Regionų kultūros organizacijų akiratyje – meno sričių įvairovė

Šiemet buvo atlikta Regionų kultūros organizacijų apklausa. Paaiškėjo, kad maždaug kas trečia kultūros ar meno įstaiga planuoja pradėti veiklą naujoje kultūros ir meno srityje – dažnu atveju cirke, šokyje, teatre, literatūroje, dailėje, kine ir fotografijoje, kurios regionuose yra plėtojamos rečiau. O 9 iš 10 apskričių regioninių kultūros ir meno organizacijų projektai daugiausiai finansavimo gavo iš Lietuvos kultūros tarybos arba savivaldybės. Sumenko organizacijų dalis, kurios pasitelkė savanorius, įgyvendinant kultūros ar meno projektus. Juose dirbę menininkai neretai gaudavo minimalų ar net jokio atlygio. Kokios to priežastys? Ką reikėtų daryti, kad regionuose sėkmingiau būtų įgyvendinti kultūros ir meno projektai ir augtų jų finansavimas? Apie tai pasakoja Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vyresnysis analitikas Martynas Tininis.

Kokius ryškiausius pokyčius atskleidė Lietuvos kultūros tarybos parengta Regionų kultūros organizacijų apžvalga palyginti su 2019 m. atlikta apklausa?

Labai džiaugiuosi ir dėkoju, kad Regionų kultūros organizacijų apklausoje dalyvavo net 306 įstaigos iš 57 regioninių savivaldybių (be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų). Lyginant 2019 m. su 2021 m. rezultatais daugelyje klausimų matomos panašios tendencijos. Tai natūralu – kultūros organizacijos veikia dešimtmečius, maždaug trys ketvirtadaliai jų – biudžetinės įstaigos, dažniausiai pavaldžios savivaldybių administracijoms. Tai yra regionų kultūros infrastruktūros stuburas, kuriam būdingas stabilumas.

Vertinant pokyčius itin įdomu žvelgti į kultūros ir meno organizacijų ateities planus. Nors šiuo metu dauguma organizacijų veikia etninės kultūros ir tautodailės bei muzikos srityse, matoma, kad maždaug kas trečia įstaiga planuoja pradėti veiklą naujoje kultūros ir meno srityje, pavyzdžiui, cirke, šokyje, teatre, literatūroje, dailėje, kine ir fotografijoje. Tokių įstaigų Telšių apskrityje yra beveik pusė, o Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės ir Vilniaus apskrityse – maždaug trečdalis.

Lygiai ta pati situacija matosi su įgyvendinamų projektų formomis. Šiuo metu dažniausiai yra įgyvendinamos edukacinės veiklos, festivaliai, kūrybinės dirbtuvės, parodos, koncertai ir šventės. Žvelgiant į planus matoma, kad dažnu atveju planuojama pradėti vykdyti veiklą per meno rezidencijas, stovyklas, plenerus, konferencijas, leidinių leidybą, seminarus.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susidūrė regionų kultūros organizacijos?

Visose apskrityse yra dvi pagrindinės problemos kylančios vykdant tarpinstitucinį bendradarbiavimą – kas antra organizacija susiduria su finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumu, įtraukiant kitus projekto partnerius į veiklą, o kas trečia įvardina, kad jai buvo per didelė tokio bendradarbiavimo administracinė našta. Didesnis finansavimas iš valstybės, savivaldybių ar mecenatų padėtų spręsti šias problemas. Tuo pačiu kiekviena savivaldybė turėtų įsivertinti ar padarė viską, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas vyktų kuo sklandžiau, su kuo mažiau biurokratinių kliūčių. Nes bendradarbiaujant, eksperimentuojant, išeinant iš komforto zonos gimsta ir yra įgyvendinamos netradicinės idėjos, kurios kultūros ir meno projektus, organizacijų ir jose dirbančių darbuotojų kompetencijas galėtų pakylėti į naują lygį.

Vertinant tarptautiniam bendradarbiavimui iškylančias kliūtis, kiekvienoje apskrityje padėtis yra gana skirtinga. Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Telšių apskrityse dažniausiai šios problemos siejosi su finansinių resursų trūkumu. Marijampolės ir Tauragės apskrityje kultūros organizacijoms dažniausiai trūko ne tik finansų, bet ir informacijos apie tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Kauno ir Utenos apskrityje dažniausiai trūko darbuotojų, galinčių palaikyti ir inicijuoti tokį bendradarbiavimą, o Vilniaus apskrities organizacijoms dažniausiai iškilo užsienio kalbos barjeras.

Taigi, kiekvienos apskrities Regioninės kultūros tarybos ir atskirų savivaldybių administracijos gali pasitelkti šį tyrimą ir atkreipti dėmesį į skirtingas jų apskrityse kylančias problemas. Gal tai prisidės įveikiant kylančius iššūkius?

Tyrimas atskleidė, kad svarbiausią finansinį indėlį suteikia Lietuvos kultūros taryba (LKT) ir apskričių savivaldybės (Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Tauragės apskrityse finansavimas iš LKT ir savivaldybių siekė 70 % ir daugiau), o verslo, privačių asmenų ir organizacijų, paramos fondų indėlis gerokai kuklesnis. Kodėl būtent šių įstaigų indėlis yra didžiausias ir jos labiausiai prisideda prie regionų kultūros organizacijų finansavimo? Kodėl regionų kultūros įstaigos vis dar labiau priklausomos nuo valstybės nei privačių organizacijų paramos?

Į klausimą kodėl taip skiriasi finansavimas sunku vienareikšmiškai atsakyti. Apžvalga atskleidė, kad Utenos apskrityje yra aktyvesnės mecenavimo tradicijos, bet atsakyti tiksliau padėtų papildomas tyrimas. Visgi manau, kad reikia aktyviau puoselėti ir ugdyti teigiamą visuomenės ir valstybės požiūrį į mecenavimą. Kultūra yra ne tik valstybinis finansavimas, bet ir mano, tavo bei kaimyno indėlis į ją. Juk skirdamas indėlį (finansinį ar savo darbo, laiko) kokiai nors iniciatyvai, tampi jos dalimi ir pats gali prisidėti prie jos turinio kūrimo.

Pažiūrėkite, prasidėjus karui Ukrainoje didelė ir labai įvairi dalis Lietuvos piliečių užėmė labai aiškią vertybinę poziciją, kad reikia susitelkti ir teikti pačią įvairiausią paramą Ukrainai ir jos žmonėms. Reikėtų pasidžiaugti, kad kultūra Lietuvoje nėra tokioje krizinėje situacijoje, kad reikėtų staiga jai „susimesti“. Vadinasi, kažkas yra daroma gerai, ir tuo, manau galima pasidžiaugti. Kalbant apie skaičius, lyginant 2018 ir 2022 m. matome, kad regionų kultūros organizacijoms tenkantis finansavimas iš LKT išaugo maždaug 1,9 karto – nuo 2,8 iki 5,1 mln. eurų. Pakartoję šį tyrimą ateityje galėsime įvertinti ir mecenatystės tendencijas kiekvienoje apskrityje.

Dar vienas svarbus aspektas – atlygis ir žmogiškieji ištekliai. Tyrime paminėta, kad „įgyvendinant kultūros ir meno projektus Regionuose, matomas ryšys tarp įgyvendintų projektų kiekio ir etatų, skirtų jiems įgyvendinti. Vienam projektui vidutiniškai teko vienas etatas“, o vidutinis darbo užmokestis už darbą kultūros ar meno projekte darbuotojams dažniau mokamas ir yra didesnis nei menininkams. Ką reikėtų keisti, kad situacija pagerėtų?

Kalbant apie tai, kad dažniausiai vienam projekto įgyvendinimui teko vienas etatas, skirtas kultūros ir meno projektams įgyvendinti, tiek valstybė, tiek savivaldybės, tiek organizacijos galėtų siekti didesnės vertės, aukštesnės kokybės projektų, investuodamos ne į pastatus, o į darbuotojų kompetencijas. Pavyzdžiui, asmuo dėl tinklaveikos renginių užmegztų daugiau ryšių su kitomis organizacijomis ir plėtotų partnerystes.

Kalbant apie atlygį, matome uždarą ratą. Regionuose menininkų ir kūrėjų vienam gyventojui tenka palyginti mažiau nei didžiuosiuose miestuose. Tačiau, palyginus atsakymus, matosi, kad regionų įstaigos menininkams 2021 m. dažniausiai neskyrė atlygio (dirbama neatlygintinai) arba jis buvo žemesnis nei tuometinis minimalus mėnesinis atlyginimas. Menininkams mokamas atlygis buvo mažesnis nei tos įstaigos darbuotojams. Čia ir kyla retorinis klausimas – kiek menininkų norėtų dirbti neatlygintinai arba mažiau nei už MMA?

2022 m. spalio 14 d. Kaune vyks Regioninių kultūros tarybų forumas 2022. Jo metu bus pristatyta mūsų aptartos Regionų kultūros organizacijų apklausos rezultatai, Tolygios kultūrinės raidos dinamika, gerieji pavyzdžiai, vyks diskusija su Regioninių kultūros tarybų nariais. Ką rekomenduotum regionų kultūros organizacijoms, kad sėkmingiau įgyvendintų projektus? O kas būtų svarbu savivaldybėms ir Regioninėms kultūros taryboms?

Rekomenduočiau valstybės lygiu skatinti mecenatystę. Regioninėms kultūros taryboms ir savivaldybėms – atkreipti dėmesį į tai, kur ir ką naujo kultūros ir meno organizacijos planuoja sukurti. Taip pat tiek savivaldybės, tiek Regioninės kultūros tarybos turėtų rūpintis kultūros darbuotojų kompetencija. Ne tik biudžetinių, bet ir nevyriausybinio sektoriaus įstaigų.

Tai gali daryti tiek savivaldybės, organizuodamos mokymus, tiek kultūros organizacijos, organizuodamos tokius projektus, tiek regioninės kultūros tarybos, sukurdamos tam tikslui reikalingus prioritetus, skirstydamos finansavimą tiems projektams. O savivaldybių įstaigos galėtų rodyti iniciatyvą keičiant požiūrį į menininkų / kūrėjų darbą ir atlygį už jį. Tai galėtų pastūmėti menininkų / kūrėjų atlygio tendencijas teigiama linkme.