Rašytojos namuose – ir „atgijęs“ Kakės Makės šuo

„Gerai nežinojau vaikystėje, kuo noriu būti užaugusi, bet tikrai žinojau, kad noriu šuns“, – prisipažįsta 49 metų šiaulietė rašytoja ir iliustruotoja Lina Žutautė. Autorę išgarsinusios knygos apie Kakę Makę keturkojis išgalvotas draugas šuo Čiūčia „atgijo“ ir jau penkerius metus gyvena jos namuose. Tiesa, kitu vardu, turi kitų draugų ir užsiima šunų sportu.

Nusipiešė sau šunį

Jeigu ko nors labai nori, tai gali sau nusipiešti – ir anksčiau ar vėliau tai turėsi. Skamba lyg kokia klišė iš neurolingvistinio programavimo ar norų žemėlapio praktikų. Bet rašytojai ir iliustruotojai Linai būtent taip ir nutiko: prieš 15 metų ji savo personažui Kakei Makei nupiešė savo svajonių šunį ir... tadam – toks jau 5 metus gyvena autorės namuose.

„Kakės Makės šunį nupiešiau tokį, kokį norėjau turėti vaikystėje pati. Pasirodo, nupiešiau tam tikros veislės šunį, nors tokios net nežinojau. Tiesiog įsivaizdavau, kaip turi atrodyti mano svajonių šuo“, – pasakoja rašytoja ir iliustruotoja apie prieš 15 metų gimusį knygos personažą.

Netikėtai sau pačiai vaikiškos knygos personažas, Kakės Makės šuo Čiūčia, „atgijo. Paradoksas tas, kad moteris savo svajonių šunį atpažino ne išsyk. Tam prireikė kone vienų metų.

„Įsikūnijimas“

Rašytoja tiesiog ieškojo sumanaus, paklusnaus, greito, nedidelio ūgio ir nesišeriančio plauko šuns, kuris tiktų jos dar vienam pomėgiui, išlikusiam nuo vaikystės, – šunų vikrumo sporto (agility) treniruotėms ir varžyboms. Pamačiusi internete vengrų aviganio pumio veislę, Lina ėmė ieškoti jauno šuniuko.

„Pamačiau ir galvoju: na, negali taip atrodantis šuo egzistuoti realybėje, ši nuotrauka greičiausiai padaryta kompiuteriu. Pagūglinau ir supratau, kad gali! Tada susiradau šių mažų aviganių veisėją ir ėmiau laukti. Po daugiau kaip pusmečio laukimo atėjo ta diena. Visi šuniukai gimė juodi, todėl numatyti, kokios spalvos bus užaugęs šuo, gana sudėtinga. Kai šuo sulaukia 10–12 mėnesių, galima jau pamatyti, kokios spalvos jis bus.

Tik tuomet man kilo juokinga mintis: „Kur aš mačiau šitą šunį?“ Dar keletą nuotraukų pasidariau. Na, taip: ir išvaizda, ir išraiškos – čia tas pats mano prieš 15 metų nusipieštas Kakės Makės šuo. Tą patvirtina ir vaikai, kai nusivežu į susitikimus, ją atpažįsta, sako: „Kakės Makės šuo“, – apie „įsikūnijimą“, įvykusį prieš penkerius metus, pasakoja moteris.

Tik vardas šuns jau kitas. Jos niekas nekviečia Čiūčia, o vadina taip, kaip buvo įrašyta kilmės dokumentuose, – Aike.

„Mes ją pirkome Estijoje. Aike reiškia „griaustinio deivė“. Uždėjo šitokį vardą, taip ir yra – ji didžiausia lojikė iš trijų. Ar taip, Aike, loji visada? Šaunuolė tu? Kas šaunuolė?“ – į šeimininkės klausimus Aike atsako džiaugsmingu lojimu.

Čiūčių visas trejetas

Tačiau Linos namuose tikrai gyvena Čiūčia. Tik tai ne šuo, o nepriklausoma katė, kuri mėgsta daug būti lauke ir medžioti peles.

Taigi, Linos Žutautės gyvenime Čiūčių jau yra visas trejetas: jos pačios pieštas knygos personažas šuo Čiūčia, realusis jo „įsikūnijimas“ Aike ir išdidi katė Čiūčia. Ir jie tarpusavyje visiškai nekonkuruoja, nes rašytojos yra visi mylimi.

Čiūčios antrininkė Aike dėl šeimininkės dėmesio konkuruoja su kitomis dviem namuose gyvenančiomis kalytėmis, viena iš jų irgi pumio veislės.

Sportas kaip hobis

Aikei konkurencinės kovos ir judesio gyvenime netrūksta. Kasdien privalomos bent 20 minučių treniruotės kieme. Ji su šeimininke nuolat dalyvauja šunų vikrumo sporto (agility) varžybose.

„Buvo ji tapusi Lietuvos čempione, bet į parodas nebeiname, nes mums tai nuobodus užsiėmimas. O agility varžybos – taip. Ji manęs klauso ir labai stengiasi, ypač kai žino, kad gaus gerą apdovanojimą, skanėstą. Šį savaitgalį bus varžybos, o kitą savaitę išvykstame į varžybas Slovėnijoje.

Šunų vikrumo sporte yra trys lygiai. Tam, kad pereitumei iš vieno lygio į kitą, turi išlaikyti egzaminus. Tai mes esame jau trečiajame lygyje ir važinėjame į varžybas“, – apie sportiškąją savo gyvenimo su augintiniais pusę pasakoja L. Žutautė.

Rašytojos namo kieme – didelė šunų treniruotėms skirta aikštelė su įvairiomis kliūtimis. Čia vyksta užsiėmimai, Lina turi netgi vieną mokinį, kurį moko šunų dresūros. Moteris sako, kad tai labiau hobis, nes jei užsiimti profesionaliai, tam reiktų skirti labai daug laiko. Kita vertus, slaptą šunų dresuotojos pašaukimą ji pajuto dar būdama vaiku.

„Močiutė kaime niekada neturėjo šunų. Kartą, kai man buvo kokie 7 metai, į kiemą atklydo draugiškas šuo. Aš jį pasigavau, prisirišau už šniūro ir bandžiau tą šunį išmokyti šokti per kliūtį. Vėliau, kai supratau, kad noriu užsiimti tuo sportu, ir pamačiau, jog yra tokie agility užsiėmimai, prisiminiau savo šį nuotykį kaime. Vadinasi, mano noras užsiimti šiuo sportu egzistavo nuo mažų dienų. Šiaip tai gana jaunas sportas, o Lietuvoje gal tik koks 15 metų“, – apie gana ankstyvą potraukį šunų treniravimui pasakoja rašytoja.

Šio sporto rūšis skirta ne tik šuniui, bet ir jo šeimininkui. Kartais net nežinai, kuris iš jų tikrasis varžybų dalyvis.

„Dabar viskas keičiasi, šiame sporte atsiranda naujų tendencijų, atstumai tarp kliūčių ilgėja, tiek šuns, tiek vedlio bėgimo greitis didėja, bėgi pusę minutės iš visų jėgų ir paskui krenti beveik negyvas. Šeimininkas ar šuo? Šeimininkas, aišku. Šiame sporte, jei įsivaizduotume sportinę mašiną, šuo – kaip vairuotojas, o šeimininkas – navigacija, ir jei bent pusę sekundės pavėluoji, rodydamas kryptį, šuo nusuka ne ten, kur reikia“, – apie šuns ir žmogaus tandemą sako L. Žutautė.

Ji prisipažįsta, kad, pradėjusi šį komandinį sportą, nesitikėjo, jog viskas taip sudėtinga.

„Šuniui tai daugmaž paprasta, nes šunys komunikuoja naudodami kūno kalbą. Bet žmogui išmokti savo kūno kalba parodyti tinkamai yra labai sudėtinga. Šuo kažkokiu stebuklingu būdu bėgimo metu, net jei esi kažkur jam už nugaros, geba puse akies matyti tave ir nuskaityti informaciją. Žmogui, nežinančiam šio sporto
subtilybių, gali atrodyti, kad užtenka kryptį parodyti ranka ir pasakyti komandą balsu. Tačiau taip nėra. Iš tiesų šuniui svarbu, kur atsukta tavo krūtinė ir pečiai, ką rodo tavo pėdos, į kurią pusę pasukta galva. Tik tada komandą papildai ranka ir jau paskutinėje vietoje žodinė informacija“, – apie komandinio darbo subtilybes sako su šunimis sportuojanti rašytoja.

Rašytojos galėjo ir nebūti?

Savo gyvenimo be šunų rašytoja ir iliustratorė neįsivaizduoja. Kai vaikystėje visi klausinėjo, kuo norėtų būti, ji žinojo tik vieną teisingą atsakymą: „Kiek save pamenu vaikystėje, labiausiai norėjau šuns, neįsivaizduojant jokios specialybės.“

Tuomet mergaičių pasirinkimai buvo standartiniai: mokytojos, gydytojos ir kt. Lina sako neįsivaizdavusi savęs niekuo, net rašytoja ar dailininke. Nedaug trūko, kad nebūtų nei rašytojos karjeros, nei Kakės Makės vaikai nebūtų pažinoję.

„Jei tada būčiau mačiusi, kad yra Lietuvoje toks sportas, tai gal ir nebūčiau aš buvusi rašytoja. Galbūt būčiau užsiėmusi šunų sportu. Savęs be šuns neįsivaizduoju. Man atrodo, kad šuo – tai specialiai žmogui sukurtas padaras, kad jis nesijaustų vienišas. Nes šunys sugeba žiūrėti į žmogų pro rožinius akinius. Man labai patinka šis jausmas. Nesvarbu, nei kaip atrodai, nei ką veikei per dieną. Jie gali ateiti paguosti, gali gauti iš jų tokį atsaką, kad kartais atrodo, jog žmogus to negali suteikti. Mes visada turime išlygų, už ką ir dėl ko mylime kitą žmogų, o šuniui tai nesvarbu, jis tiesiog myli žmogų“, – apie emocinio ryšio stiprumą atvirauja moteris.

Pirmas romanas suaugusiesiems

Kakės Makės šuo Čiūčia, katinas Ferdinandas ir šuo Pūkselis, arba sutrumpintai Pū, – šie knygų personažai egzistuoja Linos gyvenime realiai arba net sukurtieji „atgimsta“.

Tačiau turbūt niekam nesinorėtų, kad „atgytų“ šviežiausio romano personažai. Mat netrukus į leidyklą iškeliaus knyga suaugusiesiems „Devyni apgamėliai“, o jos žanras – siaubo romanas.

„Norėjosi atitrūkti nuo vaikų literatūros. Todėl aš jį rašiau su dideliu malonumu. Daug kas nustemba, kai pasakau, jog tai siaubo romanas. Aš pati mėgtu pasišiurpinti“, – juokiasi rašytoja.

Moteris pripažįsta, kad ji yra didžiulė amerikiečių fantasto rašytojo Stiveno Kingo romanų gerbėja.

„Knygos idėją galvoje nešiojausi porą metų. Kai jau pajutau, kad ta pasėta sėkla pradėjo augti, tai galvoju, jei jos neišdaiginsiu – bus man blogai. Herojai patys pradėjo lipti iš galvos. Rašymas suaugusiesiems – labai įdomi patirtis, tarsi pats pasineri į kažkokį nuotykį“, – su pasimėgavimu kalba rašytoja apie šiemet pasirodysiančią pirmąją savo knygą suaugusiesiems „Devyni apgamėliai“.