Restorano apžvalga: "CaCa"

Kai kalba pasisuka apie dėmesio vertus restoranus Klaipėdoje, imu gūžčioti pečiais ir, dar kartą gerai pagalvojusi, vardinu tuos pačius, jau ne kartą girdėtus pavadinimus. Atrodo, Lietuvos pajūrio restoranų rinkoje pasikeitimų kur kas mažiau nei sostinėje: uostamiesčio lyderiai aukštų pozicijų niekaip neperleidžia naujai atsidarančioms vietoms.

Susimąstau, galbūt tokia tendencija ir lemia pasyvesnį naujų restoranų atsiradimą Klaipėdoje?

Žinoma, kai kartelė kilstelėta taip aukštai, ją pasiekti sunku net ir gastronomijos versle daug metų besisukantiems restoranų vilkams. Pripažinsiu, išlepinta tų garsių Klaipėdoje veikiančių restoranų, naujai duris atvėrusioms vietoms lūkesčių nesumažinu nė per centimetrą. Juk kam tenkintis vidutinišku, kai panosėje - geriausias? Panašu, Lietuvoje gyvename išties neblogai.

Išgirdusi naujos, nuo Klaipėdos centro gerokai nutolusios vietos pavadinimą - „Caca“, galvoje susikūriau kontrastingą paveikslą. Svarsčiau, ar atokiau įsikūręs restoranas nepatirs visiško fiasko - juk norėdami pasižmonėti, pavakarieniauti ar išgerti puodelį kavos daug dažniau keliaujame į miestą, o ne į jo miegamuosius rajonus. Tačiau greta šios minties, pačiupau ir kitą idėją - galbūt maistas ten toks gardus, jog dėl jo verta sėsti į automobilį? Kad ir kokie klausimai sukosi mano galvoje, buvau užtikrinta - šį restoraną išbandysiu artimiausiu metu.

Į „Caca“ išsiruošėme vėlyvą šeštadienio popietę. Abejojau, ar tokiu metu restoranas bus labai užimtas, tačiau staliuką dviems vis tiek rezervavau.

Atvykę į naująją vietą iškart buvome pasitikti malonaus padavėjo. Restoranas nebuvo pilnas. Užimti tik du staliukai, tačiau prie vieno iš jų, šventiniais pietumis mėgavosi nemenkas būrys žmonių.

Išsirinkome mums labiausiai patinkančią vietą prie lango ir ėmėme tyrinėti meniu. Šis man pasirodė lakoniškas, tačiau išties apgalvotas ir nevarginantis sudėtingais pasirinkimais.

Užkandžių skiltyje - trys skirtingi patiekalai: prancūziška svogūnų sriuba, pipirinis jautienos carpaccio ir lašiša. Daug negalvoję, nusprendėme paragauti svogūnų sriubą ir jautienos carpaccio.

Pagrindinių patiekalų „lentyna“ turtinga įvairia mėsa: ėriena, vištiena, triušiena, kiauliena, antiena. Žuvies mylėtojams siūloma menkė. Vegetarams - kaštonų gnocchi. Pagrindinį patiekalą dar galima papildyti norimu garnyru - bulvių piurė su kepintais grikiais, šviežių daržovių salotomis, kepintomis morkomis su obuolių acto karamele ir brokoliais su česnaku.

Mus aptarnavęs vaikinas nuoširdžiai rekomendavo paragauti ausiai neįprastai skambančių kaštonų gnocchi ir menkę. Taip pat pakvietė dar kartą užsukti ir išbandyti tą dieną, deja, neturimos, bet išties gardžios kiaulienos papilvės. Pasikliovę padavėjo rekomendacijomis, šeštadienio pietums pasirinkome kaštonų gnocchi bei menkę ir nekantraudami laukėme atviroje virtuvėje gaminamo maisto.

Nors „Caca“ virtuvės meistrų darbą galėjome stebėti pakankamai iš arti, restorano salėje nejaučiau jokių erzinančių gaminamo maisto kvapų.

Pagirti norisi ir „Caca“ interjerą. Restorano erdvė gana didelė, erdvi, šviesi. Joje gausu lengvų, „ramių“ spalvų, modernių, stilingų detalių, kurios interjere kuria vientisą ir išlaikytą stilių. Čia įrengtas ir atskiras žaidimų kampelis vaikams. Atrodo, net jis pateiktas subtiliai - vaikų žaidimų erdvę pastebėjau tik vėliau, vaikštinėdama po restoraną.

Kad galime tikėtis gardžių pietų, leido numanyti čia kepama ir prieš mūsų užsisakytus valgius patiekiama šviežia duona su puriu, saulėgražų sėklomis gardintu sviestu. Ne nuostabu, jog anglų-prancūzų virtuve išsiskiriančiame restorane „Caca“, atradau šių šalių gastronomijos elementų. Pavyzdžiui, salstelėjusi duonos riekė man priminė prancūzišką „brioche“. Nors tokią duoną gardu valgyti ir vieną, sluoksnis minkšto ir puraus sviesto šį skonių derinį kilsteli dar vienu laipteliu aukščiau.

Ant stalo atkeliavę užkandžiai - svogūnų sriuba ir jautienos carpaccio atrodė nepriekaištingai. Teigiamą įspūdį kūrė ir stilingi indai, kurių kraštuose galėjome matyti įspaustą restorano pavadinimą - „Caca“. Turiu pripažinti, ir restorano interjeras, ir estetiškos jo detalės atrodė apgalvotos ir išgrynintos iki skrupulų.

Grįžtant prie maisto, perprasti prancūziškos svogūnų sriubos gaminimo meną - ne taip jau paprasta. Šiame patiekale svarbus kiekvienas elementas - gardūs, minkšti, bet tuo pačiu, tvirti, salstelėję ir aromatingi svogūnai, tąsiu sūriu pasidengusios duonos riekelės ir šiuos du elementus į vientisą harmoniją sujungiantis kvapnus sultinys. Iš pažiūros - paprasta, tačiau nesubalansuotas kiekis prieskonių, beskonis sultinys ar netinkamai paruošti svogūnai šį rafinuotą patiekalą gali paversti tikru nesusipratimu.

Laimei, šį kartą taip neatsitiko. Ragaudama prancūzišką svogūnų sriubą, nepasigedau nei vieno iš anksčiau išvardintų elementų. Ši prancūziška klasika buvo puiki - salstelėjusi, kvapni, su viduryje plūduriuojančia ir dosniu kiekiu sūrio pasidengusia, baltos duonos rieke.

Nė nepajutusi užkandžio dubenėlį ištuštinau iki paskutinio lašo.

Pipirinis jautienos carpaccio lepino žvilgsnį spalvomis, kurios ypatingai gerai atsiskleidė neutralios spalvos lėkštėje. Nors patiekalą jau ragavau akimis, subtilų jo skonį norėjau pajausti ir skonio receptoriais. Sakydama „subtilų“, nesuklydau - jautienos carpaccio buvo išties delikatus. Gelteklių traškučiai, svogūnų laiškai, švelnus Parmesano kremas viską sulipdė į vientisą, tačiau nenuobodų kūrinį. Gelteklių traškumas ir jautienos minkštumas puikiai kontrastavo tarpusavyje.

Kad pagrindiniai patiekalai taip pat buvo patiekti itin stilingai ir patraukliai sakyti tikriausiai nebereikia. Supratau, jog estetinio vaizdo puoselėjimas - vienas iš šio restorano bruožų.

Menkė, kurią ragavau, buvo minkšta ir neperkepta, jos nereikėjo pjaustyti - žuvis lengvai pasidavė vien tik šakutei. Šį patiekalą neblogai papildė švelni ir soti bulvių košė, gardinta kepintais grikiais. Briuselio kopūstai, krevečių padažas, upėtakio ikrai bei gelteklių traškučiai buvo gardūs ir atskirai, ir tuo pat metu puikiai derėjo kartu su menke. Šioje žuvies lėkštėje nebuvo nieko, ką būčiau norėjusi atimti arba pridėti.

Kaštonų gnocchi pavadinčiau kaip labiausiai skoniu nustebinusį pietų patiekalą. Įpratusi ragauti klasikinius itališkus bulvių virtinukus nustebau, jog šie apdoroti kitokiu būdu. Kaštonų gnocchi buvo dailiai apskrudę išorėje ir minkšti viduje. Morkų ir salierų piurė šiame patiekale grojo vienomis pagrindinių natų. Tai buvo išskirtinis šio restorano valgis, priminęs subtilų desertą.

Nors po tokių sočių pietų dvejojome, ar skrandyje dar rasime laisvos vietos, saldžiai pietų daliai atsispirti vis dėlto nepajėgėme. Dviese pasidalinome porciją eklerų, įdarytų kukurūzų skonio kremu, su pieniniu šokoladu ir lazdyno riešutais. Tai buvo lengvas, ne per saldus, prie puodelio kavos labai tinkantis desertas.

Naujų atradimų pilni šeštadienio pietūs maloniai nustebino rimtu „Caca“ pareiškimu pretenduoti į dėmesio vertų uostamiesčio restoranų sąrašą. Nekantrauju čia apsilankyti dar kartą.

Sąskaita: svogūnų sriuba - 5€, pipirinis jautienos carpaccio - 7,8€, kaštonų gnocchi - 12€, menkės nugarinė - 16,5€, eklerai su kukurūzų skonio įdaru - 5€, du puodeliai espresso - 3€, gaivusis apelsinų gėrimas „Orange soda“ (200ml) - 2€, gazuotas mineralinis vanduo „Norte“ (330ml) - 2€.

VISO: 55,30€.

Aptarnavimas: 5/5 Nuo pat pradžių restorane „Caca“ jautėmės laukiami. Mus aptarnavęs vaikinas buvo malonus, profesionalus, dalijosi nuoširdžiais patarimais.

Interjeras: 5/5 „Caca“ erdvė šiuolaikiška, minimalistinė, erdvi ir šviesi. Manau, toks interjeras turėtų pelnyti daugumos restorano svečių simpatijas.

Meniu: 5/5 Patiko lakoniškas, neperkrautas šio restorano valgiaraštis, tačiau dar labiau sužavėjo ragauti patiekalai. Jų skoniai - išieškoti, vaizdas lėkštėje - nepriekaištingas.

Bendras vertinimas: 5/5