Reprodukcijoms irgi reikia talento

Šiaulių dailės mokykloje atidaryta šiauliečio, buvusio ugniagesio gelbėtojo Remigijaus Gvaizdiko žymių praeities meistrų paveikslų kopijų paroda. Vyras Dailės mokyklą baigė 1984 metais ir, praėjus 40 metų, vėl į ją sugrįžo. „Kai tėtis man vaikystėje pasakė, kad turėsiu lankyti Dailės mokyklą, verkiau. Labai nenorėjau“, – šypsosi Remigijus, šiandien supratęs, kad reprodukcijoms irgi reikia talento.

„Pats jutau, kad gerai“

„Matei filmą „Amelija iš Monmartro“? Prisimeni tą žmogų, kuris tapė paveikslų kopijas? Tai kažkas panašaus ir su R. Gvaizdiku. Išėjęs į pensiją, ugniagesys gelbėtojas prisiminė vaikystės patirtis“, – paskambinęs į „Etaplius“ redakciją, pasidalijo dailininkas, Šiaulių dailės mokyklos mokytojas Ugnius Ratnikas.

Dailės mokykla pradėjo projektą – rengia darbų parodas tų suaugusiųjų, kurie kažkada mokėsi Šiaulių dailės mokykloje. 55-erių Remigijui paroda – taip pat neįprastas, neeilinis įvykis gyvenime. Visada privengdavo, net gėdydavosi kam nors rodyti paties nutapytas garsių paveikslų kopijas, perpieštas nuotraukas. Jam tai atrodė kažkas nerimto, nevertingo. Tačiau kai pamatė senuką Raymond’ą Dufayel’į filme „Amelija iš Monmartro“, žmogų, bandantį atkurti garsių menininkų paveikslus, įspėti juose pavaizduotų žmonių mintis ir būsenas, suprato, kad kopijų kūrimas irgi vertas pagyrų, kad tame nėra nieko gėdingo ir smerktino.

Vaikystėje Dailės mokykloje Remigijus mokėsi penkerius metus, penkiolikmetis diplominiam darbui nupiešė, kaip lietuviai kaunasi su kryžiuočiais Žalgirio mūšyje. „Kentėdamas diplominį darbą piešiau tempera. Į Dailės mokyklą ne savo noru ėjau“, – nusijuokia vyras.

Berniukas lankė pramoginius šokius, su Rasa Mačiūnaite jam puikiai sekėsi šokti, bet tėvas ėmė ir pasakė: „Būsi dailininkas.“ „Tėvas matė many dailininką, sakė nenorintis, kad aš, kaip jis, būčiau vairuotoju. Labai gerai atsimenu tą dieną, kai atvažiavo į Jurgaičių kaimą, kur mes su broliu leisdavome vasaras, duodavomės tose vaizdingose apylinkėse prie Kryžių kalno, ir pasakė: „Eisi į Dailės mokyklą.“ Kaip aš tada verkiau. Iki šiol prisimenu“, – nusišypso Remigijus.

Dėl didelio užimtumo pramoginius šokius teko apleisti, bet Dailės mokyklą Remigijus baigė. Iki šiol prisimena puikius mokytojus: Violetą Kiznienę, Nijolę Ošurkovienę, Sigitą Prancuitį, Vladimirą Ošurkovą, Vitą Kurtinaitienę ir kitus.

„Dailės mokykloje aliejiniais dažais netapiau, bet namuose juos susipirkau, piešiau, man labai patiko. Tas kvapas... Kopijuodavau Žmuidzinavičių, kitus žinomus dailininkus. Man gerai sekėsi. Pats jutau, kad gerai. Pieštuku nuotraukų kopijas darydavau. Pavyzdžiui, armijoje perpiešdavau draugų merginų nuotraukas tobulai, kai paprašydavo“, – prisimena vyras.

Tarp dviejų ugnių

Po 8 klasių ir Dailės mokyklos Remigijus mokėsi Šiaulių statybininkų mokykloje, tada dvejus metus Kryme tarnavo rusų armijoje, gaisrininku ten buvo paskirtas. Grįžęs padirbėjo vairuotoju Šiaulių ligoninėje, o tada tapo ugniagesiu gelbėtoju – gaisrus gesino, vėliau ugniagesių automobilį vairavo iki išėjimo į pareigūno pensiją.

„Žinote, 1990-aisiais su draugais, tada ne naujiena, blaškėmės, turguose prekiavome Lenkijoje, Ukrainoje, net iki Baikalo buvome nusitrenkę su mašina“, – sako jis.

Taškente (Šiaulių mikrorajonas) augęs Remigijus tuomet daug ir sportavo, sporto salėms puošti kultūristų plakatus perpiešdavo. „Bet buvau tarp dviejų ugnių. Buvo mano taškentinė chebra, su kuria blaškėmės, pirtelėse švęsdavome, o kita – kur su dailininkais susitikdavau. Toks Remyga buvau, draugai dar Remygėle mane šaukdavo“, – juokiasi jis, sakydamas, kad jam apibūdinimas „prie meno“ toks nebachūriškas buvo, kad jo gėdydavosi. Dabar nebekreipia dėmesio.

„Pasikeitė žmonės, kai kurie draugai po parodos stebisi, kodėl nežinojo, kad piešiu. Na, nesiviešinau“, – paaiškina.

Taikiklyje – Mona Liza

Remigijus sako niekada abstrakcijomis nesidomėjęs, jam patiko realistiški paveikslai. Ir kai palinksta prie kopijos, tampa toks kruopštus, susikaupęs.

„Man piešimas – meditacija. Tada aš prapuolu paveiksle, manęs nebėra. Kai mama sirgo, gal prieš 10 metų, reikėjo tėvui padėti ją prižiūrėti. Pasistatydavau tėvų namuose molbertą ir ištirpdavau. Jaunystėje po 10–12 valandų galėdavau piešti. Dabar jau pavargstu, bet dabar darau, kas man patinka“, – sako jis.

Remigijaus darbai, kuriuos nukopijavo aliejiniais dažais: Karelio Fabricijaus „Dagilis“, Félixo Ziemo „Dodžių rūmai po Atodūsių tiltu“, Pieterio Bruegelio „Medžiotojai sniege“, Konstantino Makovskio „Merginos por-tretas“, Vincento van Gogo „Žvaigždėta naktis“ ir kt.

Vyras sako, kad kai Pieterio Bruegelio „Medžiotojų sniege“ reprodukciją, tik mažesnę už originalą, nunešė į dirbtuves įrėminti, visi apstulbo, klausė, gal užsakymus priima. Bet Remigijus nedirba pagal užsakymus, jam tapymas turi likti malonumu. Nenori įsipareigoti, nes gyvenime visada viršininkų „ant galvos“ turėjo – tėvai, mokytojai, armijos vadai, darbdaviai.

„Mintyse jau sukasi Leonardo da Vinčio „Mona Liza“. Pasidariau labai gerą nuotrauką prieš kelias dienas. Turiu pagrindą – ne drobę, o gruntą ant faneros. Paveiksle negali matytis potėpiai, pasiskaičiau, kaip Leonardas da Vinčis tapė. Tai man bus didelis išbandymas“, – žada dailininkas.

Paveikslai – ir ant kūno

Remigijus juokiasi, prisimindamas, kad kažkada jau yra davęs interviu. Apie paveikslus, bet ne tuos, kurie kabo ant sienos, o tuos, kurie yra ant kūno – tatuiruotes. Kokiais 1995-aisiais tatuiruotės ant žmonių kūnų buvo retenybė, o Remigijus jų labai norėjo. Pats paišė eskizus, o vieną pirmųjų tatuiruočių jam darė Rokas Šakys.

„Tuo metu buvo stereotipų, kad tatuiruotes darosi tik kaliniai. O aš norėjau indėniškų, genčių motyvų. Juk nuo vaikystės knygas apie indėnus skaičiau, filmus žiūrėjau, lakstėme kieme su lankais“, – pasakoja vyras, tęsdamas, kad yra du tipai žmonių. Vieni pasidaro tatuiruotę ir nori ją panaikinti, o kiti jų užsinori vis daugiau ir daugiau.

Remigijus iš pastarųjų – ant jo rankų, kojų, nugaros, krūtinės yra tatuiruočių paradas. „Man visada reikėjo adrenalino“, – nusišypso.