvų kolekcija

Specialiai lygintuvų S. Kerbelis nerinko. Tiesiog vis pasitaikydavo koks nors įdomesnis pirkinys. Taip ir susikaupė jų dešimtys. Senovinių lygintuvų kolekcija šiuo metu eksponuojama Šiaulių apskrities žydų bendruomenės patalpose. Ją apžiūrėti gali visi norintieji.

„Daugelis žmonių turbūt galvoja, kad lygintuvai atsirado iškart elektriniai ir net nebeįsivaizduoja, jog jie būdavo sunkūs, kaitinami ant pečiaus ar pripildomi įkaitusių anglių. Tegu žmonės ateina, apžiūri, pakilnoja, prisiliečia prie istorijos. Juk kažkieno seneliai ar proseneliai tokiais naudojosi“, – dalies privačios kolekcijos eksponavimo priežastį įvardija S. Kerbelis.

Asmeninėje kolekcijoje – ir Lietuvoje įsigyti, ir įvežtiniai ir nepasiturinčiose šeimose naudoti, ir prabangaus dizaino damų garderobo kambariams skirti. Apžiūrinėjant tai išduoda dizainas, dydis, svoris.

Įdomu, kad seniau gaminti ne tik dešiniarankiams, bet ir kairiarankiams skirti lygintuvai. Tikėtina, kad tai nulėmė pati naudojimo technologija, kai karšti garai per lenktą lygintuvo kaminą verždavosi. „Jei tokiu į dešinę pusę lenktu garų vamzdžiu lygintų kairiarankis, tai garais nusidegintų sau pilvą“, – demonstruodamas aiškina S. Kerbelis.

Iki šiol galime stebėtis, įsivaizduodami, kaip reikėdavo pataikyti audiniui tinkamą lygintuvo temperatūrą (juk termostato rankenėlės nebuvo) ar kaip prižiūrėti špyžinį lygintuvo padą, kad šis nesudegintų ar neišteptų iškrakmolytų baltų parėdų.

S. Kerbelis abejoja, ar ši buitinių prietaisų kolekcija grįš namo: greičiausiai ji taps keliaujančia ekspozicija ar bus padovanota kokiam nors muziejui, kaip ir senovinės svarstyklės. „Visa tai turi savotiško žavesio, bet yra ne mano tema“, – sako jis. Privačią kolekciją ketinama apriboti lietlempėmis ir primusais. Gal ir jie visi kada nors bus pateikti plačiajai visuomenei.