Rasa Milerytė. Miestas, kurio nėra

Utena yra miestas distopija, miestas Bermudų trikampis ir miestas Tvyn Piksas. Utena yra siurrealistinis sapnas, iš kurio nenubundu, o taip pat – ir visai neblogas stand up pasirodymas. Utena – šachmatų lenta, kurios figūras valdo neįgudę ir nuspėjami žaidėjai. Kartais suabejoju, ar toks miestas apskritai yra, bet į mano klausimą, ar tai vis dar tikrovė, Anykščių miesto laikraščio „Anykšta“ redaktorė Gražina Šmigelskienė atsakė, kad kuo mažiau panašu, tuo labiau tikrovė. Ir šių dalykų nepridengia net miestą gaubiantis poezijos šydas.

Utena – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1261 m. Taigi šiandien Utenai – 760 metų. Miestas garsėja ne tik kaip piliakalnių ir ežerų kraštas, bet ir kaip pramonės miestas, o pastaruoju metu vis dažniau Uteną bandoma pristatyti kaip Aukštaitijos sostinę. Prieš kelerius metus Utenos kultūros centro darbuotojas Rimantas Sinica, bene visą savo laiką skiriantis talentingiems jauniems muzikantams, pradėjo rengti muzikos festivalį „Ant paletės“, kuriame pasirodo kūrybinį kelią tik pradedančios, o kartais ir visai neblogai žinomos jaunimo grupės, ir iškėlė sau gražų tikslą: „Noriu, kad Utena būtų ne tik pramonės, bet ir muzikos miestas“,  – sakė jis anuomet, pristatydamas festivalio idėją miesto spaudai. Ir, regis, jo svajonė pildosi: šiemet festivalis vyko jau penktąjį kartą, o koncertai, kiek teko matyti praeinant pro šalį, sutraukia visai nemažą klausytojų ratą.

Uteniškiai turi tiek idėjų, kaip pagyvinti miesto kultūrinį gyvenimą, kad jų užtektų dar keliems miestams. Gaila tik, kad kai kurios, išties įdomios, pasimeta gyvenimo tėkmėje, o kai kurias numarina nepalankios aplinkybės: pavyzdžiui, pandemija ir karantinas uždarė Utenoje veikusį kino teatrą „Kino namai“, iš atgijusio Kultūros centro prapuolė spektakliai. Kadaise Utena buvo pramogos teatro „Domino“ erdvė; pasikeitus Kultūros centro vadovui, repertuaras pasipildė geriausių Lietuvos teatrų pasirodymais, bet tas nelemtas karantinas… Bet įvairių renginių mieste, įdomių ir ne tokių įdomių, aukštesnio ar ne tokio aukšto lygio, tikrai netrūksta. Ypač vasarą – tiek pernai, tiek ir šiemet vos ne kiekvieną darbo dieną visą vasarą miesto erdvėse vyko įvairūs renginiai.

Man, akių ir jau kelių akinių ryškumą išbarsčiusiai prie knygų, savaime suprantama, aktualiausia tai, kas susiję su literatūra. Jei dar konkrečiau – su poezija. O poezija pastarąsias dvi vasaras Utenoje skambėjo ketvirtadieniais – Kultūros centras organizavo „Literatūrinių ketvirtadienių“ ciklą, kurių metu savo eiles skaitė vietiniai ir iš tolėliau atvykę poetai, o jiems kompaniją scenoje palaikė muzikantai. Šie vakarai buvo skirti ne tik šiuo metu aktyviai kuriantiems autoriams, bet ir klasikams: žiūrovams buvo pristatytas Valdemaro Kukulo, Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės, Vytauto Mačernio ir daugybės kitų poetų kūrybinis palikimas.

Per dvejus metus – beveik dvidešimt tokių vakarų. Autorių – kiek mažiau: kai kurie dalyvavo renginiuose ir pernai, ir šiemet. Na o man įdomiausia buvo stebėti ne autorius, bet tuos, kurie ateina į renginius. Štai moteris, rankose laikanti mažą vaiką. Štai senučiukė, judanti tik su vaikštynės pagalba. Štai vyras, kuris, žinau, dirba sunkų fizinį darbą, tad vakarais nebelabai turintis energijos. Tikriausiai poezija užima itin svarbią vietą jų gyvenime, jei randa laiko ateiti į skaitymus.

Įdomūs ir tie, kurie neateina. Kodėl? Kaip juos prikviesti, kaip sudominti? O gal nereikia? Gal literatūra pati ras kelią į jų namus?

Vienas ryškiausių ketvirtadieninių susitikimų įvyko šiemet, kai į Uteną atvyko poetė Aušra Kaziliūnaitė. Ryškiausias ne todėl, kad į tokią atokią stotį atvažiavo menininkė iš Vilniaus. Ryškiausias, nes buvo pakeistas susitikimo formatas. Ankstesnių ir vėlesnių vakarų struktūra tokia: poetas skaito savo tekstus, skaitovas – šį pasaulį jau palikusio klasiko eiles, o muzikantas groja arba dainuoja. O tą išskirtinį vakarą daugiausia dėmesio buvo skirta pokalbiui. Kultūros centro režisierius Vytautas Kubilius kalbino poetę, o ji pasakojo apie savo santykį su literatūra, įkvėpimą, keliones po užsienio šalis ir pažintis su užsienio menininkais, apie pirmąją ir apie naujausią knygą – „Jūros nėra“, kurios pavadinimas padiktavo šio teksto pavadinimą. Tai buvo iš tiesų išsipildęs vakaras. Juk mėgstamo poeto eilių paskaityti galime namuose, o galimybė sužinoti, kuo ir kaip jis gyvena, nėra dažna.

Ar nebūtų verta kitąmet, jei „Literatūrinių ketvirtadienių“ tradicija bus tęsiama, pagalvoti apie tokį formatą? Gal tai ir yra atsakymas, kaip pritraukti daugiau klausytojų?

Kadangi Utena be visų kitų titulų yra ir poetų miestas, šį tekstą norėčiau užbaigti eilėraščiu.

Gatvių cenzūra laimės mieste

Miesto šventei atminti

Laimės mieste gyvena laimingi žmonės.

Čia nėra skurdo, smurto ir mirties.

Net savižudybių čia nėra.

Statistika – tik provokacija.

Kalbamės gatvėje su bičiuliu,

Drįstu pasakyti: o gal ne viskas čia rojus?

Atplasnoja robotė-paukštė,

Atplasnoja islamo karė,

Atplasnoja moteris piranija

Ir Dzeuso atstovė spaudai.

Noriu dar kažką tarti, suabejoti, bet

Neįskaitomas tekstas,

Neįskaitomas tekstas,

Neįskaitomas tekstas.

Stebuklingoji moteris nugali priešus,

O negandas sušluoja

Po blizgančiomis grindinio plytelėmis.

Ji išgelbsti šį miestą:

Iškerta man akis,

Išplėšia liežuvį

Ir į ausis pripila cemento skiedinio.

Einu laiminga Eliziejaus laukais

Pasisvečiuoti pas

Nabokovo Lolitą.

2021 m. rugpjūčio 28 d.