Rek­la­ma bul­va­re – iš­mo­nė cen­zū­ros gniauž­tuo­se

Vil­niaus g. so­viet­me­čiu pir­kė­jus į par­duo­tu­ves vi­lio­jo rek­la­mi­nės iš­ka­bos, ta­čiau pre­kių pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo. „Ar­gi to­kio­je si­tua­ci­jo­je no­rė­tu­mė­te skir­ti dė­me­sį, pa­vyz­džiui, šrif­tui virš par­duo­tu­vių? Te­ko da­ry­ti, kaip no­ri­me, t. y. ei­ti sa­vo ke­liais“, – pri­si­me­na tuo­me­tis mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas Vi­lius Pu­ro­nas. Kaip bu­vo su­kur­tos įdo­miau­sios bul­va­ro rek­la­mos ir ko­kios jas ly­dė­jo aist­ros?

Reklamai – šviečiantys kelio ženklai

Reklamą su neono raidėmis sovietmečiu prekybininkai galėjo įsigyti, užsisakyti ir pasigaminti Vilniuje. Tiesa, tai buvo kryžiaus keliai, todėl tik labai išimtiniais atvejais prekybininkai ten kreipdavosi.

Kaip piešti užrašus ant stiklų, išmanė dailininkai-apipavidalintojai, tačiau komunalininkai turėjo galimybių nusipirkti šviečiančių kelio ženklų. Ant organinio stiklo vidinio paviršiaus „užtapuodavo“ piešinį ir įjungdavo elektros srovę.

„Kai pirmą kartą pasiūliau tokią idėją reklamai, ji kažkodėl niekam neužkliuvo, todėl niekas ir „neužtrumpino“. „Apželdinimo trestas“, miesto komunalinio ūkio padalinys, ruošėsi atidaryti savo produkcijos, t. y. gėlių, parduotuvę. Iš kelininkų paėmėme kelio ženklų, juos tinkamai dekoravome ir užkabinome ant fasado“, – reklamos atsiradimą prisimena V. Puronas.

Taip atsirado „Gėlė – geriausia dovana“ Vilniaus ir M. Melnikaitės (dabartinė Dvaro g.) gatvių kampe. Nenublukęs užrašas išgyveno kelis dešimtmečius, kelias valdžias ir buvo gražus paminklas išradingumui.

Uždraustoji tautų draugystė

Dvikalbystė sovietmečiu buvo būtina sąlyga visiems viešiems užrašams ant stiklo, interjere, kainų žymėjimuose. 1973–1991 m.
buvo primygtinai reikalaujama dvikalbystę praktikuoti visoje Lietuvoje, žinoma, ir Šiauliuose.

Ji diegta ir per miesto vyr. dailininką, kuris, derindamas prekybinių vitrinų projektus, turėdavo atlikti savotišką cenzoriaus funkciją.

„Lietuviškose vitrinose „kažkas kažkodėl“ lietuviškus užrašus pradėjo daryti bene dvigubai didesnius, kad taip nustelbtų rusiškus. Matyt, taip imdavo ir išlįsdavo dailininkų-apipavidalintojų lietuvybės instinktas. Latvijoje ir Estijoje užrašų skirtumas buvo žymiai mažesnis negu pas mus. Į šį „gėdingą reiškinį“ Šiaulių miesto LKP ideologai vis „atkreipdavo dėmesį“. Kurį laiką naujus užrašus Šiaulių vitrinose suvienodindavo, bet vėliau reiškinys vėl išlįsdavo iš pogrindžio“, – prisimena V. Puronas.

Dizaineris pabandė Šiauliuose padaryti eksperimentą – pateikti tautų draugystės pavyzdį keturkalbiu užrašu ant „Skalsos“ valgyklos, buvusios priešais universalinę parduotuvę, stiklų: „Valgykla – Stolovaja – Ednica – Söökla“.

Deja, internacionalinė idėja, tautų draugystės išraiška, tuojau pat buvo uždrausta griežtu skambučiu iš LKP Šiaulių miesto komiteto. Buvo liepta nedelsiant pašalinti latvišką ir estišką užrašus. Skambinęs asmuo jokių argumentų nepateikė: pašalinti ir nedelsiant!

„Šis atsitikimas leidžia spręsti, kad visasąjunginė komunistų partija rusų kalbai skyrė raudonąją rusinimo funkciją, pridengtą internacionalizmu ir tautų draugyste. Ir išlindo yla iš maišo“, – šypteli pašnekovas.

Pakabino kumpį – dingo mėsa

Viena įsimintiniausių Vilniaus g. bulvaro puošmenų buvo reklama „Kumpis“. Pasak V. Purono, jo autorė Dalia Rimdžiūtė-Židonienė, pati to nesuvokdama, tapo retro stilistikos pradininke Šiauliuose. 1975 m. „Kumpis“ (aliejus, aliuminis, emalė) reklamavo mėsos parduotuvę, buvusią Vilniaus g. 215.

Kai buvo įrengta nauja mėsos parduotuvė, iš pradžių ją norėta pavadinti „Trimis paršiukais“. Dailininkė, viešėdama pas tetą, albume rado senovinį, 1935 metų, latvišką naujametį atviruką. Vaizdas atvirutėje labai patikęs, tad ir sugalvota sukurti autentišką reklamą. Kūrinys sukurtas reljefinis, iškalinėtas iš aliuminio skardos, o paviršius nutapytas aliejiniais dažais.

Ši nesudėtinga kompozicija sukėlė aplinkinių reakciją, net politinių šnekų. Taip sutapo, kad kartu su reklamos pasirodymu parduotuvėse dingo mėsa. Žmonės dėl jos dingimo ėmė kaltinti prekybininkus: „Štai pasikabino kumpį, o mėsos nėra...“

Mėsos dingimas sukėlė ir kitas su reklama nesusijusias aistras: buvo neberekomenduojama gaudyti ir bausti kryžių statytojų Kryžių kalne, o mėsą imta skirstyti per darbovietes. Trūkumų kaltininkais buvo paskelbti broliai latviai, kurie, girdi, išpirkdavo kiaulieną iš mūsų parduotuvių.

V. Puronas netgi gavo anoniminį laišką, kuriame teigta, kad reklama „Kumpis“ verčia suabejoti. „Kokią įtaką ji padarys mūsų bręstančiam jaunimui? Ar nekviečia girtuokliauti tas paršiukas, nešantis butelius, o ir apie reklamos moralę taip pat reikėtų pašnekėti, nes net vaikiški filmukai nerodo bekelnio gyvulaičio. Su pagarba“, – rašyta laiške, kurį pasirašė „Miesto veteranai“.

Įteikęs gėlę žmonai, laimėsi jos malonę

Iki šiol Vilniaus g. 138 smagiai nuteikiančią gėlių parduotuvės reklamą (kalinėta aliuminio skarda, automobilinė emalė) 1981-aisiais sukūrė Liucija Brazaitė. Kalinėtame aliuminio reljefe, ištapytame emaliniais dažais, – gudriai besišypsantis vyriškis įteikia gėlę nustebusiai žmonai. Šalia ir užrašas rusų ir lietuvių kalba: „Įteikęs gėlę žmonai, laimėsi jos malonę.“

V. Puronas atvirauja, kad rusiškas vertimas yra su kažkokia stilistine klaidele, kurią sugebėdavo pastebėti tik profesionalūs lingvistai. Tačiau svečiams iš sovietijos klaidelė būdavo net egzotiška – juk esame „Pribaltikoje“, ne Rusijoje.

Tiesa, reklamos piešinukai nukopijuoti iš aštuntojo dešimtmečio vokiškų žurnalų, todėl iš toliau atvykusių fotokorespondentų prašyta kūrinio labai nepopuliarinti, kad nekiltų autorinių nesusipratimų.

„Norisi atkreipti dėmesį, kad ši reklama puikiai prigijo miesto centre, dažai neišbluko nuo saulės. Vyro skruoste matyti vandalo akmens palikta duobutė. Tarsi randas, puošiantis veteraną“, – šypteli V. Puronas.

Reklama internete https://seopaslaugos.com/internetine-reklama-privalumai-trukumai/