Raimedos gudrybė – penkių sekundžių taisyklė

Žavi šiaulietės Raimedos Bučinskytės šypsena dabar jau giliai širdyje slepia beveik prieš trisdešimtmetį patirto likimo smūgio išgyvenimus. Nuo paauglystės į neįgaliųjų vežimėlį atsisėdusi moteris atvira: pirmųjų metų po avarijos gyvenimu net nepavadinsi, tačiau dabar su ja kalbamės kaip su pretendente į Tokijo parolimpiadą. „Gyvenu ir mėgaujuosi“, – sako pozityvumo nestokojanti sportininkė.

Sunkiausi metai gyvenime

Su Raimeda susitikome prieš skrydį. Kartu su dar keliolika sportininkų ir Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentu ji išvyko į stovyklą Japonijoje, kurioje lietuviai siekia užmegzti perspektyvius ryšius. Ten jie viešės beveik dvi savaites ir išbandys japonų sporto bazes, treniruosis bei dalyvaus įvairiuose renginiuose. Beje, Japonija tik viena iš daugybės šalių, kuriose Raimeda turėjo progų lankytis. Akivaizdu, kad aktyvi moteris gyvena išties intensyviu tempu.

Laimingam gyvenimui netrukdo ir neįgaliųjų vežimėlis, kuriame ji sėdi kone 30 metų. Būdama penkiolikmetė, į motociklo avariją patekusi ir stuburo traumą patyrusi mergina vaikščioti nebegalėjo.

„Asmeninis gyvenimas ir yra asmeninis“, – su šypsena, tačiau tvirtai sako pašnekovė, nepanorusi leistis į detales apie patirtą avariją. Vis dėlto ji atskleidžia, kad pirmaisiais metais po nelaimės nesinorėjo visiškai nieko. „Tai buvo labai seniai, visų pirma, – po nedidelės pauzės prabyla moteris ir tęsia: – Kai tau yra 15 metų ir tu išgyveni pakylėjimą, o per vieną dieną realiai pats nieko nebegali pasidaryti: nei apsirengti, nei išeiti... Sėdi namuose ant sofos ir lauki to momento, kada vėl pradėsi vaikščioti.“

Pasirodo, pasakyti tiesos iš pradžių nedrįso net gydytojai: „Man pasakė: „Su laiku tu vaikščiosi.“ To paauglė viltingai ir laukė – kada vėl ims vaikščioti, vėl ims gyventi. Užsidariusiai merginai sunku buvo prisileisti ir draugus, ji pamažu atsiribojo. „Jei tampi nelaiminga ir „besibėdavojanti“, kai tavęs ateina aplankyti draugai… Taip, visi atkrito, – atvirauja moteris, tačiau jų nekaltina. – Kam įdomu, kai tu dejuoji, kabinėjiesi prie žodžių, jautiesi nelaimingas ir vos ne juos laikai dėl to kaltais? Tokia buvo situacija, tokia buvo padėtis.“

Gyvenimo variklis – tikslai

Tik štai laukimas užsitęsė, o likimas pagaliau suvedė su reikiamais žmonėmis, su naujais draugais. Ketverius metus sėdėjusi namie mergina susipažino su trimis vežimėlyje sėdinčiais žmonėmis, kurie, kaip sako pašnekovė, iš kažkur sužinojo apie ją – naujai traumą patyrusią ir niekur iš namų nelendančią merginą.

„Jie išsivežė mane į vieną aktyvios reabilitacijos stovyklą. Ten instruktoriai buvo tie, kurie patys sėdi vežimėliuose ir moko, kaip jį valdyti, kaip persėsti į mašiną ir pan. Bet mokymai yra viena, o kita yra matyti gyvą patirtį“, – pirmąjį susitikimą su likimo draugais prisimena pašnekovė.

Besimokantys, dirbantys, vairuojantys automobilį, kuriantys šeimą neįgalieji Raimedą įkvėpė iš naujo pamilti gyvenimą. Įkvėpė naujiems tikslams, kurių ji išsikėlė iškart po stovyklos: „Po tokio pavyzdžio grįžęs ir pats permąstai, kad reikia gyventi, ne laukti kažko. Atsistosi – valio, bet laikas eina, o tu ir dabar gali gyventi. Po 10 dienų stovyklos aš grįžau visai kitas žmogus.“

Gauti vairuotojo pažymėjimą, pabaigti vidurinę mokyklą – apie tai tegalvojo iš ten grįžusi mergina. Pasak jos, jau daugelį metų neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčiųjų ir neseniai traumą patyrusiųjų bendravimas yra be galo svarbus, todėl į tokias stovyklas dabar ji pati keliauja dalytis patirtimi. „Trūks plyš, bet aš visada atrandu laiko šioms stovykloms. Tikiu, kad tai yra labai svarbu“, – sako pašnekovė, dalyvavimą stovykloje vadinanti savo gyvenimo lūžiu.

Į mokyklą Raimeda grįžo, būdama 21 metų, turėdama aiškų tikslą – įgyti išsilavinimą. Nors prisipažįsta sulaukusi ne vien paskatinamųjų žodžių: „Buvo tokių, kurie sakė: kam tau to reikia, kam tas stresas, kam tie nervai? Bet žmogų į priekį stumia tikslas ir konkretus planas.“ Dabar pašnekovė yra sėkmingai baigusi mokyklą, magistro studijas, turi vairuotojo pažymėjimą, automobilį, keliauja po užsienį, yra profesionali sportininkė.

Visa tai, anot jos, pasiekta tik valia ir pastangomis: „Gyvenime turi turėti tikslų ir labai konkretų planą, kaip jų pasiekti.“ Ji atskleidžia ir dar vieną gudrybę, dėl kurios atidėti norų sau tiesiog neleidžia. Tai penkių sekundžių taisyklė. Dažnai, vos ko nors užsinorėjus, vidinis balsas šnabžda, kad gal neverta lįsti iš komforto zonos. Raimeda tuomet elgiasi taip: jei apsisprendė, tai suskaičiuoja nuo 5 iki 1 ir iškart imasi veiksmų tam darbui atlikti. „Jei pradedi tuo vadovautis – daug ką pasidarai. Imi ir darai. Nediskutuoji, neanalizuoji“, – pataria moteris.

„Aš jėgos neturiu, bet turiu daug ištvermės“

Suvokusi, kad gyvenimas, atsisėdus į neįgaliųjų vežimėlį, irgi gali būti visavertis, laimingas, Raimeda vis užsidegdavo naujomis idėjomis, veiklomis, apie kurias pasakoti, kaip juokiasi pati, prireiktų gal net ne vieno straipsnio. „Kalbų mokėjimas atveria labai daug galimybių“, – sako pašnekovė, krimtusi rusų filologijos studijas. Užtat dabar ji gali lengvai bendrauti su Rusijos ar Ukrainos sporto delegacijomis, šiek tiek pavertėjauti. Beje, dešimtmetį savanoriavusi Maltos ordine, ji organizuodavo piligrimines keliones į Lurdą. „Kai tu, sėdėdama vežimėlyje, išveži į Europą 30–35 žmones…. Jausdavau azartą“, – mena ji.

Tiesa, bendrauti su neįgaliuoju kartais nemokame ir mes patys, todėl neretai mūsų veiksmai ar žodžiai būna neadekvatūs. Raimeda linksi galvą. „Dažniausiai erzinantys klausimai yra šie: „O kas tau buvo?“, „O kiek tu pinigų gauni?“ Arba ima pasakoti apie savo ligas. Bet tai, kad aš sėdžiu vežimėlyje, nereiškia, jog man įdomiausia tema yra ligos“, – pabrėžia moteris.

Visgi labiausiai ji nori kalbėti apie sportą. Nenuostabu – Raimeda yra daugkartinė Lietuvos neįgaliųjų kulkinio šaudymo čempionė ir reali pretendentė į Tokijo parolimpiadą. „Gyvenimas visada duoda tau daug galimybių, tik į jį reikia žiūrėti, labai plačiai atvėrus akis“, – samprotauja sportininkė, prisimindama savo karjeros pradžią. Pirmiausia užsiėmusi orientaciniu sportu, vėliau ji paniro į šaudymo sporto gelmes. Šaudyti pabandė atsitiktinai, tačiau šaulys Kęstutis Savickas iškart pastebėjo moters gabumus, duomenis.

Sužinojęs, kad tąsyk ginklą ji savo rankose laikė pirmą kartą, jis po trijų mėnesių visgi supažindino Raimedą su savo trenere. „Man pasakė: „Duomenys yra. Jei juodai ir daug dirbsi, galima pasiekti ir rezultatų.“ Tuo momentu mane „užkabino“, tai pagalvojau – bandom“, – pasakoja sportininkė.

Vos prieš ketverius metus įsiliejusi į sporto pasaulio bendruomenę, perspektyvi šaulė greitai atrado savo vietą. „Man tai ypatinga sporto šaka, nes realiai prie ugnies linijos konkurentai yra ne tie, kurie aplink tave stovi, o pagrindinis priešininkas tu esi pats sau“, – tikina pašnekovė. Suvaldyti emocijas, adrenaliną, išlaikyti koncentraciją – tai tik keletas iš daugybės faktorių, kurie nulemia sėkmingą arba nesėkmingą pasirodymą.

„Tai tobulumo siekimo sportas. Tavo taikinys yra už 10 metrų, jis yra 11 milimetrų ir tu turi savy suimti 101 smulkmeną, kad pataikytum. Turi būti visiška vidinė ramybė, petys, alkūnė, ranka, riešas, pirštas, kvėpavimas, žvilgsnis, smakras… Absoliuti ramybė ir koncentracija. Ranką turi išlaikyti labai lygią, bet tuo pačiu judinti pirštą… Aš jėgos neturiu, bet turiu daug ištvermės“, – šaudymo ypatumus vardija čempionė, kuri įprastai treniruojasi tris kartus per savaitę po tris valandas.

Dėl kelialapio į Tokiją „ars“ juodai

Per 1 val. 15 min. šauliams reikia atlikti 60 šūvių, o, kaip sako Raimeda, per visą šį laiką išlaikyti visišką koncentraciją yra neįmanoma: „Kartais, kai jaučiu, kad imu analizuoti ar jaudintis, ką negerai padariau, pradedu deklamuoti mintyse eiles.“ Susigundžiusi šaudymu, moteris ėmė skaityti daug literatūros, domėtis įvairiomis technikomis, tačiau pastebėjo įdomią tendenciją: kuo toliau, tuo mažiau, rodos, ji žino apie šaudymą. „Pirmais metais man atrodė, kad viską žinau, viską moku ir pan. Nuo antrų metų ėmiau suprasti, kad daug ko nežinau, o jei dabar paklaustų, pasakyčiau, kad išvis nieko apie tai nežinau“, – juokiasi pašnekovė.

Per šiuos kelerius metus Raimeda taip tobulėjo, kad Lietuvos kulkinio šaudymo čempionės vardą pelnė net keturis kartus. Tiesa, kelias į olimpą nelengvas ne vien dėl psichologinių priežasčių, bet ir dėl prastų sąlygų treniruotis bei lėšų trūkumo. Anksčiau, kad patektų į šaudyklą rūsyje, moteriai teko prašyti kitų pagalbos, tik vėliau buvo įrengtas liftas.

Trūksta ir varžybų patirties, todėl Raimeda džiaugiasi, turėdama progų varžytis ne tik neįgaliųjų šaudymo čempionatuose, bet ir kituose – kur dalyvauja sveikieji. Bet džiugiausia šaulei dėl to, kad ją pastebėjo moterų klubas „Rotary“, kurio pastangomis Raimedai buvo nupirktas naujas jai pritaikytas ginklas bei renkamos lėšos artėjančių varžybų, kur galima iškovoti kvotą Tokijo parolimpiadai, išlaidoms padengti. Šio klubo paramą Raimeda vadina likimo dovana.

„Ši parama įpareigoja. Norisi siekti maksimumo, kad nenuvilčiau žmonių, kurie manimi tiki, remia“, – teigia šaudymo meistrė.

Nors rugsėjo mėnesį vykusiose varžybose puikiai pasirodyti nepavyko, Raimeda žino, kad ji tikrai gali geriau, ir visos mintys bei viltys bus dedamos į pavasarį Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyksiančias varžybas: „Ten tikiuosi pasiimti savo šansą. Dirbsiu, dirbsiu, juodai dirbsiu. Esu nusiteikusi labai ryžtingai, nes dabar jaučiu tokį stiprų varžybinį pyktį.“ Tiesa, galimybę patekti į
2020-ųjų Tokijo parolimpiadą dar galima bus pagriebti ir kitą vasarą Australijoje bei 2020-aisiais JAV vyksiančiose varžybose.