R. Zemkauskas. Pasakojimai keičia gyvenimą, kuris atsispindi mūsų balse

„Balse atsispindi žmogaus gyvenimas. Jei norite, kad būtų įdomesnis balsas, skaitykite įdomias knygas“, – jurbarkiečius, susirinkusius saulėtą šeštadienį į Jurbarko bibliotekos parkelį, intrigavo žurnalistas, režisierius, scenaristas Rytis Zemkauskas, kuris įsitikinęs, kad kultūra ne tik daro mūsų gyvenimus įdomesniais, bet ir gelbsti gyvybes. Kaip ir pasakojimai keičia pasaulį.

Pasiklausyti išskirtinio balso savininko minčių apie kūrybą, žurnalistiką, valdžią, galiausiai gyvenimą, buvo galima dėka rajono viešosios bibliotekos kolektyvo – jų projektą „Kultūros pusryčiai“ parėmė Lietuvos kultūros taryba. R. Zemkauskas pajuokauja, kad jo balsas – ne jo nuopelnas, lengviausiai gauta fiziologinė ypatybė, bet ilgainiui paaiškėja, kad jo palinkėjimas skaityti knygas ne iš piršto laužtas. Jis pats savo ilgą veiklų sąrašą apibūdina paprastai. „Skaitau ir rašau, arba dirbu plačiąja prasme su tekstais“, – paaiškina jis, pridurdamas, kad viskas – ir muzika, kinas, literatūra, dailė – yra pasakojimai apie gyvenimą. „Pasakojimo būdu keičiame pasaulį. Pasakojame vieni kitiems, ir per tai atsitinka“, – sako R. Zemkauskas, pripažinęs, kad literatai labiausiai pavydi muzikantams, nes muzika paveikesnė nei žodis.

Jis pats kuria ne tik vaikams skirtas pasakų knygas, bet ir dainų tekstus. Pasirodo, Rūtos Ščiogolevaitės atliekamai „Paskutinis šokis“ dainai eiles parašė R. Zemkauskas.

Reikia ne tik skaityti, bet ir rašyti. Nebūtinai kitiems, o sau. Nesvarbu, kad tavo kūriniai neturės skaitytojo, o kritikai vertins kaip niekinę literatūrą. R. Zemkauskas įsitikinęs, kad ir tokia literatūra turi teisę būti. „Mes kiekvienas turime teisę rizikuoti. Jei mūsų kūryba nuskęsta toje jūroje – tai normalu“, – paprastai paaiškina jis, pridurdamas, kad nereikia konkuruoti su tokiais literatūros grandais kaip G. G. Marquezu ar O. Pamuku. Reikia rašyti tai, kas tave patį jaudina, ir gal tai pasirodys įdomu bei svarbu ir kitiems. Pasirodo, literatūroje labai svarbus yra sėkmės elementas. Vienos knygos nukeliauja į užmarštį ne todėl, kad jos prastai parašytos. R. Zemkauskas prisiminė pokalbį su Nobelio premijos laureatu Česlovu Milošu, kuris visai nesimaivydamas pripažino, kad jam pasisekė, nes pasaulio istorija pasisuko į jo pusę. Rašyk sau, jei nuo to jautiesi laimingas, nes žmogaus tikslas yra būti laimingu, o mirti būnant patenkintu – gal net svarbiau už viską. O jei tu nesijauti laimingas, tiesiog lipk iš traukinio. Ir dar reikia nepamiršti, kad kiekviena legenda ar mitas turi savo autorių – ir Sizifo mitą sukūrė kūrybingas žmogus. Vadinasi, ir mes kiekvienas galime sukurti savo legendą.

Anonimiškumas ir netolerancija

Vis dėlto yra viena kūrybos forma, kurios R. Zemkauskas nesupranta. Jis nesupranta rašančių anoniminius komentarus. Jo įsitikinimu, normalioje demokratiškoje visuomenėje anonimiškumo neturėtų apskritai būti. Tai pateisinama tik totalitarinėje visuomenėje, kuomet už atvirą kritiką gali fiziškai nukentėti. Ir dar jam nepatinka, kad mes vieni kitiems negailestingi, kad vieni kitų nemėgstame. Žiūrime kreivai į kaimyną už tvoros ir, apskritai, nemėgstame kito. Netolerantiška visuomenė kenkia pati sau. Pasak R. Zemkausko, nemėgstame valdžios, bet kai išrenkame į Seimą naujų veidų, vaizdas pasidaro dar baisesnis.

„Vadinasi, kažkas negerai su mumis. Tie žmonės iš mūsų visuomenės“, – svarsto R. Zemkauskas, siūlydamas nevartoti tokių žodžių, kaip valdžia, nes už konkrečius darbus atsako konkretus asmuo. Ir dar siūlė suprasti, kokiu nežmonišku tempu, tarsi „Formulė 1“ varžybose, gyvena tos valdžios atstovai, kad ir ministrai.

Pats Rytis pripažįsta, kad ir jo gyvenimo tempas taip pat greitas, nuo kurio jis gelbstisi gerdamas alų ir migdomuosius vaistus, bet dėl to nesiskundžia. „Tokia yra mano laimė“, – sako jis, tvirtinantis, kad neturi laisvalaikio, nes dirba mėgstamą darbą.

Rytis moko studentus žurnalistikos pagrindų, rašo įvairius tekstus, kuria kultūros renginių programas, kalbina pašnekovus (laida „Pasivaikščiojimai“), retkarčiais įgarsina filmus. Svečias pajuokauja, kad paskutinį kartą filmą įgarsino prieš penkerius metus, nes už tą darbą klaikiai mažai moka. Paskutinį kartą įgarsino serialą „Begėdis“, nes jam pačiam ir jo moteriai šis serialas patiko. Honorarą paaukojo maltiečiams. Šis filmas pasakoja apie Pietų Čikagos juodaodžių gyvenimą, kuris jam pačiam yra puikiai suprantamas, mat augo panašiame Kauno rajone – keiksmažodžiai, tyčiojimaisi ir kt. „Mes tie patys juodaodžiai“, – šypsosi jis, tikinantis, kad gerai supranta, kaip jaučiasi toks atlikėjas kaip „50 Cent“ ir ką jis dainuoja. Visa tai Ryčiui pažįstama.

Norėtų pakalbinti B. Obamą

Dabar dažniau filmus žiūri, o ne garsina. Patiko neseniai matytas trumpametražis D. Lyncho „Ką padarė Džekas?“. Svečias paaiškina, kad visas kinas yra pramoga. Nuo F. Felinio iki Š. Barto. Ir dar tai apgaulė – nereikia ieškoti atkartotų istorijų. „Taip jau yra, kuo filme labiau netikra, tuo labiau patikime. Tai yra meninė tiesa“, – paaiškina jis.

Svečiui iš Kauno miela ir „Pasivaikščiojimai“ laida – pasikalbėjimai su įdomiais pašnekovais. Jis patikina, kad jo misija yra reklamuoti savo pašnekovus, stengtis, kad ir žiūrovai juos pamiltų. Paskutinį kartą kalbino mokslininkę Mildą Ališauskienę – kalbino vaikščiodami ne miesto gatvėmis ar parke, o... miške grybaudami.

Rytis visada pats pasirenka pašnekovus. Ne visus, kurie jam įdomūs, pavyksta pašnekinti. Apgailestauja, kad buvo susitarta, bet taip ir nepavyko pasikalbinti buvusio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofio Ananno iš Ganos.

„Visada įdomu sužinoti, ką tokie išmintingi žmonės mano apie pasaulį. Tik reikia, kad kas juos pakalbintų“, – sako Rytis. Jis mielai norėtų pakalbinti buvusį JAV prezidentą Baraką Obamą, kurio paklaustų, ar jis suprato savo misiją, tikindamas, kad jis, būdamas juodasis, elgėsi kaip baltaodis.

Visą straipsnį rasite „Mūsų laikas“ laikraštyje.