Rašytojas, buvęs kariuomenės kapitonas J. McMahonas: „Siekite nuotykių, tačiau nepamirškite savo šaknų“

Kariškių misijas karštuosiuose taškuose dažniausiai galime tik įsivaizduoti iš to, ką matome filmuose, skaitome knygose. Vis tik ten išvykusiųjų patirtis pakeičia daugybę dalykų jų gyvenimuose. Lietuvoje gyvenantis šveicaras Joe McMahonas – buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės kapitonas, 2003-iaisiais tarnavo Irake, dirbo kariniu konsultantu Jungtinių Arabų Emyratams, vėliau ėmėsi saugumo mokymų, konsultavimo ir iki šiol kartais vyksta į pavojingas vietas. Šiaulių universitete viešėjęs Joe studijų programos Anglų filologija studentams vedė netradicinę paskaitą nuotoliniu būdu ir  atskleidė ne tik savo gyvenimo istoriją, kurioje gausybė neįtikėtinų pasakojimų, bet ir papasakojo apie gimusią mintį rašyti knygas ir kūrybinio rašymo ypatumus. Rašytojas, buvęs kariuomenės kapitonas J. McMahonas su studentais dalijosi ir savo įžvalgomis apie jauno žmogaus savirealizacijos problematiką šiuolaikiniame pasaulyje ir svarbiausius aspektus siekiant savo tikslų.

Gyvenimas lyg veiksmo filme

Kariuomene Joe susidomėjo visiškai atsitiktinai. Kaip ir daugelis aštuoniolikmečių jis neturėjo jokio supratimo, ką nori veikti gyvenime. Žinojo tik tiek, kad darbas biure ne tai, ko jam reikia. Savo kelio ieškančio vaikino dėmesį patraukė mokykloje apsilankę du karine apranga vilkintys JAV kariuomenės atstovai. Susitikimo su mokiniais metu jie pristatė vaizdo įrašą apie šaukimus į kariuomenę, karių kasdienybę, nuotykius, rodė daugybę nuotraukų iš misijų užsienyje. Jaunuolį tai taip sudomino, kad jis nusprendė pabandyti laimę šioje srityje.

„Tai buvo sprendimas, kuris leido man pamatyti pasaulį, patirti neįtikėtinų įspūdžių. Teko vadovauti kariams Irake, saugoti asmenis tokiose šalyse kaip Jemenas, Pakistanas ir Saudo Arabija. Apmokiau karius Vidurio Rytuose, vadovavau karinėms operacijoms prieš Nigerijos piratus, siautėjusius netoli vakarų Afrikos krantų, taip pat vadovavau ekspedicijai visiškai šalia šiaurės ašigalio. Ir visa tai dėl to, kad pamačiau tą vaizdo medžiagą tuomet klasėje!“, – džiaugiasi vyras.

Vis tik misiją Irake Joe prisimena su siaubu. Ir sunkiausia ten, kaip sako jis, ne šaudyti ar suvokti, kad pats gali žūti, sunkiausia – suvokti, kad negali niekuo padėti ir nieko pakeisti. Šios misijos metu keli šimtai karių turėjo užtikrinti tvarką ir saugumą liepsnose skendėjusiame mieste, panašaus dydžio kaip Barselona ar Madridas. Tuo metu vyravo sumaištis: siautėjo nusikaltėlių gaujos, pikti genčių vadai, riaušininkai, agresyviai nusiteikusios minios žmonių, aplink, kur bepasisuksi, žuvusiųjų kūnai ir daugybė sužeistų žmonių, o kur dar didesnis nei 40 laipsnių karštis.

„Mūsų misija buvo „atkurti įprastą tvarką“, kurios mes neįvykdėme, kadangi tai buvo neįgyvendinama užduotis. Nepaisant to, kiek stengėmės, situacija mieste tik blogėjo. Ypač siaubinga buvo matyti nukentėjusius vaikus: kenčiantys didžiulius skausmus našlaičiai ar tiesiog atskirti likę vaikai neturėjo galimybės gauti net nuskausminamųjų, o ką jau bekalbėti apie vaizdus ligoninės nudegimų gydymo padalinyje“, – kraupius vaizdus pamena vyras.

Kol kariškiai beviltiškai stengėsi suvaldyti smurtą ir padėti gyventojams, miestas toliau buvo niokojamas. Vietinių plėšikų savanaudiškumas ir įžūlumas taip pat buvo stulbinantis: nutraukdavo aukštos įtampos laidus vien tam, kad galėtų pasisavinti kelių dolerių vertės vario, tuo pat metu atjungdami elektros tiekimą visam priemiesčiui.

„Viskas buvo taip intensyvu, kad aš iki šiol pamenu tik dalį vaizdų iš to pragaro. Tuomet viskas aplink degė, įskaitant ir mintis bei emocijas. Buvo sunku neprarasti tikėjimo žmogaus prigimtimi. Vis dėlto, dabar tikrai suprantu, kaip man tada pasisekė. Ši patirtis privertė iš naujo pradėti vertinti tai, ką turiu. Net tada, kai reikalai pakrypsta blogąja linkme, supranti, kad vien tai, jog turi maisto ir šiltą lovą, yra didžiulė prabanga, kurios daugelis žmonių ten neturėjo“, – kalba Joe.

Vidinė kova paskatinusi rašyti knygą

Nuo pat jaunų dienų Joe kaupė minčių bagažą knygos rašymui, vis tik to nepakako romanui. Būtent patirtis, matyti vaizdai ir išgyvenimai Irake jį prie to priartino, mat knygų siužete yra daugybė kovos scenų, kurios atspindi realius įvykius. Be to, knygoje aprašyta ir meilės istorija, kurios pagrindas – siekis suprasti kokį gyvenimą mes gyvename, kaip jis paaiškinamas iš mokslinės ir religinės perspektyvų.

„Tai, ką mačiau, privertė mane iškelti tam tikra prasme vaikišką klausimą – kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? O atsakymo taip ir nerasdavau. Kuo dažniau grįždavau į konfliktiškas ir pavojingas teritorijas, tuo smarkiau jos mane įtraukdavo ir sukeldavo vis didesnę kančią. Stačia galva nėriau į vis pavojingesnes situacijas tame pačiame Irake, Afrikoje, Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, tačiau vis didėjanti įtampa manyje blokavo galimybę pačiam tvarkytis su tuo, ką patiriu“, – atvirauja pašnekovas.

Joe neturėjo nei šeimos, nei namų – nieko, kas padėtų susidoroti su jį slegiančiais sunkumais. Negana to, griuvo ir asmeninis vyro gyvenimas. Tąkart Joe jau visiškai nebemokėjo susitvarkyti su savimi, su savo jausmais ir grįžo tas pats vaikiškas klausimas – kodėl jam nutinka blogi dalykai.

„Norint atgauti pusiausvyrą, reikėjo pradėti viską nuo pradžių. Prisiminti viską, ko buvau mokytas, ir grįžti į normalų gyvenimą. Buvo pakankamai sunku tai, kad turiu iš naujo suvokti tikrąją realybę, atsakyti į klausimą „Kodėl dalykai vyksta?“ moksliniu požiūriu tam, kad suprasčiau, kaip galiu vėl būti laimingas. Taigi, ši vidinė kova ir paskatino mane rašyti knygą“, – apie tai, kaip gimė mintis rašyti knygas pasakoja pašnekovas.

Joe gyvenimas ir jo patyrimai neeiliniai, tad visa tai jam padeda sukurti daug unikalių ir pakankamai skirtingų istorijų. Ir nors tekstus kurti jam nėra sunku, o įkvėpimas rašyti tiesiog kyla savaime, vis dėlto sunkiausia – nenutolti nuo siunčiamos žinutės. Pašnekovas sako, kad labiausiai nemėgsta jausmo, kai reikia atsisakyti tam tikros scenos dėl to, kad ji neprisideda prie pagrindinės minties. Keblumų sukelia ir dialogų kūrimas, tad prie to tenka daugiau padirbėti.

„Manau, kad laikui bėgant patobulėjau, tačiau sunku nuosekliai pateikti kiekvieno personažo balsą visame romane. Įdomu tai, kad atkartojus žodis žodin tam tikrus dialogus, kokius girdėjau, knygoje jie skambėtų baisiai. Dialogų kūrimas reikalauja puikios technikos“, – įsitikinęs Joe.

Be abejo, rašant knygas labai padeda ir didžiulis perskaitytų knygų bagažas. Jas skaitydamas vyras tarsi ruošėsi iš anksto savo knygos rašymui: atkreipdavo dėmesį į tai, kas jose patinka, o kas ne, pavyzdžiui, į patikusį rašymo stilių, kurį galima panaudoti rašant savo knygą. Joe perskaitė nemažai mokomųjų knygų apie tai, kaip rašyti knygas, vis dėlto jos nelabai padėjo.

„Pavyzdžiui, sakoma, kad kiekviena dialogo eilutė turi sukurti savotišką įtampą kitai dialogo eilutei, tačiau mano personažai skambėtų dirbtinai, kadangi tai neatspindėtų tikrųjų charakterių, kuriais aš pats tikiu ir noriu perteikti. Aš manau, kad svarbiausia yra išlikti autentiškam, nemėginti būti tuo, kuo nesi, didžiuotis tuo, kuo esi ir ką rašai, taip pat nesistengti per daug įtikti kitiems. Aš vengiau kūrybinio rašymo pamokų, kadangi nenorėjau, kad man tai darytų įtaką, nenorėjau prarasti savo unikalumo. Gal tai buvo mano klaida, nežinau“, – svarsto vyras.

Atsitiktinumas atvedęs į Lietuvą

Joe gyvenime būta daug kelionių, daug įtempto ir pavojingo darbo. Baigęs misijas Vidurio Rytuose, vyras kurį laiką gyveno Paryžiuje. Jis buvo pasiilgęs miestų, turinčių istoriją ir kultūrą, o sielai  reikėjo atrasti vidinę ramybę. Paklaustas, kaip visgi atsidūrė Lietuvoje, vyras šypteli.

„Paryžiuje turėjau gražų butą, bet neturėjau draugų. Susipažinau su lietuviu, kuris sakė turintis daug draugų, bet neturintis vietos, kur švęsti. Jau kitą savaitgalį kartu su grupe lietuvių surengėme vakarėlį mano bute! Šokome, dainavome lietuviškas dainas, tai buvo nuostabu. Vėliau jis mane pakvietė apsilankyti Lietuvoje. Atvykęs aš tiesiog pamilau šią šalį. Man ji labai patinka, labai džiaugiuosi čia gyvendamas“, – džiaugiasi Joe.

Būtent Lietuvoje pašnekovas ir pabaigė rašyti pirmąją savo knygą, neseniai išleido antrąją, o šiuo metu rašo trečiąją knygą. „Pirmąją knygą baigiau rašyti nuostabiame name ant ežero kranto netoli Trakų. Tai idiliška vieta rašyti knygą! Vis dėlto, pasirinkti knygoje aprašyto mokslinių tyrimų centro, kurioje personažai tyrinėja visatos kilmę, vietą mane įkvėpė viešnagė Nidoje, su kuria turėjau kone magišką ryšį. Manau, kad Lietuva tikrai graži ir magiška vieta“, – sako Lietuvoje gyvenantis šveicaras.

Vis dažniau girdime sėkmės istorijų, kuomet ilgą laiką savęs ieškoję žmonės ir galiausiai palikę savo komforto zoną, atranda tai, kas išties jiems teikia džiaugsmą. Jau dabar Lietuvos abiturientai renkasi, kokius brandos egzaminus laikys ateinančiais metais, kurie padės jiems siekti išsikeltų karjeros tikslų. Tiesa, vieni moksleiviai žino, ką nori studijuoti, kiti – blaškosi taip pat, kaip Joe jaunystėje. Tad pašnekovas negaili patarimų ir padrąsinimų jaunuoliams.

„Tikėkite savimi! Iš tikrųjų nė vienas mes nežinome, ką mes veikiame gyvenime, net jeigu sakome, kad žinome – gyvenimas yra sudėtingas visiems. Nusistatykite drąsius tikslus ir pirmyn! Pažinkite pasaulį, patirkite gyvenimą pilna apimtimi. Kad ir  ką jaučiate ar patiriate, paimkite iš to kuo daugiau. Susitaikykite su tuo, kad visada bus ir blogų, nemalonių dalykų, tačiau nepamirškite, kad yra daug gėrio – jūsų darbas yra tai pastebėti. Būkite drąsūs ir siekite nuotykių, tačiau nepamirškite savo šaknų – tam tikra prasme jums kada nors prireiks to stabilumo“, – šypteli Joe pokalbio pabaigoje.