R. Šadžius: jei nesirūpinsi tvariu gynybos finansavimu, kažkuriuo momentu už skolas mokėsi dvigubai daugiau

Finansų ministras Rimantas Šadžius pripažįsta – krašto gynybos finansavimo didinimas tik skolintomis lėšomis turi nemažai trūkumų. Ministro teigimu, politikai, nepasirūpinę, kaip išlaidas pagrįsti tvariais šaltiniais, ilgainiui mokės dvigubai. Tiesa, taip R. Šadžius teigė dar iki Valstybės gynimo tarybai įsipareigojant nuo kitų metų skirti krašto apsaugai 5-6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.

„Augant ekonomikai visada atsiranda daugiau lėšų. Bet reikia suprasti, kad pinigai iš niekur neatsiranda. Todėl, jei norime struktūrinio poslinkio finansuojant gynybą, mes turime užsitikrinti stabilias pajamas. Žinoma, laikinai gali pasiskolinti avansui sumokėti. Bet jei eisi vien skolinimosi keliu, tai tas rodiklis pasidarys beprotiškas. Bet dar greičiau didės apetitas tų, kurie pinigus skolintų ir taikytų vis didesnes palūkanas“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo R. Šadžius

„Gali būti, kad jei nesirūpinsi tvariu gynybos finansavimu, kažkuriuo momentu mokėsi dvigubai daugiau už skolas“, – akcentavo jis. 

Be to, akcentavo socialdemokratų deleguotas ministras, didesniam gynybos finansavimui būtinas ir visuomenės sutikimas.

„Geras to pavyzdys buvo praeitos Vyriausybės darbo metu. Ir tikrai mes turime padėkoti buvusiai premjerei Ingridai Šimonytei, kuri sugebėjo surinkti visas partijas prie vieno stalo, pasodinti už jo socialinius partnerius, verslą. Ir surasti būdus suformuoti Gynybos fondą, taip pat padidinant ir pelno mokesčio tarifą. Mes turime tokį visuomeninio sutarimo pavyzdį“, – teigė R. Šadžius.

– Kaip vertinate pirmtakės, buvusios finansų ministrės Gintarės Skaistės darbus?

– Finansų ministerijoje iš tikro labai ryškus dalykas yra darbų tęstinumas – kaip ir Užsienio reikalų ministerijoje. Tai parodo vien tas faktas, kad gavome parengtą biudžeto projektą, kurį galėjome per vieną darbo dieną pakoreguoti. Ir biudžeto parengimas yra sudėtingas darbas, vadovaujant, be abejo, ministrei ir dirbant visai buvusiai Vyriausybei. Ir už tą darbą yra būtina padėkoti.

Tęstinumas kitose srityse taip pat egzistuoja. Žinoma, yra tam tikrų tamsių dėmių, kurias senoji Vyriausybė palieka naujajai. Bet aš nebūčiau linkęs to sureikšminti.

– Paminėjote, kad buvo paliktas biudžetas, bet mažai laiko jį keisti. Ir kai buvo nešamas Seimui, kalbėta, kad jau iš 2025 m. eigoje reikės jį koreguoti. Ar jau nusimato tam erdvės? Galbūt jau yra tokių planų? Ar iš viso yra kur galima tos erdvės net ieškoti?

– Kol kas jokių minčių nėra. Biudžetas ką tik įsigaliojo, tai mes jį vykdome dar tik kelias darbo dienas. Per tą laiką nieko ypatingo, kas atskleistų nematytus resursų klodus ar parodytų, kad planuotos išlaidos nereikalingos, nenutiko.

Deja, ankstesnė Vyriausybė paliko mums biudžetą su lygiai 3 proc. BVP deficitu. Tai manevro laisvės šiandien fiskaliniu požiūriu neturime.

– Ir turbūt neieškote, kaip būtų galima perskirstyti išlaidas?

– Didžiausią dalį biudžete ir augime užima socialinės darbo užmokesčių išlaidos. Jos buvo priimtos bendru sutarimu. Antras dalykas – gynybos išlaidos. Jos užima didžiulę vietą biudžete ir mes turime užtikrinti ir jų tęstinumą. Ką padarė naujoji Vyriausybė – tai šiek tiek padidino skolinimosi limitą, kad manevro laisvė finansuojant karines reikmes būtų didesnė.

Pasikartosiu – šiuo metu esame ant raudonos ribos ir jokio laisvės laipsnio nei į vieną, nei į kitą pusę nesimato.

– Ar vienintelis dalykas, kuris leistų keisti biudžetą, būtų mokestiniai pakeitimai? Esate sakęs, kad nenorite reformos, bet būtų galima siekti progresyvumo, keičiant dabartinius tarifus. Tai kaip tai darytumėte? Ar yra tarifų, kurių tiesiog negalima keisti? Pavyzdžiui, ar tai būtų PVM?

– Dėl PVM mielai galiu atsakyti. Politinėje bendruomenėje, manau, yra daugumos nusistatymas, kad kalbant apie bendro PVM tarifo didinimą, tai būtų pati blogiausia iš visų priemonių. Nes PVM didinimas paliestų mažiausias pajamas turinčius ir blogiausiomis sąlygomis gyvenančius žmones.

Dėl kitų mokesčių dar negalime nieko pasakyti. Manau, kad turime išlaikyti eiliškumą. Pirma, diskutuojame ir žiūrime, kur, kokios galimybės ir variantai yra įmanomi su interesų grupėmis. Ir žinoma, pirma su verslo grupėmis, nes kapitalas yra šaltinis, į kurį turėtume nukreipti žvilgsnį, galvodami apie papildomas biudžeto pajamas ateityje.

Žinoma, galvosime apie gyventojų pajamų mokestį, kuris liečia pačių žmonių pajamas. Tačiau pirmiausia turėtume susitarti, kokiomis kryptimis galėtume judėti ir tai būtų mažiausiai žalinga.

Mokesčių politika yra aštrus instrumentas. O aštrus instrumentas gali būti tiek chirurgo skalpelis, bet gali būti ir plėšiko peilis. Aš verčiau rinkčiausi skalpelio kelią.

Ir galiausiai turėtume pasiekti sutarimą parlamente. Nes bet koks pakeitimas įsigalioja tik Seimui priėmus. Reiškia, turėsime šnekėti su politine bendruomene, pradedant nuo koalicijos tarybos. Tą mes planuojame daryti ir gana greitai, iki sausio pabaigos. Konkrečius pasiūlymus, jau pajutę kryptis, kur galime eiti, Seimui teiksime jau pavasarį, šių metų kovą.

Kokia bus toliau perspektyva – spėlioti sunku. Mokestinės diskusijos yra sunkios, nes niekas nenori balsuoti džiaugsmingai už mokesčių didinimą. Bet turėtume rasti maksimaliai platų sutarimą.

– Yra kalbų, pasisakęs ir premjeras G. Paluckas, kad reiktų vieno jungtinio pajamų mokesčio, kad Lietuvos turtingiausi gyventojai nemokėtų mažiau, nei vidurinė klasės. Kaip tai vertinate?

– Manau, kad tai būtų neperspektyvi kryptis. Visuomet kalbu apie mokesčių pakeitimus, ne reformą. Ir labai svarbi mokesčių sistemos savybė yra jos stabilumas ir prognozuojamumas. Tai svarbu bet kam – dirbantiems kasdien ir nenorintiems šimtą sykių mokytis bei tiems, kurie į Lietuvą investuoja savo kapitalą ir norėtų žinoti ilgesnės perspektyvos sąlygas.

Stabilumas reiškia, kad negalime atlikti tam tikrų pakeitimų. Reiktų pakeitimų, kurie neįneštų chaoso, kurie nebūtų kenksmingi ar griaunantys šalies ekonomiką. Reiktų pakeitimų, kurie papildytų mūsų iždą ir bendruosius išteklius. Ir mums pradeda labai smarkiai trukti išteklių, pirmiausiai mūsų saugumo užtikrinimui ir to finansavimui.

– Paminėjote, kad Lietuva turi būti šalis, kur žmonės norėtų dirbti ir investuoti. Tai ar tos vietos progresyvumui yra esančiuose tarifuose?

– Dar per anksti kalbėti. Bet galiu užtikrinti, kad Finansų ministerijoje dirba labai aukštos kvalifikacijos darbininkai, kurie dirba su gerais matematiniais modeliais ir kurie gali suprognozuoti, kas nutiks įvedus vienus ar kitus tarifus. Ir mes tikrai atsižvelgsime į šių žmonių darbo rezultatus.

– Tada paklausiu specifiškai dėl nekilnojamo turto (NT) mokesčio. Ar tai galėtų būti kryptis, kuria judama? Ar neigiama visuomenės reakcija parodo, kad neverta?

– NT mokestis Lietuvoje egzistuoja. Komerciniam turtui nustatytas brangaus turto mokestis. Ir jis normaliai funkcionuoja. Apie šią sistemą galėtume šnekėti, atsižvelgiant į tai, kad NT mokestis visuomet buvo, yra ir bus savivaldos mokestis.

Tai galėtų būti geras kelias sutvirtinti ir sustiprinti savivaldos finansus. Tad kodėl šių galimybių neišnagrinėjus? Juo labiau, kad dėl nekomercinio, gyvenamojo NT apmokestinimo jau ėjo diskusija praėjusiame Seime ir egzistuoja įstatymo projektas, kuriam nemažai kas pritarė. Savivalda, mano žiniomis labiau pritarė, nei ne. Tačiau tas modelis susidūrė su politinės bendruomenės reakcija. Tai žiūrėsime, kaip naujos struktūros politinė bendruomenė žiūrėtų į šiuos klausimus.

Bet vėl – tai turi būti diskusija, turint omenyje, kad Lietuvai viešųjų resursų smarkiai trūksta.

Žinoma, ne vien mokesčiai yra ta stebuklų lazdelė. Ir aš visuomet paminiu, ir Vyriausybės programoje, ir rinkiminėse programose buvo minimas valstybinės plėtros bankas. Ir jis, mano nuomone, galėtų būti labai geras instrumentas finansuoti viešųjų vertybių kūrimą tais atvejais, kai tai nėra grynai išlaidos, bet yra ir komercija.

Ir aš turiu omenyje ILTE. Dedu daug vilčių ir manau, kad daug naujų projektų ne vien daugiabučių renovacijoje šis valstybinės plėtros bankas taip pat galėtų pajudinti. Ir pasitelkdamas ne vien lėšas, kurios buvo panaudotos įstatiniam kapitalui stiprinti, kas buvo Europos Sąjungos lėšos, bet ir pritraukiant finansų rinkose besisukančius privačius išteklius. Svarbu mobilizuoti visus išteklius, siekiant bendro tikslo daugiabučių renovacijoje. Bet yra ir kitų klausimų, kuriuos galima mėginti spręsti.

Ir man atrodo, kad ir kelių statybos bei remonto klausimus būtų galima spręsti šalia ILTE įkūrus kelių fondą, o gal ir ILTE rėmuose. Tuos variantus Vyriausybė svarstys.

– Manote, kad įkūrus tokį fondą ir pasitelkiant ne vien valstybės resursus, gal ir būtų galima pasiekti 1,3 mlrd. eurų finansavimo keliams, kaip siūlė jūsų kolega ministras E. Sabutis?

– Bet kuriuo atveju kelių fondo kūrimas yra ankstyvoje stadijoje. Ir jo išvystymas to banko rėmuose ar šalia reikalaus daug darbo, išradingumo. Šiandien yra ankstoka kalbėti apie šio instrumento potencialą.

Ir yra labai geras pavyzdys – Vokietijoje veikiantis plėtros bankas „Kreditanstalt für Wiederaufbau“ (KfW), kuris buvo įkurtas realizuoti Maršalo plano projektams po Antrojo pasaulinio karo. Dabar tai viena stipriausių kreditinių įstaigų Vokietijoje. Matyčiau prasmę ir Lietuvoje turėti panašaus pobūdžio instituciją. Žinoma, jai reikės laiko sukurti, reikės patirties, valstybės pagalbos su kapitalu. Jai reikės laiko įsitvirtinti finansų rinkose, kurios tiki ne žodžiais, o laukia darbų.

Tai darbo bus daug, visai kadencijai užteks. Bet paleisti šiuos mechanizmus – mano ambicija yra padaryti.

– Užsitikrinant – nes atrodo, kad yra kelių finansavimo prakeiksmas, kur metai po metų neperlipa 800 mln. eurų. Tai tą ribą leistų peržvelgti fondas?

– Manau, kad turime dėti visas pastangas. Nes kelių infrastruktūra, šalia energetikos ir interneto, yra esminis elementas, kuris rūpi užsienio investuotojams. Tai esminis elementas investicinio klimato formavimui. Ir šnekame apie korupciją, kuri gali atbaidyti, ar biurokratiją. Bet keliai, internetas ir energija yra tos sudedamosios dalys, kurios mums yra būtinos.

– Tada pereikime prie kito klausimo. Būsimasis JAV prezidentas D. Trumpas yra iškėlęs idėją, kad NATO valstybės turėtų skirti 5 proc. BVP gynybai. Premjeras G. Paluckas yra teigęs, kad pasiekti 5 proc. nuo BVP yra derybinė pozicija. Tai ar reiktų kokių specifinių priemonių imtis, jei reikalavimas atsirastų? (pastaba: interviu su ministru vyko dar prieš Valstybės gynimo tarybos sprendimus dėl papildomo finansavimo gynybai)

– Mano požiūriu, lenktyniauti BVP procentais šioje srityje yra mažai produktyvu. Iš tikrųjų Lietuva turėtų užsitikrinti galimybę apsiginti, atsižvelgdama į realų ir mums specifinį patarimą. Mes turime turėti tai, kas būtų būtina apginti mūsų gimtąjį kraštą ir sustabdyti priešo judėjimą, o, antra vertus, būti pilnaverčiais NATO nariais. Ir čia ne BVP procentai, čia technikos kokybė, infrastruktūra, atvykimo į Lietuvą ir panašaus pobūdžio susitarimai.

Ir, be abejo, svarbus bendras sutarimas su JAV administracija. Nes JAV yra pagrindinė karinė jėga NATO rėmuose. Visa tai būtina, bet ne BVP procentas, dėl kurio derybos vyks.

Man svarbiau, kad pinigai būtų leidžiami pačiu efektyviausiu būdu, užtikrinant geriausios kokybės infrastruktūra.

– Bet jei, visgi, prireiktų finansavimo, ar egzistuoja šaltinis? Ar papildomą finansavimą gynybai galime skirti tik iš ekonomikos augimo?

– Augant ekonomikai visada atsiranda daugiau lėšų. Bet reikia suprasti, kad pinigai iš niekur neatsiranda. Todėl, jei norime struktūrinio poslinkio finansuojant gynybą, mes turime užsitikrinti stabilias pajamas. Žinoma, laikinai gali pasiskolinti avansui sumokėti. Bet jei eisi vien skolinimosi keliu, tai tas rodiklis pasidarys beprotiškas. Bet dar greičiau didės apetitas tų, kurie pinigus skolintų ir taikytų vis didesnes palūkanas.

Gali būti, kad jei nesirūpinsi tvariu gynybos finansavimu, kažkuriuo momentu mokėsi dvigubai daugiau už skolas.

Be abejo, tam reikėtų susitarti dėl gynybos finansavimo visuomenėje. Geras to pavyzdys buvo praeitos Vyriausybės darbo metu. Ir tikrai mes turime padėkoti buvusiai premjerei Ingridai Šimonytei, kuri sugebėjo surinkti visas partijas prie vieno stalo, pasodinti už jo socialinius partnerius, verslą. Ir surasti būdus suformuoti Gynybos fondą, taip pat padidinant ir pelno mokesčio tarifą. Mes turime tokį visuomeninio sutarimo pavyzdį.

– Pereinant prie kiek kitos dalies apie biudžetą. Dar šią savaitę premjeras G. Paluckas sakė, kad reiktų pavasario sesijos metu diskutuoti dėl PVM lengvatos maistui. Anksčiau jis taip pat teigė, kad bus žiūrima, ar padidinti degalų akcizai neturi per didelio poveikio žmonėms. Ar manote, kad toks peržiūrėjimas įmanomas?

– Šiais metais tikrai abejoju, ar įmanoma. Nes šiuo metu jokioms lengvatoms galimybių nėra.

Normalu, kad politinėse diskusijose šios temos vis grįžta. Bet jas reikia sudėti, įvertinti eurais ir diskusija tampa dalykiškesnė.

– Čia kiek nukrypsime ne į visai jūsų srities klausimą. Bet turbūt esate susipažinęs su Lietuvos banko (LB) rekomendacijomis antrajai pensijų pakopai. Jie siūlo, kad valstybė neberemtų antrosios pakopos, dėl ko susitaupytų apie 300 mln. eurų. Kaip vertintumėte tokią idėja?

– Čia geras pavyzdys diskusijos, kuri vyksta, kai visos idėjos išsakomos. Dėkojame LB už jų viziją, bet, žinoma, ne visos jų mintys bus realizuotos. Pavyzdžiui, dėl Lietuvos banko išsakytos minties, kad turėtume turėti valstybinį pensijų fondą, yra abejonių ir joms aš pritarčiau, kadangi mes turėtume išnaudoti privataus sektoriaus potencialą, sprendžiant visai bendruomenei svarbius klausimus.

Antroji pensijų pakopa, kuri finansuojama įplaukomis iš investuotojų, žmonių ir įmonių turto, turėtų būti išlaikyta. Mes turėtume pasistengti, kad ji nežlugtu. Juo labiau, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs bylą dėl jos veiklos, teigia, jog tai viešasis gėris.

Mes turėtume būti labai atsargūs spręsdami šiuos klausimus. Viena iš problemų yra žmonių įtraukimas. Visame pasaulyje eina ginčai dėl to. Kai kurios šalys turi neginčijamą privalomą metodą, kitos turi liberalesnius. Bet mes turime kažkokiu būdu išspręsti tą bėdą, kad jaunas žmogus apie senatvę nesusimąsto. O kai jam jau 40 metų, tas kaupimas staiga turi menką prasmę. Kaip mes Lietuvoje suvaldysime šią situaciją, kokius sprendimus rasime, kad antra pakopa išliktų patraukli ir kaip įtikinsime jaunus žmones kaupti – tai ateities klausimas. Bet aš tikiuosi, kad sprendimai bus rasti.

– Norėčiau dar paklausti ir dėl RRF lėšų. Lietuva dėl dalies lėtų šiuo metu yra įsivėlusi į teismus, kita dalis lėtų negauta. Kaip būtų galima užtikrinti, kad tos lėšos mums atitektų. Ar čia būtų reikalingas koks nors persidėrėjimas?

– Pokalbio pradžioje paminėjau, kad nesinori kritikuoti tų, kurie buvo ir nuoširdžiai dirbo. Bet čia ta sritis, kur gavome labai nemalonią dovaną, kur praktiškai visos bėdos buvo užmestos ant naujos Vyriausybės galvos. Be abejo, mes ėmėmės spręsti tuos klausimus per Valstybės kontrolę, kuri visai nesenai publikavo tyrimą. Ir ten parodė, kad daug kur mes vėluojame. O jeigu vėluojame, negarantuota, kad spėsime iki instrumento griežtos pabaigos 2026 m. rugpjūčio 31 d. Iki tada turime pasiekti visus rodiklius. Kitaip prarasime lėšas.

Be to, reformų ir rodiklių turinys, investicijų eiga kelia labai daug skausmo. Bet vienas iš kelių yra persiderėti dėl kai kurių rodiklių formulavimo su Europos Komisija. Ir mes tą jau darome.

(...)

– Norėjau dar paklausti dėl jūsų komandos. Dabartinis viceministras D. Sadeckas buvo ir G. Skaistės komandos nariu. Ar tai tęstinumo parodymas? Nes kitose ministerijose, kai išlieka vadovaujančios figūros, susijusios su praeita Vyriausybe, kai kam kyla klausimų.

– Man visuomet smagu pozityviai pristatyti savo komandos žmones. Ir malonu pažymėti, kad D. Sadeckas dirba beveik 20 metų. Tai žmogus, kuris nuo savo karjeros pradžios dirba ministerijoje, labai gerai išmano biudžeto klausimus ir man jis pasirodė idealus kandidatas tęsti darbą su jais ateityje. Tikiuosi, kad ir po mano kadencijos jis galės daryti tą patį.