Restauruotos Kėdainių dvaro sodybos parko XIX a. vazos

Šiaurinėje Kėdainių miesto dalyje išsidėsčiusi Kėdainių dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 216) teritorija. Tai kompleksinis valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kurio sudėtyje yra minaretas, pietų rūsys, šiaurės rūsys, vartai ir parkas. Kėdainių dvaro savininkais iki XIX a. buvo Radvilos.

Kėdainių rajono savivaldybė 2020 m., įgyvendindama ,,Kitos apskirties inžinerinių statinių, Minareto g. 8, Kėdainiai, tvarkomųjų statybos darbų projektas. Miesto parko modernizavimas. Kėdainių dvaro sodybos (u. k. 216), Minareto g. 8, Kėdainiai, tvarkybos darbai: remontas, konservavimas, restauravimas. Projektavimo etapas: techninis projektas. Paveldo tvarkybos darbų dalis“  (architektė Gražina Janulytė – Bernotienė), restauravo išlikusias parko pietų ir šiaurės vazas (XIX a.). Projektu siekta sukurti integruotą daugiafunkcinę kultūrinę zoną, pritaikytą miestiečių ir miesto svečių laisvalaikiui. Atgaivintas Kėdainių dvaro sodybos parkas turi galimybę tapti svarbiu regioninės reikšmės kultūros ir poilsio centru.

XIX a. įveistas angliškas parkas

Ši vieta turi ypatingą aurą, mena tolimus istorinius laikus. Radvilų rūmams lemtingas buvo Šiaurės karas. Rūmai, švedams apsupus Kėdainius 1701 ir 1704 m., buvo sugriauti. Kai 1811 m. Kėdainiai atiteko grafui Pranciškui Čapskiui, šis nesiėmė atstatinėti sugriauto Radvilų dvaro, bet dešiniajame Dotnuvėlės upės krante, į šiaurės vakarus nuo miesto, įkūrė naują dvaro sodybą su parku. 1844 m. Marijonas Hutenas-Čapskis  pastatė mūrinius dvaro rūmus su vertingų paveikslų  galerija ir turtinga biblioteka. Į šiaurę nuo dvaro rūmų įveisė anglišką parką, o išplatintoje Dotnuvėlės vagoje įrengė tvenkinius. Parkas šeimininko buvo itin puoselėjamas ir mėgiamas. Amžininkų rašyta: ,,Įvažiuojame į stebuklų šalį, į didžiulį nesenai įrengtą ir labai brangiai atsiėjusį parką, kuriame menininko ranka supylė kalvas, iškasė tvenkinius, ežerus, kanalus, sukūrė visą salų archipeagą, prisodino puikiausių medžių, gėlių, pristatė monumentų...“.

Prilygo Lazienkų parkui Varšuvoje

1863 m. numalšinus sukilimą, Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. M. Hutenas-Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818 – 1884), kuris rekonstravo dvaro rūmus: išplėtė oranžeriją, skulptūromis ir giminės herbais išpuošė pagrindinį fasadą, prie tvenkinio išmūrijo į pilį panašų trijų aukštų bokštą su aukštu ir stačiu stogu. Išplėstame parke pastatė Balkanų kraštams būdingų namelių, pvz., minaretą, antikinių dievų ir deivių skulptūrų, tvenkinyje išmūrijo romantiškus griuvėsius primenančią dailią arką.

Mačiusieji parką tvirtino, kad grožiu jis buvo vienintelis visame Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašte, drąsiai galėjo lygiuotis į garsų grafų Paškevičių parką Gomelyje ir į karališkąjį Lazienkų parką Varšuvoje.  Kėdainių dvaro parkas tapo vienu gražiausių peizažinių parkų Lietuvoje: aptvertas gražia mūrine tvora, užtvenktas upelis sudarė tvenkinį su įlankomis, salelėmis, dirbtiniais kriokliais, gulbių pulkais, fontanais, medynais. Paprasti žmonės į parką buvo įleidžiami tik ypatingų švenčių metu. Tada parkas būdavo apšviestas, grodavo orkestras.

Peizažinio tipo parkas šiuo metu pakitęs

Kėdainių dvaro sodybos tūrinė erdvinė struktūra formavosi istorizmo laikotarpiu. Tuo metu dvarų sodybos su laisvai išdėstytais pastatais ir peizažinio tipo parku labiausiai atitiko puoselėtą natūralaus kraštovaizdžio idėją. Atsisakę geometriškumo, tiesių linijų, keturkampių kiemų, simetrijos, dvarų kūrėjai galėjo optmaliai susieti atskirus elementus su gamta.

Šiuo metu parko struktūra pakitusi, tačiau neprarasta – išlikę reljefo formos, medžių alėjos, vertingi pavieniai medžiai. Dotnuvėlės upės kariojo kranto aukštutine terasa tęsiasi senų liepų alėja. Pietinėje parko dalyje buvusio partero vietą pietuose ir šiaurėje fiksuoja išlikusios vazos ir jų fragmentai.