Retos gėlės trapumas

Ukrainietė menininkė Alina Naboka, nuo karo su mama pabėgusi į Lietuvą ir radusi prieglobstį Šiauliuose, dėl streso ilgai negalėjo kurti. Tol, kol atrado bendrą vardiklį – retus nykstančius augalus, kuriuos į savo šalių raudonąsias knygas yra įtraukusi ir Lietuva, ir Ukraina. Išnykimo baimė ir trapumo grožis virto akvarelės darbais, kurie šiuo metu eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje.

Tol, kol dar yra

„Aš jau išvažiuoju namo. Vyras yra Ukrainoje ir norisi praleisti tiek laiko kartu, kiek tai bus įmanoma. Karas užsitęsė ir nebelabai aišku, kada bus visiškai nebepavojinga…

Buvau grįžusi į Ukrainą vasarą trumpam. Norėjau pajusti, kaip ten jausiuosi: supratau, kad fiziškai gal ir nesaugiai, bet emociškai namuose, su vyru man ramu… Ir kol tai dar yra, noriu išnaudoti šį laiką ir taip pagyventi“, – karo akivaizdoje suvokdama būties laikinumą ir ramybės trapumą, savo pasirinkimą grįžti į okupantų draskomą tėvynę paaiškina Alina.

Miela šypsena, tykus balsas, graži jaunutė moteris. Ir tik gilus, pokalbio metu vis kažkur nubėgantis akių žvilgsnis išduoda, kaip greitai išgyvenimai šią jauną moterį privertė subręsti.

Alinai ką tik suėjo 27-eri. Gimtadienį ji sutiko jau namie – Dnipre, Ukrainoje.

„Planuoju gyventi Ukrainoje, būti šalia vyro. Vėliau stebėsime situaciją, nes dabar neįmanoma planuoti ateities. Reikia gyventi dabar“, – sako namo grįžusi karo pabėgėlė Alina.

Nebegalėjo kurti

A. Naboka – dailininkė, įvaldžiusi akvarelę ir karštos emalės techniką. Mokėsi ji Dnipre ir Kyjive. Iki karo jaunutė talentinga menininkė spėjo sudalyvauti grupinėse parodose, bienalėse, meno festivaliuose, simpoziumuose Ukrainoje. Jos darbai buvo eksponuojami Romoje (Italija).

A. Nabokos emalės kūriniais puošta gimtojo Dnipro aikštė, jų yra ir Krivoj Rogo mieste. Kol kas jie stebuklingai išlikę, nors aplink vyksta kariniai veiksmai.

Šiauliuose Alina su mama atsidūrė kovo pradžioje ir ilgą laiką negalėjo nieko daryti: stresas dėl Ukrainoje likusių vyro, sesers su šeima, draugų, griaunančių karo veiksmų, viltis, kad viskas greitai baigsis ir galės grįžti, kaustė.

Dailininkę „pažadino“ projektas, kurį paskelbė Lietuvos kultūros taryba. Pabėgėliai galėjo pretenduoti į stipendiją.

„Atvykus į Lietuvą, buvo labai sunku pradėti piešti. Nes buvo nuolatinis stresas dėl Ukrainos, dėl ten likusių artimųjų ir juolab esant ne namie. Norėčiau Lietuvai padėkoti už šį projektą. Jeigu ne jis, nesu įsitikinusi, ar man būtų pavykę save įveikti ir pradėti dirbti. Tai labai didelė pagalba ir ne tiek materialinė, bet labiau psichologinė: tu pradedi dirbti, kai suvoki, kad tai kažkam reikalinga“, –
su nuoširdžiu dėkingumu mūsų šaliai kalba Alina.

Per tris mėnesius, bendradarbiaudama su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, menininkė įgyvendino projektą „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“, kurio tikslas – sukurti ir eksponuoti parodą, kurios idėja – lyginant Lietuvos ir Ukrainos nykstančius augalus, atkreipti dėmesį į patį nykimo fenomeną.

Brutalus naikinimas ir išsaugojimas

A. Naboka, seniai pradėjusi domėtis gėlėmis, pastebėjo, kad ją labiau domina ne sodo gražuolės, o retų, smulkių, sunkiai randamų ir kartais nepastebimų augalų grožis, kuris atsiskleidžia apžiūrinėjant.

„Būdama Ukrainoje, aš maždaug metus dirbau projekte „Ukrainos raudonosios knygos augalai“. Buvo daugybė variacijų: emalė ir akvarelė. Kai, atvykusi į Lietuvą, sužinojau, kad yra galimybė gauti stipendiją meniniam projektui, grįžau prie šios idėjos, nes nesu pratusi dirbtinai ko nors išsigalvoti. Tiesiog norėjau daryti tai, kas mane domina, o nykstančios augalų rūšys man įdomios.

Be to, būnant priverstinėje emigracijoje nepažįstamoje šalyje, norėjosi rasti ką nors savo, suprantamo, atpažįstamo. Todėl nusprendžiau lyginti Lietuvos ir Ukrainos retus augalus. Taip ir gimė šis projektas“, – pasakoja menininkė.

Pasak Alinos, jai, kaip žmogui, rūpi ekosistemų išsaugojimas, o kaip menininkei – vizualiai patraukli biologinė įvairovė.

Jauna dailininkė gana griežtai pasisako prieš gamtos užkariavimą visomis prasmėmis. Savo darbais ji stengiasi atkreipti dėmesį į laukinės gamtos okupaciją ir naikinimą. Ir ne tik augalų. „Pasaulyje atsiranda vis daugiau žmogaus brutalaus vystymosi variacijų: stepių arimas, terasinių šlaitų formavimas, galvijų ganyklos, nekontroliuojamas retų gėlių rinkimas puokštėms. Dabar naikinimo apogėjumi tapo aktyvūs Rusijos karo prieš Ukrainą veiksmai – tai ir gamtos draustinių okupacija“, – sako ji.

Bendra, ką turime saugoti

Alina, Šiauliuose nuėjusi į biblioteką, kruopščiai išstudijavo Lietuvos raudonąją knygą, kuria buvo sužavėta.

„Varčiau Lietuvos raudonąją knygą ir rinkausi, kas man gražu, ką norėčiau pavaizduoti darbuose. Paskui lyginau, ar yra tų augalų pas mus Ukrainoje“, – apie keletą taip praleistų savaičių pasakoja moteris.

Supratusi, kad dėl klimato skirtumų dalis jos pasirinktų lietuviškų grožių nesutampa su ukrainietiškais, tardamasi su profesionaliu botaniku iš Charkivo, įniko tikrinti visus augalus.

„Gerai, galvoju – teks peržiūrėti visus galimus variantus. Taip atradau 36 augalus, kurie yra reti ir įtraukti į saugomų sąrašą tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Žinoma, kaip neprofesionalė galėjau ką nors ir praleisti, bet man projektui užteko. Paveiksluose pavaizdavau 22 augalus, kurie tapyti akvarele ir dabar yra eksponuojami parodoje“, – rezultatą apibendrina dailininkė.

Ir tai ne tik šiaip dailės darbai – tai bendrumo paieškos, kvietimas susitelkti kovoje prieš naikinimą. „Aš ieškau temų, kurios sujungtų žmones, parodytų mūsų vienybę, t. y. demonstruotų bendras problemas. Noriu, kad žmonės pajustų savo jėgą išsaugant, taip įveikdami naikinimą ir griovimą“, – Alina savo idėjoje mato dar platesnę, bendros kovos, sutelktumo, prasmę.

Naikinamo grožio trapumas

Žiūrint į Alinos švelnius akvarelės potėpius, norisi niūniuoti – taip užburia tas trapus gėlių grožis. Kurdama ritmiškus, spalvingus ir emociškai išraiškingus darbus, A. Naboka teigia, kad kūryboje siekia proto ir intuicijos darnos.

„Aš, kaip dailininkė, nepretenduoju į botanikos žinias, aš tiesiog perduodu savo įspūdį, kuriu pagal ritmą, spalvas, emocijų bei pojūčių spektrą“, – apie kūrybos braižą sako pati Alina.

Tai, kad augalai nėra botaniškai tikslūs, nereiškia, kad jie neatpažįstami.

„Tai tarsi balansavimas tarp dviejų polių. Kritinis menas reikalauja būti „naudingam“, „socialiam“, „svarbiam“ ir neišvengiamai kelti aštrius klausimus. Idėja „menas vardan meno“ visiškai izoliuota. Todėl man svarbu, kad darbai turėtų prasmę: galbūt kažkas susidomės ir, būdamas gamtoje, atpažins į Raudonąją knygą įtrauktą augalą, nenuskins jo, neišraus“, – apie meno paskirtį kalba jauna dailininkė.

Aliną džiugina, kad jos paveikslai dar išleisti ir kaip atvirukų serija su augalų piešiniais ir aprašymais, ką žmogus gali padaryti, kad išsaugotų nykstantį augalą.

Darbai dar Lietuvoje

Parodoje eksponuojamus Alinos darbus galima įsigyti. Ekspozicijai pasibaigus, Alina kelis jų norėtų padovanoti lietuviams, kurie per pusmetį priverstinės emigracijos jai labai padėjo, tapo draugais. Likusius ketina pasiimti ir eksponuoti Ukrainoje, galbūt dar papildžiusi kitais savo darbais.

„Atsirado lietuvių draugų, kuriais labai džiaugiuosi ne kiekybe, o kokybe. Tai žmonės, iš kurių gavau ne tik paramą ar palaikymą, bet radome ir daug bendrų dalykų, malonu kartu leisti laiką“, – sako ji.

Ukrainietės menininkės A. Nabokos paroda „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“ Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje dar veiks iki spalio 10 d. O Lietuvoje jos kurtų emalės darbų galima pamatyti šią savaitę Pamario krašte atidaromoje parodoje, kur pristatomi darbai, kurti vasarą Kintuose per tarptautines emalės dailininkų dirbtuves.