Regėjimo negalią turintis Vytautas: kai žinai savo galimybes, svajoti sunku

Klaipėdietis regos negalią turintis Vytautas Ališauskas (33 m.) sako nenorintis net galvoti, kaip reikėtų gyventi, jeigu neturėtų darbo. „Darbas man ir džiaugsmas, ir savirealizacija, ir galimybė jaustis reikalingu“, – sako Vytautas. Pasak jo, turintiems negalią žmonėms, šiandien Lietuvoje tikrai nelengva, nuolat tenka kovoti už savo teises, susidurti su situacijomis, kai jautiesi niekam nereikalingas. Diskriminacija darbo rinkoje taip pat didelė, ieškančių ir laukiančių, kada galės įdarbinti žmones su negalia tikrai nėra daug.

Jaunas vyras apie savo negalią pasakoja nenoriai. Istorija sena ir liūdna, prisiminti jos nesinori. Šiuo metu Vytautas viena akimi mato tik 3 metrus, o kita akimi nustojo matyti būdamas vos penkerių, kai per nelaimingą atsitikimą ją vinimi išdūrė kiemo draugai. Susigyventi su negalia buvo sunku, o kasdienybė ir dabar kelia nemažai iššūkių.

„Man svajoti apie ateitį šiek tiek sunku, kai žinau savo realią situaciją ir galimybes, kad yra labai mažai sričių, kuriose galėčiau dirbti. Pavyzdžiui, negaliu dirbti lauke arba dideliame aukštyje. Liūdna, bet Lietuvoje dažnai jaučiuosi niekam nereikalingas. Pradedant ta akimirka, kai įlipu į viešąjį transportą ir baigiant darbo paieškomis. Jeigu pažiūrėtume statistiką, tai žmonės tikrai dažnai keičia darbus, visą gyvenimą vienam darbe nedirba. Tačiau tai, kas tinka visiems kitiems, negalioja neįgaliesiems. Mūsų darbo rinka tikrai nelaukia, darbą susirasti sunku, jau nekalbant apie jo keitimą. Todėl ir dabartiniam mano darbe, kuriame dauguma – neįgalieji, yra tokių, kurie yra 20 ar netgi 50 metų vienoje vietoje išdirbę. Nes realybė tokia – niekur daugiau nenupulsi“, – sako Vytautas, dirbantis vienoje iš didžiausių Vakarų Lietuvos regiono socialinių įmonių UAB „Regseda“.

Visgi darbą šioje įmonėje Vytautas taip pat vadina savotiška sėkmės istorija, nes čia dirbti pradėjo būdamas visiškoje neviltyje.

„Iš viso jau turiu 11-os metų stažą, tačiau sėkmingai dirbu tik paskutinius šešerius metus, nes iki tol buvau niekam nereikalingas. Skaudu prisiminti, bet pavyzdžiui, iš vieno prekybos centro buvau tiesiog išmestas. Tuomet kreipiausi į „Klaipėdos aklųjų centrą“ iš kurio buvau nukreiptas tiesiai į „Regsedą“, o prieš tai apie tokią įmonę, kurioje dauguma darbuotojų – neįgalieji ir visos sąlygos pritaikytos mūsų poreikiams, nieko net nežinojau“, – pasakoja Vytautas.

Pasakodamas apie savo darbo dieną, kuri prasideda 7 val. ryto, V. Ališauskas neslepia: visiems čia dirbantiems likimo broliams ir sesėms tai daugiau nei tik galimybė užsidirbti.

„Mūsų įmonė užsiima baldų pakavimu. Čia viskas pritaikyta neįgaliųjų poreikiams. Pavyzdžiui ceche, kuriame aš dirbu, viskas padaryta taip, kad net nereikia, kad matyčiau. Jeigu kyla problemų – turime asistentus, kurie padeda. Aš gaminu popierinius baldų „padėklus“ – vienkartines baldų aikšteles, ant kurių būna pastatyti nauji šaldytuvai, kita buitinė technika ar baldai. Kiti žmonės, kurie geriau mato, – pakuoja, kiti deda bėgelius, o dar kiti – lanksto. Man darbas yra viskas – užimtumas, savirealizacija. Galų gale, kaip žmogui pragyventi, kai invalidumo pašalpa nėra didelė, o kainos parduotuvėje juk visiems vienodos“, – sako Vytautas.

Jo dienos kartu su kolegomis bėga įmonėje, kurioje viskas pritaikyta tam, kad regos bei kitokią negalią turintys žmonės galėtų ne tik laisvai dirbti, judėti, bet ir leisti laisvalaikį. Visur paklota speciali grindų danga, skirta judantiems su baltąja lazdele, įrengti apsauginiai turėklai, garsiniai signalai leidžiantys suprasti, kad į darbo patalpą įėjo kitas žmogus. Saugioje ir poreikius atitinkančioje aplinkoje neįgaliesiems papildomai padeda ir asistentai.

Pasak Vytauto, jei darbe jis gali jaustis ramus ir užtikrintas, kad viskas pritaikyta neįgaliųjų poreikiams, tai visai kitaip jaučiasi išėjęs į gatvę. Į darbą klaipėdietį veža vienintelis, gana retai kursuojantis autobusas.

„Jeigu užsibūni darbe ilgiau, tai jau viskas – nebeturi kaip grįžti. O jeigu įsėdi ne į tą autobusą, nuvažiuoji ne ten, tai paskui tenka eiti pėsčiomis namo. Kaip bebūtų liūdna, pastebiu, kad autobuso vairuotojai nėra paslaugūs: ne visada padeda, ne visada atsako į klausimus, toli gražu ne visi nusiteikę geranoriškai“, – sako Vytautas ir priduria, kad po darbo dienos namuose jį pradžiugina laukianti šeima.

Taip pat V. Ališauskas turi ir mylimą hobį. Vyras negali atsispirti žvejybai.

„Man labai patinka, kai mane draugai vežasi žvejoti. Galėčiau tuo užsiimti valandų valandas. Kiti stebisi, kaip aš galiu žvejoti, jeigu beveik nematau. Bet kaip ir daugelyje gyvenimo sričių akliesiems ir silpnaregiams laba padeda technologijos: mane gelbsti speciali meškerė, kuri įspėja apie kimbančią žuvį specifiniais judesiais. Tuomet ir žinau, kad jau reikia traukti laimikį”, – sako klaipėdietis.

UAB „Regseda“, buvęs Klaipėdos aklųjų kombinatas, įkurtas 1959 metais yra viena ilgiausiai veikiančių socialinių įmonių Lietuvoje. Šiandien čia dirba beveik 200 žmonių, iš kurių 83 proc. turi regėjimo arba klausos negalią, taip pat yra ir šizofrenija sergančiųjų.