Reikia nebijoti svajoti

Su Egle Abariūniene, sodybos „Širvių slėnis“ savininke, susitinkame Širvintose, sodybos apžiūrą atidėdamos vasarai, kai atgis gamta ir parskris paukščiai. Tai kaipgi vilnietė atsidūrė mūsų rajone, Sakalninkų kaime prie Širvintos upės? Žibančiomis akimis Eglė pradeda pasakojimą.

– Mano giminės šaknys Švenčionių rajone, iš ten kilę abu tėveliai. Su Širvintomis neturėjau nieko bendro, bet kažkokia lemties jėga vedė mane į šį nuostabų kraštą. Mano vestuvės vyko Širvintų rajone, prie gražaus ežero, gaila, bet neprisimenu jo pavadinimo. Po to teko ir dukrą čia gimdyti, atsimenu tokį žalią namą. Įsivaizduokit, iš Vilniaus mane atvežė būtent čia, lyg visoje sostinėje gimdymo namų būtų nelikę (juokiasi). Kai sugalvojau, kad reikėtų kažkokios ramios vietos poilsiui nuo miesto šurmulio, pradėjau ieškoti būtent čia, Širvintų krašte. Nuvažiavau apžiūrėti parduodamo trijų hektarų sklypo – apleisto, apaugusio šabakštynais. Ir staiga už tų krūmynų, šabakštynų sužibo vandens juosta. Pasirodo, čia teka Širvinta. „Čia mano vieta,“ – pagalvojau ir sukirtau rankomis su pardavėju. Ne vienas žiūrėjo į mane su nuostaba ir gailesčiu: ką tu, moteriške, čia veiksi? Buvo 1995 metai. Nuo tada, po truputį, žingsnis po žingsnio pradėjom tvarkytis. Nebuvo įrankių, nebuvo technikos, nebuvo elektros, nebuvo patirties – tik begalinis noras ir entuziazmas. Savaitgalį atvažiuojam, pasistatom palapinę ir imamės darbo. Aptvarkėm likusį ankstesnių šeimininkų ūkinuką, tad galėdavom pernakvoti jame. Esu labai dėkinga savo tėveliams, ypač tėčiui, jų pagalba buvo neįkainojama. Kiekvieną laisvesnę dieną tėtis traukdavo į Sakalninkus. Netuščiomis, vis kažkokių sodinukų, augaliukų prisikrovęs. Šiandieną galiu pasidžiaugti, kad tėvelio dėka turime mišką. Auga šimtas ąžuolų, taip pat pušų, beržų, uosių. Miškelyje jau ir grybų randame. Tėtis daug dirbo su akmeniu, viena paskutinių jo nuotraukų daryta prie paties sumūryto lauko židinio. Deja, tėtis jau mus paliko...

Esu baigusi architektūros studijas, bet mane visada traukė ne pastatų projektavimas, bet landšafto architektūra, tad sodyba buvo tarsi svajonių įsikūnijimas, čia galėjau bandyti realizuoti savo vizijas ir idėjas. Kurį laiką dirbau nemielą darbą, vėliau pasitaikė proga imtis nekilnojamojo turto verslo. Turėdama progą, įstojau į VGTU, studijavau nekilnojamojo turto vadybą ir administravimą. Mano diplominis darbas vadinosi „Modernaus kaimo steigimas Širvintų rajone“. Jį rašiau savojo kaimo pavyzdžiu, nors rimtų minčių imtis būtent tokio darbo lyg ir neturėjau. Bet į recenzentų pastabas ryžtingai atsakiau: šį darbą rašiau ne jums, o sau. Turiu tokį kaimą sukurti. Diplomą sėkmingai apsigyniau aukščiausiu balu. Šiandien galiu atsakingai pareikšti: nebijokite svajoti ir labai norėti, tuomet viskas ir pasiseks. Nuo pat pradžių sakiau: noriu raudono upės šlaito. Po keleto metų jį apsodinau raudonlapiais riešutmedžiais ir, prašom, turiu raudoną šlaitą.

– Pamažu, padedama šeimos, tvarkėte įsigytą nuosavybę, – įsiterpiu į pasakojimą. – Kada ir kaip prasidėjo jūsų veikla?

– Pavasarį pradėsim jau šeštą veiklos sezoną. O pradžia buvo visai atsitiktinė. Pro šalį plaukė didelė grupė baidarininkų. Jie sustojo ir paprašė leidimo nakčiai pasistatyti palapines. Žinoma, leidau, dar ir pirtelę iškūrenau. Išvykdami jie paliko man šimtą litų, nors aš to nesitikėjau ir nenorėjau. Tai vėlgi buvo lyg lemties pirštas. Pamaniau: kodėl gi ne? Baidarininkai čia praplaukia nuolat, kodėl neįrengus čia nakvynės vietos? Pirmieji mano partneriai buvo „Upių labirintai“, o pirmi metai daugiau stebėsenos, nei rimtos veiklos. Dabar galiu pasakyti: mano diplominis darbas įgyvendintas.

– Pasakojat labai poetiškai, bet pakalbėkim apie žemiškesnius reikalus. Iš kur gaunate lėšų?

– Rašiau ne vieną projektą, tikėjausi europinių institucijų paramos. Deja, nė karto nelaimėjau. Gal aš ir neteisi, bet manau, kad čia reikia ne vien rimto projekto, bet ir „dėdžių“ užnugario. Paėmiau banko paskolą, kito kelio nebuvo.

– Jaučiat konkurenciją?

– Aš neturiu konkurentų, tik partnerius. Gražiai bendraujam su „Vikingų kaimu“, su „Dumblu“ planuojam visi bendrą veiklą. Geri santykiai su artimiausiais kaimynais, su Vileikiškių kaimo gyventojais. Visada galiu tikėtis jų pagalbos ir paramos. Jie dažnai man atneša ir senovinių rakandų. Aš juos atnaujinu ir panaudoju sodybos puošimui, svečiams tai patinka.

– Negi nebūna jokių incidentų?

– Kad neatrodytų per saldu, drėbtelsiu ir deguto šaukštelį. Prie įvažiavimo į sodybos teritoriją buvau pasodinusi keletą pūslenio krūmelių, jis taip gražiai žydi. Bet yra lepus ir sunkiai prigyjantis. Džiaugiausi, kad auga sėkmingai, kol vieną kartą atvykusi radau tik tuščias duobes, krūmai buvo iškasti ir išgabenti. Pasodinau pūslenio vietoje raugerškį, maniau, kad jo dygliai atbaidys niekadėjus. Deja, nebeliko ir raugerškio. Ką gi, teks sodinti kažką visiškai beverčio. Iki šiol netikiu, kad tai vietinių darbas, manau, kad kokie prašalaičiai užmatė ir nutarė pasipelnyti.

– Ko gali tikėtis svečiai „Širvių slėnyje“?

– Yra svečių nameliai, pirtis, pavėsinė, norintys gali statytis palapines. Maisto negaminu, bet jei yra pageidavimas, galiu užsakyti pas kitus verslininkus. Pažįstu moterų, galinčių gražiai serviruoti stalus, parūpinti indus. Parūpinti galime viską, bet geriausia, mano manymu, yra gamtos grožis ir ramybė. Sakalninkų kaime skraido sakalai, kukuoja gegutės, čiulba lakštingalos, kleketuoja gandrų porelė. Čia, virš Širvintos, gražiausi saulėtekiai. Atvažiuokit ir įsitikinkit patys. O norintiems dar kažką pamatyti, to ypač pageidauja užsieniečiai, visada siūlau pačias Širvintas ir, žinoma, Kernavę aplankyti. Čekų kompanija po išvykos į Kernavę specialiai grįžo padėkoti už puikų patarimą. Turim ką parodyti, tad ir naudokimės proga, juk Širvintų kraštas toks gražus.

– Džiaugiatės tėvelių parama. O kaip kiti šeimos nariai?

– Šeima visada buvo ir lieka didžiausias ramstis. Mano dukra iš pirmos santuokos jau suaugusi, turinti savo šeimą, labai myli sodybą ir kiekviena proga stengiasi čia atvažiuoti ir padėti. Prisideda ir žentas. Jie ir vestuves sodyboje atšventė. Po pirmojo vyro mirties sukūriau antrą šeimą. Devynmetis sūnus vis pareiškia, kad užaugęs jis bus mano padėjėju, kapos malkas ir atliks kitus vyriškus darbus. Vyro parama irgi svarbi. Kol nebuvo sąlygų su mažu vaiku čia gyventi ilgesnį laiką, jis mane išleisdavo, likdavo su sūnumi Vilniuje. Šiemet jau turim pasistatę nediduką administracinį pastatą, nebereikės nakvoti kemperyje, tai ir mano vyrija daugiau laiko čia praleis. O aš vis dažniau pagalvoju, kad mano gyvenimas baigsis būtent čia, „Širvių slėnyje“.

Kartais gali išgirsti sakant: „jaučiuosi vienišas net ir tarp žmonių“. Čia, savo sodyboje, nuostabioje vietoje, aš niekada nesijaučiu vieniša.

– Iš kur atsirado „Širvių slėnio“ pavadinimas?

– Nuo Širvintos upės, nuo joje geriančių širvių legendos, nuo Intos ir Širvio istorijos.

– Jūsų viena koja sostinėj, o kita – kaimo sodyboje. Vis dėlto esate vilnietė ar širvintiškė?

– Vis dažniau pastebiu, kad save vadinu širvintiške, reiškia, Vilniaus manyje mažėja (šypsosi).

– Matydama jūsų entuziazmą, neabejoju, kad turite naujų sumanymų. Gal papasakosit?

– Turiu idėją „Dainuojanti Širvinta“. Įsivaizduokit: plaukia upe baidarės, nuo „Širvių slėnio“ užtraukia dainą ir palaipsniui prie jos prisijungia dainininkai nuo kranto. Ir taip iki pat Jonavos. Jei rasiu partnerių, tai, tikiu, pavyks įgyvendinti ir šią mintį.

Neabejoju, Eglė Abariūnienė būtų buvusi puiki rašytoja, nes jos pasakojimai tiesiog užburia. Vien sodybos gandrų porelės istorija, arba pasakojimas apie upės „ravėjimą“ ko vertas. Bet apie tai kitą kartą, kai nuvažiuosim ir viską pamatysim gyvai. O šiandien „Širvis“ linki „Širvių slėniui“ ir jo šeimininkei geros kloties.