Rašytinis žodis išliks veiksmingiausias

„Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus. Niekas kitas negali nugyventi jūsų gyvenimo: suvokti to, ką suvokiate jūs, jausti pasaulį taip, kai jaučiate jūs. Gyvenimas skirtas tik kartą“ rašė Wayne'as Walteris Dyeris, amerikiečių savipagalbos autorius, kurio pirmoji knyga „Jūsų klaidingos zonos“ - viena perkamiausių visų laikų knygų (išleista 35 mln. egz.).

Nijolė PILAC kilusi iš Ukmergės rajono. Baigusi Siesikų vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą bibliotekininkystę. Kai 1990 metais ją baigė, gavo siuntimą į Zarasus: pradėjo dirbti Šaulių bibliotekoje, o uždarius ją – Dimitriškėse. Tačiau, kai uždaryta buvo ir ši – nuo 2015 metų Nijolė dirba Zarasų ligoninės bibliotekoje, kuri netrukus minės jau 60 metų jubiliejų. (1960 m. vasario 3d. visuomeniniais pagrindais įkurta biblioteka, kurios knygos tuomet tilpo į dvi spintas (vienoje buvo žurnalai, kitoje – knygos: grožinė ir medicinos literatūra), tvarkė medicinos sesuo J.Kaveckaitė; nuo jau 1970 metų jau buvo skirtas etatas. Nuo 1997 metų ligoninės biblioteka tapo Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos padaliniu). Šiandien čia yra medicininės informacinės ir periodinės literatūros fondai, kompiuterizuota darbo vieta su prieiga prie interneto.

„Darbą labai myliu“ – keliskart pakartoja Nijolė. Svarbiausia jai – bendravimas su žmogumi. Juk knyga – tai biblioterpaijos priemonė, o geros nuotaikos bibliotekininkas visada sugebės pakelti ūpą ir kitam. Kartais, kai pasisiūlo Nijolė nunešti knygų į Slaugos skyrių savo skaitytojams, jie visada pabrėžia, kad „kol gali vaikščioti – jie patys ateis“. „Užverdamas bibliotekos duris, skaitytojas dažnai pastebi plakatą, kuriame parašyta: „Skaitau – vadinasi, gyvenu“. Tas tikriausiai juos dar labiau motyvuoja ateiti čia ir paskaityti...“ – mąsto bibliotekininkė. Ji pabrėžia, kad visada užkalbina žmogų, paklausia, kaip jam sekėsi, ar patiko skaityta knyga. „Gerbiu tą, kuris išdrįsta pasakyti tiesą. Būna žmonių, kurie pasako, kad neperskaitę, perskaitę tik kelias dalis. Aišku, dažniausiai būna perskaičiusių. Bet būna ir tokių, kurie neperskaitę knygos, tvirtina, kad perskaitė“ – šypteli Nijolė. Šio skyriaus skaitytojai dažniausiai renkasi žurnalus ir laikraščius. Jie noriai prisėda, pabūna, noriai pabendrauja. Jei yra norinčių skaityti kokį leidinį, kurio nėra šios bibliotekėlės fonduose, Nijolė atneša iš Centrinės bibliotekos. Tik gaila, kad „skaitytojų srautas mažėja. Anapilin iškeliavus senjorams, deja, jau į jo vietą jauno skaitytojo nebeatsiranda“ – kalba bibliotekininkė.

Skaitytojai renkasi įvairią literatūrą. Didžiąja mokslinės literatūros dalį sudaro medicinos literatūra. Visi skaitytojai skirtingi: vieni, norintys prisiminti savo jaunystę, skaito jau perskaitytas knygas, ypatingai seriją „Drąsiųjų keliai“, kiti – dažniausiai ima lengvo turinio knygas, treti mėgsta detektyvus arba kaip saulėgrąžas su pasimėgavimu gliaudo šiuolaikinius meilės romanus. Asmenys, atvažiavę iš Visagino reabilitacijai, kartais irgi užsuka, nes čia suranda knygų rusų kalba. Yra žmonių, kurie dovanoja knygų lietuvių ir rusų kalbomis.

Nijolė bendradarbiauja su vaikų dienos centru „Draugai“ – kartais vykdo ir edukacines programas: skaito knygas, daro darbelius. Dar dalyvauja įvairiuose projektuose: „Šiaurės šalių literatūros savaitė“, „Vasarą skaitome kitaip“, „Nacionalinė bibliotekų savaitė“; vasarą vykusiame renginyje „Pasakiškas piknikas“ (Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projekto „Menų dūzgės kūrybingai vaikystei“), į kurį susirinko iš 5 rajonų (Zarasų, Utenos, Visagino, Molėtų ir Ignalinos); ji buvo Pepe Ilgakojine; ji jau tradiciniais tapusių Bibliotekininkų sąskrydžių bei bibliotekos organizuojamų renginių dalyvė. Jau trečius metus pavyko laimėti Lietuvių rašytojų grožinės literatūros penketuką (suaugusiųjų) – „visada stengiuosi pareklamuoti skaitytojams šias knygas“ – nuoširdžiai kalba bibliotekininkė, kuri mieliau ir dažniau perkanti klasikų knygas, mėgsta užsienio ir lietuvių rašytojų kūrybą: Ericho Marijos Remarko, Ernesto Hemingvėjaus, Francoise Sagan, Vinco Mykolaičio – Putino, Justino Marcinkevičiaus.

Antrus metus lanko Zarasų Meno mokyklos Dailės skyriaus suaugusiųjų grupę. „Piešti labai patinka – suteikia energijos antplūdį: jautiesi kaip ant sparnų“ – pasakoja Nijolė ir priduria, kad pernai piešė A.de Sent Egziuper „Mažasis princas“... Laisvalaikiu mėgsta su šuniuku vaikščioti gamtoje, todėl patinka ir Zarasų Krašto muziejaus organizuojamos ekskursijos – aplankyti piliakalniai, bunkeriai. Namie Nijolė augina kaktusus. 2 iš jų – jos ūgio. „sunku buvo persodinti, bet įveikiau“ – šypsosi Nijolė... Gal todėl Nijolė nemėgstanti žiemos...

Justinas Marcinkevičius sakė, kad „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ „Būtent knyga, ne kompiuteriu, ne planšete, ne mobiliuoju telefonu“ – pabrėžia Nijolė, nes tiki, kada rašytinis žodis yra veiksmingiausias.

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotrauka autorės