Regioninė kalbos politika: padėtis ir naujos įtvirtinimo kryptys

Aptariant kalbos tvarkybos reikalus, dažniausiai orientuojamasi į didmiesčius – ten įsikūrusios svarbiausios šalies kalbos priežiūros institucijos, o ir viešųjų kalbėtojų  didmiesčiuose daugiausia. Dėl to kartais susidaro įspūdis, kad regioninė kalbos politika tarsi lieka nuošalyje. Mažesnėse savivaldybėse dirbantys kalbos tvarkytojai pripažįsta dažnai susiduriantys su netikrumu, kurį dar labiau paskatina ne visada palanki valstybės politika, lėšų stoka ir nepakankamas kalbos tvarkytojo pareigybės apibrėžtumas.

Apie regioninę kalbos politiką, kalbos tvarkytojų vaidmenį ir jų darbe kylančias problemas diskutuota VLKK kalbos forume „Regioninė kalbos politika. Būti ar nebūti pokyčiams?“. Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, kas padėtų užpildyti kalbos tvarkybos sistemos spragas, o kalbos tvarkytojus išgelbėtų nuo jų pareigybei primetamų papildomų funkcijų.

Regiono kalbos puoselėtojai

Regionuose kalbą prižiūri savivaldybių kalbos tvarkytojai. Jų funkcija savivaldybės teritorijoje įgyvendinti valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolę, stebėti, kaip institucijos laikosi valstybinės kalbos įstatymo ir nutarimų, prižiūrėti, kad būtų taisyklingi viešieji užrašai, žiniasklaidos kalba ir t.  t. Kalbos tvarkytojai rūpinasi ir pačios savivaldybės dokumentų, raštų, svetainių taisyklingumu. Jų darbas neapsiriboja vien tekstų taisymu ir  redagavimu, bet apima ir švietėjišką veiklą, renginių organizavimą, konsultacijas verslui ir eiliniam kalbos vartotojui.

„Kalbos tvarkytojai rengia straipsnius, organizuoja įvairius renginius, dalyvauja kitų institucijų: bibliotekų, kultūros centrų organizuojamuose renginiuose, pristatydami kalbos dalykus, kalbos nutarimų naujoves. Taip pat padeda formuoti ir kultūrinį-kalbinį kraštovaizdį, prisideda prie jo sklaidos.

Iš kalbos tvarkytojų praktikos aiškėja, kad jei ne kalbos tvarkytojai, nebūtų plačiau minimos nei spaudos atgavimo, nei gimtosios kalbos raštingumo dienos, nebūtų rengiami kalbos seminarai, savivaldybių tarybų nariai, administracijos, savivaldybės įstaigų darbuotojai bei plačioji visuomenė negautų taisyklingos kalbos pamokėlių, kalbos istorijos žinių. Pagaliau, gatvės nebūtų vadinamos kalbininkų, raštijos, spaudos darbuotojų vardais. Kalbos tvarkytojas yra ir kalbos propaguotojas ir puoselėtojas“, – apie darbo subtilybes pasakojo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė.

Nepaisant to, kalbos tvarkytojų padėtį ji apibūdina kaip gana nesaugią ir neapibrėžtą. Tokius jausmus pirmiausia sukelia kai kurių savivaldybių požiūris į kalbos tvarkytoją. D. Beliokaitė pabrėžė, kad tikrai ne visų savivaldybių administracijos tinkamai suvokia kalbos  priežiūros ir kontrolės funkciją. Dėl to ir kyla problemos – kalbos tvarkytojams tenka atlikti daugybę kitų funkcijų, nutolstant nuo tiesioginės savo misijos.

„Ilgainiui kalbos tvarkytojui greta jo pareigų pradėta krauti ir kitų funkcijų, pvz., viešųjų ryšių, civilinės metrikacijos, archyvų tvarkytojo, mero ar direktoriaus sekretoriaus, viešųjų pirkimų organizatoriaus, netgi vieno langelio darbuotojo. Tai kaip toks kalbos tvarkytojas gali atlikti savo funkciją?“, – retoriškai klausė D. Beliokaitė.

„Mes, kalbos tvarkytojai, turėtume būti  LKI ir VLKK vietininkai savo rajone, neturėtume būti įstrigę vien tik savivaldybės raštų redagavime ir kituose savivaldybės darbuose. Žmonės rajone turi žinoti, kad tokie esame, netgi asmeniškai pažinti“, – jai pritarė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė.

Ne baudėjas, o patarėjas

R. Švedienė akcentavo ir šviečiamąją veiklą, kuri tarsi paneigia nuomonę, kad kalbos tvarkytojas yra baudėjas, todėl jo reikia bijoti. Jau seniai kalbininkams tapo aišku, kad baudomis, griežtumu ir kontrole gerų rezultatų pasiekti nepavyks. Žmonės turi pasitikėti kalbininku, bendradarbiauti, o iškilus klausimui ir nebijoti kreiptis pagalbos, prašyti konsultacijos. 

Jai pritaria ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Laima Sidorenkienė, išryškindama dar vieną svarbią kalbos tvarkytojo funkciją – kalbos konsultacijas verslo įmonėms. 

„Nuėjusi į įstaigą pirmiausia akcentuoju, kad taisyklingi dokumentai, aiškia kalba parašyti užrašai, taisyklinga kalba parašyti skelbimai, interneto svetainės – tai, kas pirmiausia didina įmonės prestižą ir kelia pasitikėjimą ta įstaiga. Kalba yra įstaigos vizitinė kortelė.

Kalbos tvarkytojas rajone yra žinios apie kalbą, apie permainas kalbos sistemoje nešėjas ir jo misija yra būti arčiau įstaigų, arčiau žmonių, kuriems kalba yra savaime suprantamas dalykas, priminti jiems, kad viešoji kalba yra taisyklinga kalba, kurios reikia mokytis“, – sakė L. Sidorenkienė.

Kalbos tvarkybos sistemoje nemaža spragų

VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis dabartinę kalbos tvarkybos sistemą apibūdino kaip ne itin veiksmingą. Pasak jo, tokia situacija susiklostė dėl nevienodo savivaldybių administracijų požiūrio į valstybinės kalbos apsaugą.

„Kai kuriose iš jų (savivaldybių, aut. pastaba) valstybinės kalbos viešojo vartojimo priežiūra visai arba iš dalies ignoruojama. Kalbos tvarkytoja dažnai de facto eina tik savivaldybės dokumentų redaktorės pareigas, o valstybinės kalbos viešojo vartojimo kontrolės funkcija nevykdoma arba vykdoma tik iš dalies“, – kalbos tvarkybos problemas regionuose apžvelgė A. Antanaitis.

Situaciją dar labiau aštrina valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės funkcijai skiriamų lėšų dydis, nekintantis jau nuo 2006 metų. Didinti savo indėlį tenka savivaldybėms, o tai kelia jų nepasitenkinimą.

„Taip pradeda sunktis užburtas ratas – savivaldybės skiria daugiau lėšų ir reikalauja, kad kalbos tvarkytojai dirbtų daugiau darbų bei skirtų daugiau laiko ne kalbos priežiūros, o kitiems savivaldybės reikalams. Visiškai akivaizdu, kad toks kalbos tvarkybos modelis nėra veiksmingas, tačiau situacija nesikeičia jau beveik 20 metų“, – sakė VLKK pirmininkas.

Be to, kalbos tvarkytojai dažnai jaučiasi neužtikrinti ir nežino, kas jų laukia ateityje. Kažkada siūlyta kalbos tvarkytojų pareigybę savivaldybėse išvis panaikinti, vietoj jos steigiant inspektorių pareigybes apskrityse. Vis tik šis pasiūlymas nebuvo gyvybingas, jam prieštaravo ir savivaldybės, joms nepritarus galiausiai šios minties atsisakyta.

Tuomet kelią ėmė skintis kita idėja – reformuoti kalbos tvarkybos sistemą išlaikant kalbos tvarkytojus savivaldybėse. Tam buvo numatyti keli žingsniai, bet dėl pandemijos ši reforma įstrigo biurokratijos labirintuose, o pokyčių procesas sustojo dar net neprasidėjęs.

Pokyčiai būtini 

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas dr. Audrius Valotka sako, kad tokia situacija parodo valstybės požiūrį į valstybinę kalbą. Pasak jo, jeigu tas požiūris būtų kitoks, jei kalba būtų prioritetas, tai ir pinigų atsirastų ir politinė valia pasikeistų.

„Ta situacija labiau priklauso ne nuo pačių kalbos tvarkytojų, o nuo požiūrio. Vienose savivaldybėje kalbos tvarkytojas jaučiasi gerai, nes toks yra savivaldybės požiūris, o kitose jiems visiškai neleidžiama dirbti. Mes, kaip inspekcija, neturime galios to sureguliuoti. Kita vertus, jeigu Vyriausybė adekvačiai finansuotų šią funkciją, gal ir požiūris būtų geresnis“, – situaciją komentavo A. Valotka.

Jis akcentavo, kad 35 savivaldybių merai jau kreipėsi į Seimą dėl finansavimo didinimo,bet kol kas niekas nejuda. „Politinė valia yra kalbos reikalus palikti paskutinėje vietoje, tai paskutinis prioritetas. Jeigu savivaldybės būtų aktyvesnės, galbūt ir rezultatas būtų kitoks“, – sakė VKI viršininkas.

Jam pritardamas Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas sako, kad kalbos tvarkytojai atlieka tikrai daug darbų – jie ir konsultantai, ir patarėjai, ir tikrintojai, ir renginių organizatoriai. Atlygis už šį darbą neatitinka lūkesčių, todėl kalbos tvarkytojams kartais tenka dirbti iš idėjos, o lėšų trūksta ne tik pagrindinėms funkcijoms, bet ir renginiams.

„Kad išlaikytume regionuose žmones, mums reikia turėti finansų. Neįmanoma XXI amžiuje už minimalią algą ar dalį algos pritraukti kūrybiškus žmones. Jeigu mes norime kažkur eiti kalbos srityje, tiek valstybė, tiek savivalda turi būti pasiruošusi investuoti į žmones, – sakė R. Janickas.

Išeitis – bendradarbiavimas ir aiški metodika

Pasak D. Beliokaitės, norint, kad regioninė kalbos politika turėtų tvirtą dabartį ir ateitį, reikia  didesnio aukštesnių institucijų bendradarbiavimo. Ji išsakė mintį, kad visa kalbos priežiūros sistema turi atsinaujinti, susitvarkyti savo funkcijas, tarpusavio pavaldumą ir požiūrį. Situaciją pagerintų ir platesnis bendradarbiavimas su Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis, Jaunimo reikalų departamentu.

„Reikėtų teikti joms siūlymų, kaip įtraukti kalbos tvarkytojus į bendradarbiavimą rengiant savivaldybės kultūros, švietimo įstaigų metinius planus, kad daugiau būtų ir kalbos puoselėjimui, ir prestižo stiprinimui skirtų renginių, priemonių“, – sakė D. Beliokaitė. 

Palangos miesto savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Aušra Laurinavičienė teigia, kad labiausiai laukiamas pokytis – darbo metodika, nes iki šiol nėra tokio dokumento, kuriame būtų pateikta visa kalbos tvarkytojui svarbi informacija apie jo pareigybę. 

Metodikoje turėtų būti aiškiai išdėstytos kalbos tvarkytojų teisės, pareigos, kontrolė, šviečiamoji ir edukacinė veikla. Tai padėtų spręsti ir papildomų savivaldybės administracijos funkcijų priskyrimo klausimą. 

Būtina gaivinti tarmes 

Kalbos forume ne kartą nuskambėjo mintis, kad regionų išskirtinumas neatsiejamas nuo tarmių. Kai kuriuose regionuose iki šiol aktyviai bendraujama tarmiškai, o kitur situacija prastėja – tarmės po truputį nyksta. Tad kalbos tvarkytojai, kaip to rajono kalbos puoselėtojai,  turėtų įsitraukti ir į tarmių gaivinimo procesą. 

„Poreikis gaivinti tarmes susijęs su noru turėti turtingą kalbą, kelti jos prestižą. Tad kalbos tvarkytojas yra tų dalykų koordinatorius ir organizatorius savivaldybėse. Valstybė turi suprasti, kad tokio žmogaus reikia, reikėjo ir reikės, nepaisant to, kad prarandame dalį kontrolės įrankių, nebėra ir didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, o ir kalbos nutarimai apskritai liberalėja“, – sakė D. Beliokaitė. 

Jai pritarė ir Klaipėdos universiteto profesorė, filologijos mokslų daktarė, lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo darbuotoja Dalia Kiseliūnaitė. Pasak jos, tarmė yra neatskiriama mūsų tapatybės dalis, didelis turtas, kurį reikia išsaugoti, todėl labai svarbu kalbos prestižo gerinimu užkrėsti jaunimą, paskatinti jaunus žmones rūpintis savo kalba ir ją gerbti.

„Mes kaip maža valstybė ir mažos kalbos atstovai turime atlaikyti globalizacijos procesus. Matome, kaip keičiasi mūsų kalbos prestižas, tad ir regionų kalbininkų svarbiausias uždavinys būtų valstybinės bendrinės norminės kalbos prestižo kėlimas.

Reikia siekti, kad jaunimui rūpėtų ne tik žaliosios tvarumo idėjos, bet ir kalbos ekologija, kad gražiai lietuviškai kalbėti būtų madinga“, – sakė D. Kiseliūnaitė.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.