Ramunės Brundzaitės medalėlis, arba kodėl verta skaityti kūrybiškiausią metų knygą

Aptariama Ramunės Brundzaitės knyga „Tuščių butelių draugija“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022).

Pirmąją savo poezijos knygą „Drugy, mano drauge“ poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė išleido 2013 m., laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Už ją poetė pelnė Jaunojo jotvingio premiją. Anuomet ši knyga mane sužavėjo subtilia meilės lyrika, pasaulio patyrimo švelnumu. Po beveik 10 metų pertraukos pasirodė antroji Brundzaitės knyga „Tuščių butelių draugija“. Šios knygos redaktorius – poetas, vertėjas Marius Burokas, o knygą absento spalvos viršeliu vėlgi išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Antroji ir naujausia poetės knyga pirmiausia sudomino dėl kontrastingo ir ironiško pavadinimo (palyginti su pirmosios knygos pavadinimo lyriškumu). Norą paimti šią knygą į rankas dar labiau sustiprino teigiamas literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės atsiliepimas („Metai“, 2022, nr. 8–9). „Eilėraštyje „Tuščių butelių draugija“ rašoma: „aš taip noriu / to medalėlio / <…> / kai nebegeri / visi susirinkusieji ploja“ (p. 52). Jeigu būtų galima, už poetinį proveržį R. Brundzaitei mielai vieną iškirpčiau iš popieriaus.“ – rašo Butnoriūtė. Pranašiška kritikės liaupsė pavirto realybe – „Tuščių butelių draugija“ Vilniaus knygų mugėje paskelbta Kūrybiškiausia 2022 metų knyga (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto konkursas). Besidžiaugdamas poetės pergale, vėl paėmiau knygą į savo rankas (letenėles). O džiaugtis tikrai yra dėl ko…

Knygoje atsiveriančios kasdienybės dimensijos stebina konkrečiomis patirtimis ir tokiu detalumu, kuris skaitytojui leidžia pajusti stiprų poetinį išgyvenamos dabarties ir praeities pasaulėvaizdį. Poetė pasirinko sunkią temą – išsilaisvinimą, pagijimą nuo alkoholizmo. Tai yra viena pagrindinių šios knygos temų. Jos perspektyvoje ir atsiveria lyrinės subjektės santykis su kasdienybe, prisiminimais ar ateities lūkesčiais (eil. „mano paskutiniai buteliai“, „tuščių butelių draugija“, „AA“, „pirmieji negėrimo metai“, „psichologinės konsultacijos“). Su alkoholio vartojimu susiję slegiantys ir niūrūs vaikystės prisiminimai, skaudus šeimos portretas iškyla eilėraštyje „raktinis prisiminimas“:

išgirsdavau juos dar iš tolo

pareidama namo

visas namas skambėdavo

skambėdavo tavo iškreiptas balsas,

tavo nerangus kūnas, atsitrenkdamas

į grindis, į laiptus, stumdamas mamą

nesupratau, kas tave perkeisdavo

kas paversdavo tą, kurį vadinau tėveliu

į tą, kurį nežinojau kaip pavadinti

kol pradėjau groti pati

buteliais ir buteliukais (p. 19)

Alkoholis iškyla kaip raktinis vaikystės traumos kodas, o vartojantį tėvą „aš“ supranta tik tada, kai pats pradeda gerti, arba, kaip rašoma, – „groti buteliais ir buteliukais“. Vaikystės prisiminimai išgyvenami kaip savotiškas „manojo“ vartojimo pateisinimas, galimybė suprasti, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Bet ir minimas persikeitimas – asmenybės virsmas, kuris ne visuomet reiškia judesį į gerąją pusę. Tai ir didesnio rūpesčio ar prislėgtumo jausmas.

Taigi poetė nebijo kalbėti apie vartojimą, traumas ar pažeidžiamumą. Šiam rinkiniui nesvetimos ir vienišumo, savižudybės, mirties patirtys (eil. „pabaigos jausmas“, „po m“). Visa tai užima labai svarbią vietą „mano“ tapatybėje:

pirmadienį klausei manęs,

kaip sekasi Trieste?

Šiandien penktadienis,

rugsėjo 11,

dabar aš klausiu tavęs,

ar baisu buvo mirti? (p. 27)

Ne vieno šiuolaikinio jauno žmogaus tapatybės įtrūkius turbūt atlieps viena kitą papildančios ir besijungiančios ilgesio, nevilties, nerimo, nežinomybės ir susitaikymo būsenos. Savojo kūno, išvaizdos problemą atskleidžia eilėraštis „džinsai“:

VISI PER MAŽI!

Aš storiausia pasaulyje

rūbų parduotuvėse jaučiuosi

lyg vagilė

tuoj mane atpažins ir išmes

sukasi galva

aš buvau labai liekna

mano mama buvo labai liekna

sustambėjo, kai pradėjo vartoti antidepresantus (p. 61)

Tai ne vienintelis eilėraštis, kuriame aptariamas „mano“ ar Kito kūnas. Šis pasižymi turbūt didžiausiu atvirumu, bet kartu ir subtilumu. Kūno patirtis iškyla kaip būties sunkumą sušvelninantis įvykis.

Brundzaitės poezijoje išjaučiamas ir aštrus susidūrimas su visuomene, nusistovėjusiomis taisyklėmis, normomis, stereotipais. Paliečiami ir amžiaus, socialinio statuto (eil. „29-eri“), profesijos (eil. „Vieta“, „Maršrutizatoriai Afrikai“, „knygyno konsultantės“, „Please hold the line“, „nauji Windowsai“) klausimai. Mano dėmesį patraukia šmaikštūs ir komiški eilėraščiai apie profesinius įgūdžius vis naujuose darbuose keičiant profesiją ar bandant įtilpti į darboviečių taisyklių sukurtą rėmelį. Subjektė kartais yra tarsi ne žmogus, o robotas, kartojantis tas pačias frazes kiaurą dieną. Juntamas absurdiškos realybės išgyvenimas:

Kartoti tą patį tekstą

trisdešimt kartų per dieną

penkias dienas per savaitę

esame papūgos

mums leidžia skiauteres

spalvotas plunksnas

telefono ragelis (p. 37)

Knygoje gausu ir romantinių santykių apmąstymo (eil. „ausies uždegimas“, „lazdynų pelėda“, „pirmas pasimatymas“). Eilėraštyje „lazdynų pelėda“ galima atpažinti meilės pasakos motyvus:

jeigu nuleisčiau kasą iš savo karčių supynus

ar į bokštą užkoptum?

ar nukirstum visas slibino galvas?

ar pabučiuotumei miegančią? (p. 26)

Eilėraščių veiksmas vyksta įvairiose miesto vietose: gydytojų, psichoterapeutų kabinetuose, troleibusuose, po tiltais, butuose, darbo vietose ar tiesiog ant žolės. Žmogus gyvena išsilukštendamas iš savo būsenų ar pokalbių fragmentų, keliaudamas savo prisiminimų labirintais. Sukuriama nenutrūkstama sąsajų su kitais žmonėmis gija. Ko gero, pats įspūdingiausias ir išbaigčiausias poezijos rinkinio fragmentas yra „Ciklas upė“. Jo ritmika – lyg tolygi upės tėkmė ar su pasikartojimais susiduriantis miesto gatvėse nardančio troleibuso vairuotojo žvilgsnis…

Šis poezijos rinkinys ir jame esantys eilėraščiai – lyg atskiros ir kartu besijungiančios istorijos, perkuriančios gyvenimišką žmogaus prisiminimų ir dabarties akimirkų tinklą. Kaip ir tikrame gyvenime, šiame poezijos tinkle – ir sunku, ir gera (iš)būti.

Poezijos mylėtojas Katinas Zuikis