Raistas – patikima ramybės sala

Prie kelio Viesos–Bagaslaviškis kažkada buvęs didelis raistas. Raiste ramu, nereikalinga akis nieko nestebi, nevietinis žmogus vengia čia užsukti: pelkė, raistas, liūnas – pavojinga bet kur koją statyti. Nežinia, kas pirmas ir kodėl apsigyveno šioje vietoje – raiste. Šiandien čia nė nepanašu, kad kažkada būta raisto. Liko tik kaimo pavadinimas – Raistalindžiai.

„Bakužės buvo raistan sulindusios. Matomai kažko vengiantys, bijantys ar besislapstantys žmonės ėmė kurtis šiose vietose. Aplinkui buvo didžiulis raistas, tačiau melioracija jau sovietiniais metais jį nusausino. Gyventojų kaime sumažėjo dalijant sklypus vienkiemiais, o vėliau priverstinai kaimiečiai buvo iškeldinami į kitas gyvenvietes. Vieni įsikūrė Viesose, kiti Šiauliuose ar Bagaslaviškyje“, – pasakojimą pradeda Raistalindžio kaimo senbuvis Aurelijus Svirskas.

Aurelijaus vaikystės metais kaime buvę per penkiolika sodybų, daugiausia buvo Dzedzevičių, Karčiauskų ir Pakalnių pavardėmis kaimiečių. Norint suprasti, apie kuriuos Karčiauskus ar Pakalnius šnekama, buvo duotos pravardės. Niekas dėl jų nepyko, nes taip buvo paprasčiau susikalbėti. „Atsimenu, vienus Pakalnius vadinome Vilnoniais. Dabar keli nameliai belikę, o tuose nameliuose kur gyvenama, kur ne, – pasakoja Aurelijus Svirskas. – Čia jau mano proseneliai gyveno, seneliai ir tėtis į Raistalindžius atsivedė žmoną – mano mamą Zofiją Blusevičiūtę iš Pigašių kaimo. Daug raginimų ir gąsdinimų atlaikė tėvai, bet iš šių vietų neišsikraustė. Taip ir likome savo namuose mes ir kaimynai Bruzguliai. Aš vienturtis, tad daugiausiai eidavau pas draugus žaisti. Bepiga vaikams, kurie augo gausioje šeimoje – jiems ir be draugų linksma tarp brolių ir seserų.

Kai pradėjau lankyti mokyklą (tada pradinė dar buvo Šiaulių kaime), pirmoji mokytoja buvo Bronė Jurkūnienė. Vėliau mokiausi toliau nuo namų – Bagaslaviškyje, po šios mokyklos išvykau dar toliau – į Veprių profesinę mokyklą. Kaip ir visi tų metų vaikinai, tarnavau sovietų armijoje Gardine. Dveji metai kariuomenėje prailgo, nes Lietuvoje palikau mylimą mergaitę, kuri manęs laukė. Po vestuvių apsigyvenome Vilniuje, susilaukėme trijų sūnų: Remigijaus, Egidijaus, Vyginto. Dabar jau sūnūs suaugę vyrai,“ – trumpai apie save ir savo Raistalindžių kaimą papasakojo „šaknimis“ į šias vietas įaugęs Aurelijus Svirskas.

„Aš – kaip ir visi. Va štai mano tėtis daug kentėjęs politinis kalinys. Seneliai kantriai ir tyliai kentė sovietų okupaciją, tik namie tarpusavyje pašnibždomis pasikalbėdavo apie atėjūnus rusus, apie baisius laikus, kai vyrams teko slapstytis miškuose kovojant už laisvę“, – prisiminė ponas Aurelijus.

Visa tai ne kartą girdėjęs jų sūnus, Aurelijaus tėvas, Juozas, visai jaunas, dar septyniolikos metų moksleivis, su klasės draugu Klimašausku nutarė kovoti su okupantais. Išsiaiškinę, kaip galima surasti Žalią Velnią, patraukė girion. Partizanai, sužinoję, ko nori šie vaikinukai, jų ryžto išbandymui davė užduotį: „Nušaukit seniūną!“ Ir dar ginklą davė. Vyrukų tikrai drąsių būta. Prisitaikę jie išdrįso šauti. Tik vėliau tėtis sužinojo, kad seniūnas buvęs savas. Apie vaikinams duotą „pavedimą“ jau buvo įspėtas, todėl narsuoliai jį labai lengvai susirado, partizanai taip pat sekė vaikinus. Šovę, bet seniūno nenušovę, numetę ginklą „kovotojai“, atbėgo į mokyklą. Čia kažkas pasistengė informuoti atitinkamas instancijas apie moksleivių žygdarbį. Vos atėjus į klasę, Juozas Svirskas buvo suimtas, jo draugas Klimašauskas sugebėjo pabėgti. Kai Svirskai sužinojo, kas nutiko jų sūnui, tėtis nuvažiavo į Ukmergę ieškoti Juozo. Pamatęs nepažino savo vaiko: kruvinas, suplėšytais drabužiais, sulaužyta ranka, vos bepastovįs ant kojų. „Vrag naroda (liaudies priešas), kur partizanai?“ – stribai tardė jauną vaikiną. Neišdavė partizanų jaunuolis, todėl buvo nuteistas 11 metų kalėjimo Krasnojarsko krašte. Igarka, Inta, Uchta gerai Juozui pažįstamos vietos. Vienuolika jaunystės metų ten praleido. O grįžęs tapo niekam nereikalingas, prilipdyta etiketė – kalinys. Dirbo su tėvuku statybose. Sveikatą prarado Rusijos lageriuose, dirbdamas eikvojo paskutines jėgas. Tik laidavus draugui Stasiui Jurkūnui, pagaliau Juozui buvo leista įsidarbinti kolūkio sąskaitininku. Tapęs pensininku, vežiojo dujų balionus. Jau savo sūnui Aurelijui pasakodamas istoriją apie norą kovoti prieš okupantus, stebėjosi savo naivumu, kad partizanai taip lengvai vaikigaliams patikėjo tokias rimtas užduotis, davė ginklą. Numodavo ranka, jei kas paklausdavo, už ką buvo Sibire. „Už nieką“. Taip, už nieką. Juk nieko blogo nepadarė. O taip sužalotas žmogaus gyvenimas. Pasak sūnaus Aurelijaus, tėtis labai džiaugėsi atgauta šalies nepriklausomybę, tomis Sausio 13-osios dienomis nesitraukdavo nuo radijo imtuvo. Baisios Sibiro kalėjimo sąlygos nepalaužė tikėjimo, kad bus kitokia Lietuva.

Mama Zofija puikiausiai žinojo tėtės biografiją, abu buvo Lietuvos patriotai. Mama buvo gera, kantri, labai mylėjo vaikus. Gal todėl prie jos šliejosi mergaitė iš kaimyninio kaimo. Kasdien vis ilgiau užtrukdavo Svirskų namuose, kol galų gale apsigyveno. Ji Svirskams buvo kaip duktė.

„Mano gyvenimas taip pat pasikeitė. Sunegalavus mamai, teko palikti Vilnių. Laikas ir atstumas padarė savo. Dabar gyvenu su Aušra. Auginame devynmetį Marių. Prisimenu, kaip man buvo smagu nubėgti pas draugus ar kaimynus, o mano Mariui nėra tokio malonumo, nėra čia aplinkui jam draugų. Štai šalia kaimynų namas tuščias, tik kai kada, laisvadieniais, atvažiuoja čia augusi kaimynų duktė. Mano vaikai jau būtų penkta Svirskų karta Raistalindžių kaime, tačiau nežinau, ar jie čia grįš. Na, tikiuosi, Marius liks“, – viltingai pasakojimą baigė Aurelijus.

Jei kaime liks gyventi jaunimas, atgims ir kaimai.