Rakečių ūkio tęstinumas – užprogramuotas

Gal nėra Gilūtose žmogaus, kuris Rakečių nepažinotų, pro jų namus praeidamas nepasmalsautų, ką gi veikia ši darbšti šeimyna, ar visi broliai po gimtinės stogu. Tų brolių – keturi. Ne, ne Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas, kaip Virgio Stakėno sukurtoje gana populiarioje dainoje apie brolius. Anie – miestiečiai Jų tėvas džiaugiasi, kad vaikai „išėjo į svietą, kad vargo vargti neteks“. Anų ir močia visiems džiaugiasi, „kad mieste jie gyvena, kad jiems basomis nereikia lakstyti kieta žole“ ir dar, kad vaikai „važinėja taksi, kad vaikai taip gyvena, kaip jai nebeteko gyvent“.

Nežinau, ar Rakečių šeimoje kada dainuojama šita daina, nes broliai Andrius, Robertas, Rimvydas ir Laurynas ne tik nakvoti į Gilūtas sugrįžta. Jie nei taksi važinėja, nei „kietos žolės“ baidosi. Bet dėl to jų tėvų – Zitos  ir Alvydo Rakečių - širdys tik džiaugiasi. Dažnai tėvai nori, kad būtų kam jų pradėtus darbus tęsti. Ūkininkus gal dar dažniau šis nerimas graužia, mat jų svarbiausias paliekamas, perduodamas turtas – žemė, kuri per svetimas rankas nuėjusi nei akis džiugins, nei aruodus pripildys. Dėl jos tikrai širdis plyšta. Juk net posakis „eina kaip žemes pardavęs“ pačiam nelaimingiausiam apibūdinti skirtas.

Laimei, Rakečių šeimoje žemės perdavimas iš savų saviems, taigi ūkio tęstinumas – užprogramuotas. Jau dabar, tik pagalvokit, šalia Zitos ir Alvydo Rakečių ūkio šliejasi ir visų keturių (!) jų sūnų ūkiai. Bendron krūvon jų visų nuosavos ir nuomojamos žemės sklypus sudėjus, kone penki šimtai hektarų Rakečių  žemės būtų.

Gražią rudenišką dieną namuose ne tik tėvai, bet ir trys jų sūnūs. Trūksta tik vyriausiojo Andriaus, kuris dirba Vilniuje. Bet ir jis – ūkininkas, tad darbymetis ir jam – šventas laikas, atiduodamas žemei.

Konkurse „Metų ūkis“  šiemet nusprendė dalyvauti Laurynas Raketis. Pavyzdžiu jam, žinoma, buvo tėvai. 2014-aisiais Zitos ir Alvydo Rakečių ūkis buvo vienas iš  konkurso „Metų ūkis“ rajono turo prizininkų. Tais pačiais metais dvidešimties sulaukęs Laurynas gavo jaunojo ūkininko pažymėjimą, o jau 2015-aisiais pradėjo darbuotis savo ūkyje.

Dabar jis jau turi apie 40 hektarų nuosavos žemės ir dar nuomoja per šimtą hektarų. Yra kur suktis, darbuotis, rankoves atsiraitojus. Iki kai kurių dirbamų laukų tenka važiuoti  kone 20 kilometrų, bet tai, kaip sako Laurynas, dar ne pati didžiausia problema.

Tenka ir galvą pasukti. Ji dabar ūkininkui dar ir kaip reikalinga. Laurynas yra iš tų, kuris domisi naujovėmis ir galimybėmis visa, kas pažangiausia turėti savame ūkyje. Pirmaisiais metais pasinaudojo jauniems ūkininkams skiriama parama, vėliau gavo lėšų ūkio modernizavimui.

- Čia ir buvo geriausia motyvacija, - prisipažįsta Laurynas.- O paskui jau imi daugiau suprasti, svarstai, skaičiuoji, bandai...

Todėl šiandien jo kieme – technikos paradas. (Čia dabar, kai didieji darbai laukuose jau baigti.) Visą techniką Laurynas įvaldęs ir į bet kieno rankas jos neatiduoda. Reikia labai patikimo, sumanaus žmogaus, kuris galėtų darbuotis su modernia (dėl to ir brangiai kainavusia) technika. Broliai – patikimųjų sąraše. Visus darbus dirba sutardami, vienas kitam pagelbėdami.

Kai technika sugrįžta iš laukų, Laurynas dažniau gali apsistoti ir Ignalinoje, kur turi butą. Bet iš Gilūtų jam ne tik savus laukus, bet ir Adutiškio pasienio užkardą, kur dirba, pasiekti yra arčiau. Darbas pasienyje irgi surastas, tėvo pėdomis einant. O ir brolis Rimvydas – taip pat pasienietis. Jis, beje, pirmasis ir kol kas vienintelis iš keturių brolių moteriškąją Rakečių šeimos liniją ėmė pildyti: į namus marčią Anželiką parvedė, augina dar pirmuosius metukus skaičiuojančią dukrytę Rugilę. Kiti broliai jau irgi galėtų tėvus ir marčiomis, ir anūkais pradžiuginti. Viskam savas laikas: bus dar smagių vestuvių ir krikštynų Rakečių kieme.

Plečia Rakečiai ne tik dirbamos žemės plotus, bet ir namų valdą. Taip jau nutiko, kad tuštėjančiame Gilūtų kaime liko tuščia kaimynų troba. Prieš ketvertą metų sutarė, sulygo, nupirko ir dabar džiaugias. Tai šiame name Rimvydas su šeima tvarkosi, o erdviame kieme rikiuojasi brolių  technika. Užtat ir randasi kalbos apie kiemo sutvarkymą, tvirtos dangos būtinumą. Kiek tolimesniuose planuose - ir angarų statyba.

Bet kada „po ranka“ tėvai – patarėjai, užtarėjai, pagalbininkai. O mama dar ir gardžiausiais kepsniais ir ypatingomis spurgomis vilioja. Zita – diplomuota virėja, dirba Mielagėnų globos namuose, tad gaminti valgį šeimai jai didelis malonumas. Ji su vyru Alvydu savo ūkyje, kaip nuo seno buvo įprasta, ir karvutes laiko. Dabar toks ūkis įvardijamas kaip mišrus. Pieną Zita parduoda supirkėjams, jei tik jo lieka, visiems pageidaujantiems sūrių prispaudus. Darbšti moteris pasirūpina ne tik savo šeimyna. Ji laiko savo atsakinga ir už kaimynės Apolonijos Grikinytės gyvenimą. 97-erių Apolonijai jau reikia nuolatinio dėmesio, pagalbos ir pašnekovo.

Kad šeimynai nei duonos, nei pieno, nei daržovių netrūktų, pastarųjų auginimu užsiima dar po tėvų namų stogu besiglaudžiantis jaunylis Robertas. Irgi ūkininkas, užsiimantis daržininkyste. Augalininkyste užsiimančio Lauryno ūkio laukuose auginami rapsai, vasariniai ir žieminiai kviečiai, grikiai, pupos ir net žirniai. Visa tai parduodama įmonėms pagal išankstines sutartis. Laurynas prasitaria, kad yra dar ir neparduotos produkcijos.

Šiuo metu, apžvelgdamas savo darbus, Laurynas pasidžiaugia, kad kviečiai, rapsai jau pasėti, liko tik grikius nukulti. Bet darbai čia nesibaigs. Reikia apžiūrėti techniką, paruošti ją žiemos laikui ir pavasario darbams.

Ir kaip čia nepatikėsi patarimu, kad vaikų auklėti nereikia. Tiesiog reikia nuoširdžiai dirbti, mokėti džiaugtis to darbo rezultatais ir būtinai tas, kas yra šalia, paseks tavo pėdomis. Tereikia į tuos savo darbus eiti su vaikais.  Ir tada jie ne tik nakvoti į kaimą atvažiuos, o gražiai užauginti gražiai per gyvenimą eis, tėvus, visą giminę, draugus ir pažįstamus džiugindami.