R. Slesoriūnienė: „Karpau tai, ką liepia mano širdis“

Neseniai iš Vokietijos grįžusi Utenos rajono tautodailininkė Rasa Slesoriūnienė ne tik sėmėsi karpymo iš popieriaus žinių, bet ir bendravo su garsiais karpytojais. Kone visą mėnesį svečioje šalyje viešėjusi menininkė namo grįžusi vos spėjo išsikrauti lagaminus, o dabar rengiasi parodoms ir įgyvendina naujus sumanymus, kurie popieriaus lape virsta paukščiais, angelais ar lietuviškų sakmių motyvais.

Prieš kelias dienas grįžote iš Vokietijos. Papasakokite, kokia veikla Jus lydėjo šioje kone visą mėnesį trukusioje kelionėje?

Dažniausiai mano išvykos paprastai būna susijusios su karpymu. Tame miestelyje, kuriame dabar viešėjau, gyvena garsi karpytoja Gundel Zimmermann, kuri yra Vokietijos karpytojų sąjungos sekretorė, o jos vyras – vadybininkas. Šie žmonės yra susiję su žymiais Vokietijos karpytojais, jie domisi šia veikla, vertina mano kūrybą. Ne tik kartu karpėme, bet teko susipažinti su Olandijos karpytojais.

Šioje šalyje iki pietų turėjau padaryti kai kuriuos darbus, o popiet jau būdavau tikra ponia – dažnai lankėme muziejus, svečiavomės pas olandus. Beveik visą mėnesį ten gyvendama įsitikinau, kad lietuviai apdovanoti didesniu laimės pojūčiu nei vokiečiai. Nežinau, ar jie nemoka džiaugtis, ar tą džiaugsmą užgožia santūrumas. O man tai nebuvo įprasta, aš jaučiausi labai laisvai. O ko gi man būti suvaržytai?

Kas šioje šalyje Jus nustebino labiausiai?

Mane pasikvietė Zimmermann’ai – viešėjau šios šeimos namuose, kur jie turėjo išsidėlioję visus Lietuvos parodų katalogus. Jie seka mūsų judėjimą, domisi garsiais karpytojais, jų veikla. Jie mintinai žino garsius Lietuvos karpytojus, taip pat pažįsta uteniškę tautodailininkę Odetą Tumėnaitę–Bražėnienę.

Kokių planų turite artimiausiu metu?

Blogas kareivis nenori generolu būti – taip galėčiau apibūdinti menininką, kuris neturėtų jokių planų. Aš labai aktyviai dalyvauju parodose – tai savotiška adrenalino gamyba, o labiausiai man patinka užsimezgusios naujos pažintys.

Ar ilgai draugaujate su popieriumi ir žirklėmis?

Tautodailininke aš tapau 2015 metais gruodžio 30 dieną. Esu tik trejų metukų karpytoja. Tačiau esu surengusi keturias personalines parodas, taip pat vieną Rygoje. Tai buvo išties didelis mano šuolis. Piešiau visą savo gyvenimą. Kartais padariusi karpinį juo pasveikinu draugus ir artimuosius. Galbūt anksčiau, kuomet vadovavau mokyklai–vaikų darželiui, nebūčiau galėjusi ištverti visų ilgų posėdžių, jei ne mano užsiėmimas piešti. Taip praskaidrindavau nuobodžius posėdžius.

Esate iškarpiusi paveikslų ciklą apie vietovardžius. Kuo jie išskirtiniai?

Yra naujų, neseniai užbaigtų darbų. Iš pradžių buvau savikritiška, tačiau grįžusi iš Vokietijos dar kartą pažvelgiau į juos ir įsitikinau, kad sau esu per daug reikli. Neseniai iš Sudeikių sugrįžo karpinys apie Narkūnų piliakalnį, kuriame pavaizduoti ant piliakalnio žaidžiantys piemenukai. Tai karpinys, sukurtas pagal sakmę apie šį piliakalnį. Taip pat sukūriau karpinį ir pavadinau „Rašė“. Štai naujausias darbas apie Raudžių ežerą, kurį savo ašaromis priverkė laumės. Esu iškarpiusi mažą Maironį, kuris anuomet nebuvo dar garsus, bet jau šalia jo – Pegaso žirgelis su į tolį vinguriuojančiu Kauno funikulieriumi.

Dažnai nuo didesnių apimčių kūrinių pereinate prie karpinių miniatiūrų...

Esu karpiusi įvairaus dydžio karpinius. Dažnai lieka popieriaus – negi išmesi. Tada karpau miniatiūrinius karpinius. Dirbti ir fantazuoti reikia su visais labai daug. Idėjų reikia net ir smulkiems darbeliams. Kartais mažyčiais karpinukais dabinu knygų skirtukus, atvirukus, puošiu žvakes, įrėminu ar padarau dėkliukus, o prieš šv. Velykas ir kiaušinius pamarginu. Štai mano iškarpytas angeliukas šypsosi ant lentynos. Jis emocingas, todėl mane guodžia tuomet, kai vaikai iš užsienio ilgai negrįžta ir aš jų labai pasiilgstu. Visuomet karpydama ieškau emocijos.

Jūsų kūryboje gausu tautosakinių motyvų. Tikriausiai reikia puikiai išmanyti lietuvių tautosaką? Kaip atveriate tuos lobynus?

Kartais nusižengiu tautosakai į savo kūrybą įvesdama kažką nauja, neįprasta. Juk visų laumių tautiniais rūbais neaprengsi. O štai kartais reikia papildomai pasidomėti, pavyzdžiui, kaip iškarpyti arkliuko balnelį, kokie turi būti jo papuošimai.

Nesu komercinis žmogus, tad štampų ir taisyklių nemėgstu. Dirbu tai, ką liepia mano širdis.

Ar gamta Jūsų dirbiniams įpučia kūrybiškumo?

Aš beveik visur einu pėsčiomis arba važiuoju dviračiu. Stebiu gamtą, kaip gieda paukštelis, mėgstu stebėti paprastas lauko gėles, įsidėmėti jų žiedelius ir lapelius. Esu kaimo vaikas, bet tuo tik didžiuojuosi. Mano stebimas pasaulis dažniausiai ir nugula į karpinius. Turiu labai daug miniatiūrų, tereikia viską sutvarkyti, įrėminti, o tada jau galima ir į parodą visus sukviesti.

Rasos Slesoriūnienės asmeninio archyvo nuotr., Vytauto Ridiko video