Remigijus Suslavičius: galima suderinti ir spėti viską

Pasaulyje gerai žinoma šokėja Mata Hari yra pasakiusi: „Šokis – tai poema, o kiekvienas jo judesys – žodis“. Šokis buvo populiarus visais laikais, tačiau profesionaliai užsiimti šia veikla nėra taip lengva. Lietuvos pramoginių šokių vicečempionas, Elektrėnų sportinių šokių klubo „Reveransas“ ir Elektrėnų kultūros centro vadovas Remigijus Suslavičius sako, kad šokis – ne tik malonumas ir neįpareigojantis dalykas, tačiau daug fizinių jėgų ir laiko reikalaujanti sporto šaka. Iš Kauno į Elektrėnus persikėlęs šokėjas sako, kad mažame mieste yra daugiau galimybių, o pagrindinis šokėjų tikslas neturėtų būti vien tapti čempionais.

Remigijau, kada ir kaip nusprendėte, kad norite būti pramoginių šokių šokėjas?
Kai nusprendžiau, kad noriu būti pramoginių šokių šokėjas, buvau pirmoje klasėje. Mokiausi Kaune ir mano mokykloje buvo skelbimas, kviečiantis į pramoginių šokių treniruotes. Prisimenu, kad kai tik atėjau, buvo labai daug vaikų ir kiekvienam vaikui davė numerį. Aš iki dabar prisimenu, kad mano numeris buvo „112“. Tada buvo atranka, į šokių grupę ne visus priėmė, bet aš patekau. Taip ir prasidėjo tas mano šokių kelias.

Ar niekada nebuvo kilusi mintis, kad galbūt norite užsiimti kažkokia kita veikla?
Vieną kartą gyvenime toks momentas buvo, bet su manimi tada pasikalbėjo mano trenerė ir aš patikėjau jos žodžiu, kad šokių kelią reikia tęsti. Tada buvo teniso mada. Mano klasės draugas norėjo lankyti teniso treniruotes, ten nuėjau pasižiūrėti ir aš, na, ir buvo aplankiusi ta mintis, kad noriu lankyti šią sporto šaką. Bet žaisti teniso daugiau taip ir nenuėjau. Tada buvau paauglys, man buvo gal trylika metų. Šio momento aš net nesureikšminu, tai buvo greičiau vaikiškas pasvarstymas, kad dabar eisiu kažkur kitur ir nebedarysiu to, ką dariau.

Daugelį metų sukatės šokių aikštelėje. Koks pats svarbiausias ir didžiausias laimėjimas buvo pasiektas per tuos metus?
Aš nesureikšminu pačių laimėjimų. Dažniausiai į sportininkus yra žiūrimą per jų laimėjimus. Tai tik matomoji dalis. Man pačiam pats didžiausias laimėjimas yra tas, kad aš išmokau dirbti, išmokau suprasti, kad net ir įdėjus labai daug darbo ne visada gali būti geriausias, išmokau suprasti, kad svarbiausias yra procesas, o ne vienkartinis apdovanojimas. Apdovanojimų kaip ir pinigų – jų niekada nebus per daug, visada norėsis dar ir dar. Todėl man pats didžiausias laimėjimas – ne medalis ar taurė, o tai, ką šis užsiėmimas man davė kaip žmogui, kaip asmenybei. Man labai svarbu, kad dėl šokių aš sutikau daug įdomių žmonių, susiformavo mano supratimas į darbą, į sėkmę, į nesėkmę. Šokiai man suteikė dar daugiau dalykų, kuriuos išvardinti prireiktų labai daug laiko.

Kada susiformavo Jūsų toks požiūris į pergales ir laimėjimus?
Kai pats šokau ir sportavau, žinoma, kad pagrindinis dėmesys buvo į rezultatą. Todėl galbūt daugelis ne tik šokėjų, bet apskritai sportininkų baigia savo karjerą dėl rezultato. Bet kai praeina daugiau laiko, tada pradedi suprasti, kad visa tai buvo tik pašalinis dalykas. Pats procesas daug daugiau žmogui duoda nei tas pasiekimas. O rezultatų buvo tikrai labai gražių. Kartais dvidešimt penkta vieta yra kur kas didesnė ir svarbesnė nei pirmoji, nes varžybų yra įvairių, įvairiausio rango.

Kas didžiausią indėlį įdėjo į Jūsų profesinį kelią?
Vienas iš trenerių, kurio filosofiją perėmiau ir aš, tai yra Imantas Brikmanis. Aišku, turėjau galimybę su daugeliu trenerių darbuotis, konsultuotis, tačiau jei reikėtų išsirinkti vieną vienintelį žmogų, tai rinkčiausi būtent šį vardą. Šis žmogus buvo pavyzdys viso ko atžvilgiu: racionalumo, planavimo, tikslų sudėliojimo, etapų susikūrimo ir daug kitų gyvenime svarbių dalykų. Šis žmogus pagal kilmę yra latvis, tačiau jau daugelį metų gyvena Lietuvoje.

Kas Jums pačiam buvo sunkiausia siekiant aukštumų, einant šokių keliu?
Sunkiausia tikriausiai buvo tai, kad reikėjo dirbti su savimi. Ir labai gaila, kad darbą su savimi ir jo svarbą supranti tik suaugęs. Dažniausiai tik tada, kai jau pasibaigia karjera, žmonės supranta, koks svarbus buvo tas darbas pačiam su savimi. Dažnai norisi kaltinti aplinkybes, sakyti, kad treneris nesupranta, kad partneris nėra tavęs vertas, kaltiname aplinkybes. Nes tai yra lengviausia, bet dirbti reikia su savimi. Šiandien sakau, kad būtent šis dalykas turbūt buvo sunkiausias. Gyvenimas žmogų labai keičia, keičia jo mintis ir nuomonę, bet šiandien aš manau, kad didžiausi iššūkiai ir problemos susikurdavo aplink tai, kad trūko mokėjimo ir žinojimo, kad reikia dirbti su savimi.

Esate kilęs iš Kauno. Kaip atsidūrėte Elektrėnuose?
Elektrėnuose tada kūrėsi naujas klubas. Entuziastų tėvelių iniciatyva jis jau buvo sukurtas ir jie turėjo trenerį, važinėjantį į Elektrėnus iš Kauno, tačiau jis buvo pareiškęs, kad stabdo tą važinėjimą ir daugiau Elektrėnuose netreniruos. Tada tie tėveliai ieškojo naujo trenerio, taip tas pasiūlymas atėjo iki mūsų ir taip mes čia atsiradome. Į Elektrėnus, į čia esantį „Reveranso“ kolektyvą, pradėjau važinėti dar dvyliktoje klasėje. Tai buvo didelis iššūkis, nes turėjau baigti mokyklą, turėjau pats sportuoti, vykdavo varžybos ir dar turėjau važiuoti keliasdešimt kilometrų treniruoti kitų. Tada buvo intensyvūs metai.

Kaip pavykdavo suderinti mokslą, sportą ir darbą? Pamokos nenukentėdavo?
Labai paprastai – eidavau miegoti trečią valandą nakties, o keldavausi aštuntą valandą ryto. Mokslininku aš niekada nebuvau, nebuvau ir labai stropus mokinys, bet man sekdavosi mokslai. Nesijaučiau taip, kad mokslus aukočiau. Aš galvojau, kad galiu spėti visur ir privalau suderinti viską. Jei nori save pateisinti, galima sakyti, kad kažko reikia atsisakyti tam, kad nenukentėtų mokslai. Jau kalbant ne apie save, bet apie šokėjus, tai galiu pasakyti, kad pasakymas, jog vaikas daugiau nešoks, o mokysis, yra nieko vertas. Aš garantuoju, kad mokslai tada dar labiau suprastės, nes atsiranda daugiau laiko. Tokį sprendimą, kad reikia skirti mažiau laiko papildomom veiklom, kad atsirastų laiko mokslams, dažniausiai priima tėvai. Tačiau vaikai nebūtinai taip mano. Dažnai tai būna tik vienos dienos tėvų sprendimas, kad kažko bus atsisakyta, bet ar jie visą laiką sukontroliuos, kad tas laisvas laikas bus skiriamas tik moks­lams. Juk tai ilgalaikis procesas, o ne tik viena savaitė, kai atžala nieko neveikia. Dažniausiai būna taip, kad kai vaikas žino, kad turi mokytis, turi užsiėmimus, taip pat turi laiką, skirtą poilsiui, jis sugeba suderinti ir suplanuoti viską. Tada tu žinai, kad negali sėdėti ilgai prie knygos ir neturėsi daugiau galimybės jos paskaityti vėliau, todėl privalai būtent dabar padaryti viską, ką gali geriausia.

Baigęs mokyklą persikėlė­te gyventi į Elektrėnus. Kaip jautėtės iš didmiesčio persi­kėlęs į nedidelį miestelį?
Aš manau, kad kaip tik mažuo­se miesteliuose yra kur kas daugiau galimybių. Mobilumas manęs niekada nestabdė ir negąsdino. Yra vieta, kurioje nakvoji, tačiau mes visada važiuodavome ir į Vilnių, ir į Kauną, kur dalyvaudavome grupinėse tre­niruotėse, varžybose. Man netrūko to didmiesčio. O čia viskas buvo labai po ranka, praktiškai visą miestelį galima apeiti pėsčiomis. Miesto didumas man niekada nesukėlė jokių problemų.

Ar elektrėniečiai noriai įsitraukia į šokių veiklą?
Aš manau, kad taip, tikrai noriai įsitraukia į šokius. Per visą trenerio karjerą turėjau labai daug nuostabių šokėjų, nuostabių vaikų. Galbūt patys įdomiausi man buvo tie, su kuriais kildavo daugiausiai sunkumų, kuriems reikėdavo motyvacijos, kuriuos reikėdavo kartais stabdyti ar raminti, kurie būdavo karšti ir jiems reikėdavo greito rezultato. Tokie žmonės tikrai lieka atmintyje.

Esate daugelio šokėjų treneris. Kokie auklėtinių rezultatai Jus labiausiai džiugina?
Šis atsakymas gali turėti kelias puses. Labiausiai aš džiaugiuosi tuo, kad visada susitikimas su buvusiais šokėjais būna pozityvus, visada malonu susitikti ir prisiminti. O jei kalbant apie sportinius laimėjimus, tai labai džiaugiuosi savo auklėtine Indre Kučinskaite, kuri pirmuosius žingsnelius pradėjo mūsų klube, o dabar jau yra daugkartinė Lietuvos čempionė. Dabar Indrė yra įkūrusi ir savo šokių mokyklą. Taip pat mūsų klube šoko tokie žinomi sportininkai kaip Donatas Vėželis, pasaulyje gerai žinomas šokėjas Šarūnas Greblikas.

Čempionu greičiausiai gali tapti ne kiekvienas. Koks turi būti žmogus, norintis pasiekti sportinių aukštumų?
Aš manau, kad visuomenė ir jauni sportininkai netinkamai formuo­ja patį tikslą. Jie sako, kad nori būti čempionu, ar tėvai būna pasako, kad reikia, jog vaikas būtų nugalėtoju. Čempionas – tai darbo pasekmė, o ne charakterio savybė ar įgimtas talentas. Aš tai prilyginčiau pirmo­kui, atėjusiam pirmą dieną į mokyklą ir pasakiusiam, kad jis bus moks­lininkas. Mano pagrindinis tikslas yra ne tas, kad iš auklėtinių padaryčiau profesionalius šokėjus, aš noriu jiems parodyti, kad per veiklą galima susipažinti su daug naujų įdomių žmonių, pažinti įvairias situacijas. Čia juk kaip ir mokykla – jei neplanuoji būti mokslininku, tai dar ne­reiškia, kad tau nereikia mokytis. Viskas priklauso nuo pastangų ir nuo noro. Aš niekam nebuvau pasakęs, kad iš kažko padarysiu čempioną. Tai ne mano tikslas. Čempionu turi norėti tapti pats sportininkas. Procesas yra daug svarbesnis. Dažnai titulai mažai ką duoda, nes jau po penkerių metų to čempiono gali niekas neprisiminti, nes jų atsiras naujų. O procesas ir išmokti dalykai lieka. Kartais žemesnė laimėta vieta būna daug geresnė nei pirmoji, nes gali duoti spyrį visam likusiam gyvenimui nepasiduoti, tobulėti ir siekti tikslo.

Papasakokite, kaip atrodo šokėjo diena.
Mano tėvai visą laiką norėjo, kad aš gročiau akordeonu, o man tai buvo kančia, nes reikėdavo po pamokos su mokytoju dar dirbti namuose. O šokėjų kasdienybė turi to­kį pliusą, kad kai sportininkas atei­na į salę, nudirba savo darbus, namuo­se repetuoti nebereikia. Juokaujant galima pasakyti, kad tai lyg tingintiems atidirbinėti, nenorintiems ­ruošti namų darbų žmonėms pritaikytas sportas. Šokėjo diena ir yra gera tuo, kad atėjai, padirbėjai, uždarei salės duris ir esi laisvas. Treniruočių skaičius per dieną priklauso nuo ruošimosi, tačiau reikia suprasti, kad gyvenimas neapsiriboja vien šokiu. Viską racionaliai galima suderinti. Mažesnieji pačioje pradžioje treniruojasi porą kartų per savaitę, vyresnieji treniruojasi įvairiai – yra tokių, kurie treniruojasi ir septynias dienas per savaitę. Kai būna stovyklos, treniruotės taip pat vyksta intenstyviau. Neabejotinai reikia ir visiško poilsio, pasiilgimo šokių salės. Priešvaržybinis laikotarpis taip pat labai skiriasi nuo kasdieninių treniruočių. Kai neturi varžybų, tai nėra būtinybės turėti aukščiausią pasirengimo formą, tu gali labiau paanalizuoti, taisyti klaidas. Treniruočių metu ne tik šokame. Būtinai turi būti bendras fizinis pasiruošimas. Šokis yra koordinacinė sporto šaka, šokėjai turi būti koordinuoti, todėl reikia treniruoti ir pėdas, nugarą, kojas, presą. Dėl šios priežasties mes daug dėmesio skiriame ir koordinaciniams pratimams, bendram fiziniam pasiruošimui. Taip pat dirbame ir su auklėtinių psichologija. Esame turėję sporto konsultacijas su sporto psichologais. Tačiau per daugelį metų jau pats pradedi matyti ir suprasti, ko reikia vaikui psichologiškai. Viskas ateina per patirtį – kuo daugiau įvairių žmonių, kuo daugiau šokėjų, jų tėvų, konkurentų, skirtingos aplinkos, kitų trenerių, tuo daugiau tu gali pamatyti ir tobulėti.

Kartais yra formuojamas stereotipas, kad šokiai yra ­skirti daugiau mergaitėms. ­Ar savo darbe dažnai susiduria­­te su tokiu požiūriu?
Toks stereotipas dažniausiai formuojasi labai jauname vaiko amžiuje, dažniausiai pačioje pradžioje. Tačiau jau daugybę metų stebime tokią situaciją, kad paauglystėje vaikai pajaučia, kad tai yra sunkus sportas, kuriame yra didžiulis krūvis. O vaikinams patinka tas krūvis. Aš pastebėjau, kad merginos paauglystėje nori būti labiau gra­žios nei sportiškos. Ir tada tinginystė, savęs pagailėjimas dažniau tampa būdingi merginoms nei vaikinams. Vaikinai pradeda suprasti, kad šokyje yra labai daug ir matematikos, geometrijos, strategijos, fizinio pasirengimo, o tokio stereotipo, kad šokis yra skirtas merginoms, tiesiog nebelieka.

Pats auginate ir sūnų, ir dukrą. Ar norite, kad jie taip pat ateityje būtų profesiona­lūs šokėjai?
Kaip ir visi žmonės skirtingi, taip ir vaikų yra skirtingos patirtys. Aš noriu, kad jie būtų prisilietę prie šio sporto. O kaip susiklostys toliau, kokios bus jų karjeros, gyvenimo pasirinkimai, aš negaliu pasakyti, čia palieku jiems pasirinkimo laisvę. Tačiau iš tėviškos pusės aš stengiuosi, kad jie paragautų šios sporto šakos, pažintų ją.

Kas gali ateiti šokti? Yra kažkokie standartai?
Nėra jokių standartų. Aš manau, kad šokti ateina protingi žmonės, arba atvesti vaiką šokti gali protingi žmonės. Tie žmonės neturi susidurti su stereotipais, kad šokis yra pramoga, laisvas ir neįpareigojantis. Žmogus, kuris ateina šokti, dažnai turi didesnį supratimą apie gyvenimą, esmę, apie tai, ką šokis duo­da. Juk šokis, judesys yra viena iš ankstyviausių žmogaus išraiškos formų. Vienas mano treneris yra pasakęs, kad visada atsiras žmonių, norinčių šokti.

Ką Jums, kaip asmenybei, davė šokis ir koks Jūs būtumėte, jei gyvenime nebūtų šokio?
Nežinau, koks aš būčiau. Manau, kad jei jau taip įvyko, kad tapau šokėju, tai taip ir buvo lemta. Aš nesigailiu nei dėl vienos savo dienos, praleistos su šokiais, nesigailiu, kad kažkada pradėjau, nesigailiu nei dėl vienos nesėkmės, džiaugiuosi kiekviena sėkme, kiekvienu prakaito lašu. Aš net nenoriu pagalvoti, koks galėčiau būti, jei nebūtų šokių. Man, kaip asmenybei, šokiai davė labai daug. Jei ne šokiai, nebūčiau toks, koks esu dabar.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš asmeninio albumo